1 – Anos Magdalenos Bach sąsiuvinis (Notenbüchlein für Anna Magdalena Bach / Notebook for Anna Magdalena Bach)
(Vėlyvas pradedančiųjų lygis – ankstyvas vidutinis lygis)
Anos Magdalenos Bach sąsiuvinis (Notenbüchlein für Anna Magdalena Bach / Notebook for Anna Magdalena Bach) yra vienas prieinamiausių būdų pradėti pažintį su Johanno Sebastiano Bacho klavyrine muzika. Jo trumpi ir įvairūs kūriniai paprastai yra nesunkūs, tačiau supažindina su svarbiais baroko muzikos atlikimo įgūdžiais. Moksleiviams, jau išmokusiems pagrindines gamas, akordus, artikuliaciją ir abiejų rankų koordinaciją, pasirinkti kūriniai gali tapti natūraliu pirmuoju susitikimu su Bacho stiliumi.
Šis pavadinimas paprastai siejamas su antruoju sąsiuviniu, sudarytu 1725 m. antrajai Bacho žmonai Anai Magdalenai Bach. Ankstesnis sąsiuvinis datuojamas 1722 m. 1725 m. rinkinyje yra klavyrinių ir vokalinių kūrinių, ir ne visi jie parašyti Johanno Sebastiano Bacho; kai kurie priklauso kitiems kompozitoriams arba jų autorystė nėra visiškai aiški. Nepaisant to, gerai žinami menuetai ir kiti kūriniai tapo įprastu pradiniu repertuaru.
Didžiausias šio sąsiuvinio privalumas – paprastumas, kuris nėra paviršutiniškas. Trumpas Menuetas (Menuett / Minuet) ar Polonezas (Polonaise / Polonaise) gali atrodyti lengvai, tačiau geras jų atlikimas reikalauja daug dėmesio ritmui, frazuotei, artikuliacijai, balansui ir muzikiniam charakteriui. Šie įgūdžiai vėliau tampa būtini studijuojant Dvibalses invencijas (Zweistimmige Inventionen / Two-Part Inventions), Sinfonijas (Sinfonien / Three-Part Inventions / Sinfonias), siuitas ir Gerai temperuotą klavyrą (Das wohltemperierte Clavier / The Well-Tempered Clavier).
Šokiai taip pat supažindina su baroko stiliumi per ritmą ir artikuliaciją, o ne per romantinio pobūdžio dinamiką ir pedalą. Menuetai, Polonezai, Maršai (Märsche / Marches) ir Gavotės (Gavotten / Gavottes) skatina mokinius jausti pagrindinį pulsą ir atskirti skirtingus muzikinius charakterius.
Mokytojai gali rinktis kūrinius pagal mokinio poreikius, o ne laikytis griežtos sekos. Vienas kūrinys gali lavinti artikuliaciją, kitas – subalansuotą balsų išryškinimą, dar kitas – ornamentiką ar šokio ritmą. Mokiniai turėtų išmokti išgauti aiškų, kontroliuojamą skambesį, pernelyg nepasikliaudami dešiniuoju pedalu, ir atidžiai klausytis kiekvienos melodinės linijos.
Šis sąsiuvinis suteikia laipsnišką perėjimą prie didesnės apimties Bacho repertuaro. Išmokus pasirinktus kūrinius, galima natūraliai pereiti prie Mažųjų preliudų (Kleine Präludien / Little Preludes) ir Dvibalsių invencijų, o vėliau – prie Sinfonijų, Prancūziškųjų siuitų (Französische Suiten / French Suites) ir Gerai temperuoto klavyro.
Todėl Anos Magdalenos Bach sąsiuvinio nereikėtų laikyti vien lengvų vaikiškų kūrinėlių rinkiniu. Tai durys į Bacho muzikinę kalbą: jis moko švarios artikuliacijos, stabilaus ritmo, rankų nepriklausomybės, frazuotės ir atidaus klausymosi, kartu siūlydamas patrauklų repertuarą, vertingą ir savaime.
2 – Mažieji preliudai BWV 924–943 (Kleine Präludien / Little Preludes)
(Ankstyvas vidutinis lygis)
Mažieji preliudai BWV 924–943 yra vieni naudingiausių kūrinių pianistams, pereinantiems nuo pradinio repertuaro prie sudėtingesnės Bacho klavyrinės muzikos. Jie trumpi ir koncentruoti, todėl mokiniai gali ugdyti ritmo, artikuliacijos, frazuotės, koordinacijos ir muzikinio supratimo įgūdžius dar nesusidurdami su visais Dvibalsių invencijų ar Gerai temperuoto klavyro reikalavimais.
Šis pavadinimas apima kelias susijusias grupes, o ne vieną tiksliai tokia forma Bacho sudarytą rinkinį: BWV 924–932, BWV 933–938 ir BWV 939–943. Šiuolaikiniai leidimai dažnai juos jungia mokymo tikslais, o atskirų kūrinių sudėtingumas labai skiriasi.
Mokiniams Mažieji preliudai yra puiki įžanga į Bacho klavyrinę kalbą. Mokiniai mokosi išlaikyti stabilų pulsą, formuoti frazes, kontroliuoti artikuliaciją ir ugdyti rankų nepriklausomybę. Kadangi kūriniai trumpi, muzikines idėjas galima nagrinėti labai išsamiai, tačiau tai netampa pernelyg sunku ar slegiančiai sudėtinga.
Artikuliacija čia ypač svarbi. Mokiniai neturėtų automatiškai groti Bacho nuolatiniu romantinio tipo legato ir naudoti daug pedalo. Aiškus natų ilgis, lengva artikuliacija, ritminis tikslumas ir kruopštus balansas leidžia natūraliau atsiskleisti muzikiniam charakteriui. Šie įpročiai tiesiogiai parengia mokinį kontrapunktiniams Dvibalsių invencijų reikalavimams.
Kūriniai taip pat labai vertingi studijuojant muzikinę struktūrą. Mokytojai gali atkreipti dėmesį į pasikartojančias figūras, sekvencijas, kadencijas, imitacinius epizodus ir harmonijos pokyčius. Tokie pastebėjimai padeda mokiniams ne tik skaityti natas, bet ir suprasti, kaip Bachas organizuoja muzikines idėjas.
Kūrinių nebūtina mokytis skaitine tvarka. BWV numeriai yra katalogo numeriai, o ne mokymo eiliškumas. Vieni kūriniai tinka gana ankstyvam etapui, kiti reikalauja geresnės kontrolės ir didesnės nepriklausomybės. Todėl mokytojai gali rinktis konkrečius preliudus pagal mokinio gebėjimus ir tuo metu ugdomą įgūdį.
Taip pat yra tam tikro istorinio neapibrėžtumo dėl visos grupės autorystės ir šaltinių perdavimo. Ypač ankstyvieji BWV 939–943 šaltiniai nepateikia vienodai tvirtų autorystės įrodymų. Nepaisant to, šie kūriniai išlieka pripažintu ir naudingu mokomuoju repertuaru.
Mažieji preliudai užima svarbią vietą tarp įvadinio Bacho repertuaro ir Dvibalsių invencijų. Jie leidžia priartėti prie Bacho, nepaversdami jo trivialiu, ir moko, kad geras atlikimas priklauso nuo atidaus klausymosi, aiškaus ritmo, kontroliuojamos artikuliacijos ir muzikinės struktūros supratimo.
3 – Dvibalsės invencijos BWV 772–786 (Zweistimmige Inventionen / Two-Part Inventions)
(Vidutinis lygis)
J. S. Bacho Dvibalsės invencijos BWV 772–786 yra vieni svarbiausių kūrinių besivystančiam pianistui. Penkiolika trumpų kūrinių daugeliui vidutinio lygio mokinių yra techniškai įveikiami, tačiau jie ugdo tokį muzikinės nepriklausomybės lygį, kuris parengia pianistą didelei daliai sudėtingesnio Bacho klavyrinio repertuaro.
Kiekvienoje invencijoje trumpa muzikinė idėja pateikiama, imituojama, transformuojama ir perduodama tarp abiejų rankų. Nė viena ranka neatlieka vien palydos funkcijos. Abi turi svarbią muzikinę medžiagą, todėl mokinys turi išmokti padaryti abu balsus nepriklausomus ir kartu suformuoti vieną vientisą muzikinį pasakymą.
Tai didžiausia šio rinkinio pedagoginė vertė. Mokiniai, įpratę prie melodijos ir akompanimento faktūros, turi išmokti vienu metu klausytis dviejų balsų, atpažinti svarbiausius motyvus ir neleisti vienai rankai automatiškai dominuoti. Tai esminė įžanga į polifoninį grojimą ir pasirengimas Sinfonijoms, Prancūziškosioms siuitoms ir Gerai temperuotam klavyrui.
Ne mažiau svarbi yra artikuliacija ir ritminis tikslumas. Aiškus natų ilgis padeda balsams išlikti atskiriems, o stabilus pulsas leidžia klausytojui sekti muzikinių idėjų kaitą. Mokiniai turėtų išmokti aiškumą pirmiausia kurti prisilietimu, artikuliacija, ritmu ir balansu, o ne pernelyg gausiu pedalo naudojimu.
Mokytojai gali naudoti kiekvieną invenciją kontrapunktui, frazuotei, artikuliacijai, pirštuotei, ritmui, balansui ir muzikinei formai studijuoti. Mokiniai gali nustatyti pradinį motyvą, sekti jo pasirodymus ir stebėti, kaip jis juda tarp balsų. Atskirų balsų praktikavimas gali būti naudingas, tačiau galutinis tikslas – vienu metu girdėti abu balsus kaip vientisą muzikinį pokalbį.
Invencijos neturėtų būti traktuojamos vien kaip techniniai pratimai. Kiekviena turi savitą charakterį, ritminę energiją ir išraiškos individualumą. Vienos yra gyvos ir žaismingos, kitos – grakščios, lyriškos, rimtos ar susimąsčiusios. Todėl mokinys turėtų jas mokytis kaip muziką, o ne kaip pirštų nepriklausomybės demonstraciją.
Penkiolika kūrinių nėra visiškai vienodo sudėtingumo. Kai kurie yra prieinami vidutinio lygio kūriniai, o kiti artėja prie aukštesnio vidutinio lygio reikalavimų. Mokytojai gali rinktis atskiras invencijas pagal mokinio gebėjimus, o ne laikyti BWV numerius griežta pedagogine seka.
Bacho 1723 m. autografe šie kūriniai apibūdinami kaip medžiaga mokytis aiškiai groti dviem balsais ir siekti didesnio kompozicijos bei klavyrinio grojimo meistriškumo. Jų mokomoji paskirtis tebėra akivaizdi ir šiandien: jie moko mokinį ne tik groti Bachą, bet ir klausytis.
Todėl Dvibalsės invencijos yra esminis fortepijono studijų etapas. Jos ugdo kontrapunktinį mąstymą, rankų nepriklausomybę, artikuliaciją, ritmą, frazuotę ir muzikinį sąmoningumą, kartu parengdamos mokinį trijų balsų Sinfonijoms ir sudėtingesniam polifoniniam repertuarui.
4 – Keturi duetai BWV 802–805 (Vier Duette / Four Duets)
(Vidutinis lygis)
J. S. Bacho Keturi duetai, BWV 802–805, yra nedidelė, tačiau vertinga klavyrinių kūrinių grupė, siūlanti brandesnę įžangą į dvibalsį kontrapunktą. Jie priklauso trečiajam Klavyrinio pratimo (Clavier-Übung / Clavier-Übung) tomui ir ypač tinka mokiniams, kurie jau pradėjo studijuoti Dvibalses invencijas.
Kiekviename duete yra dvi nepriklausomos muzikinės linijos. Nė viena ranka negali tiesiog likti fone; balsai imituoja vienas kitą, atsako ir kartu plėtoja muzikines idėjas. Dėl to šis rinkinys ypač naudingas mokiniams, pereinantiems nuo melodijos ir akompanimento grojimo prie tikro polifoninio atlikimo.
Pagrindinis iššūkis yra rankų nepriklausomybė. Mokiniai turi vienu metu girdėti abu balsus ir tinkamai formuoti kiekvieną iš jų. Ypač svarbus yra balsų išryškinimas, nes dešinė ranka neturėtų automatiškai būti garsesnė. Muzikinė svarba gali pereiti iš vieno balso į kitą, todėl pianistui reikia išryškinti konkrečią idėją ten, kur ji pasirodo.
Kūriniai taip pat puikiai tinka artikuliacijai ir ritmui ugdyti. Aiškus natų ilgis padeda atskirti balsus, o stabilus pulsas leidžia skirtingiems ritminiams modeliams išlikti nuosekliems. Mokiniai gali praktikuoti kiekvieną balsą atskirai, o vėliau juos jungti, kol išmoksta girdėti abu kaip vieną muzikinį pokalbį.
Mokytojams Keturi duetai suteikia koncentruotą medžiagą rankų nepriklausomybei, balansui, artikuliacijai, pirštuotei, ritminei kontrolei, frazuotei ir harmoniniam sąmoningumui ugdyti. Jie taip pat leidžia stebėti imitaciją, sekvencijas, melodijos plėtojimą ir harmoninį judėjimą nedidelėje apimtyje.
Keturi duetai neturėtų būti painiojami su pedagoginėmis Dvibalsėmis invencijomis. Nors abiejuose rinkiniuose naudojami du balsai, duetai priklauso brandesniam Klavyrinio pratimo kontekstui ir gali būti laikomi tolesniu dvibalsio rašymo tyrinėjimu. Todėl jie ypač tinkami po to, kai mokiniai jau įgijo tam tikros patirties su Invencijomis.
Jie geriausiai priskirtini vidutiniam–aukštesniam vidutiniam repertuarui. Jų sunkumas mažiau susijęs su greičiu ar virtuozine technika, o daugiau su gebėjimu girdėti, subalansuoti ir koordinuoti du nepriklausomus balsus. Jie puikiai parengia mokinį Sinfonijoms, fugoms ir kitiems brandiems kontrapunktiniams kūriniams.
5 – Trijų balsų invencijos / Sinfonijos BWV 787–801 (Sinfonien / Three-Part Inventions / Sinfonias)
(Vidutinis – aukštesnis vidutinis lygis)
J. S. Bacho Trijų balsų invencijos, dažniausiai vadinamos Sinfonijomis, BWV 787–801, yra svarbus pianisto muzikinių ir techninių gebėjimų vystymosi etapas. Jos tęsia Dvibalsių invencijų pradėtą kelią, tačiau padidina iššūkį reikalaudamos vienu metu koordinuoti ir girdėti tris nepriklausomus balsus.
Penkiolika Sinfonijų buvo įtrauktos kartu su Dvibalsėmis invencijomis į 1723 m. Bacho pedagoginį rinkinį. Bachas jas numatė aiškaus grojimo dviem ir trimis balsais mokymui bei tolesniam kompozicijos ir klavyrinio grojimo meistriškumo ugdymui. Tačiau tai gerokai daugiau nei pratimai: kiekviena yra kruopščiai sukonstruotas muzikinis kūrinys.
Pagrindinis iššūkis – trijų balsų nepriklausomybė. Vidurinis balsas lengvai gali išnykti po viršutiniu ir apatiniu, todėl mokiniai turi išmokti klausytis visų trijų linijų. Kartais viena ranka turi groti du balsus, o kita – trečią, todėl reikia tikslios pirštuotės, koordinacijos ir jautraus prisilietimo.
Dėl to Sinfonijos yra puikus polifoninio klausymosi ir balsų išryškinimo kursas. Svarbi muzikinė idėja gali atsirasti bet kuriame balse, todėl mokiniai turi išmokti kurti kintančią hierarchiją, o ne tiesiog garsinti dešinę ranką. Šie įgūdžiai yra esminiai Bacho fugoms ir polifoninei muzikai apskritai.
Artikuliacija ir ritmas išlieka būtini. Skirtingi balsai gali judėti skirtingu greičiu, o motyvai gali pasirodyti skirtingu metu. Stabilus pulsas ir aiški artikuliacija leidžia atskiroms linijoms išlikti atpažįstamoms. Mokiniai turėtų vengti pernelyg didelio pedalo ir ugdyti gebėjimą jungti bei atskirti natas pirmiausia pirštais.
Sinfonijos taip pat suteikia puikios medžiagos muzikinės architektūros studijoms. Mokiniai gali atpažinti temas, imitacinius įėjimus, sekvencijas, epizodus, kadencijas ir harmoninį judėjimą. Tokia analizė padeda tiek įsiminti, tiek interpretuoti, nes parodo, kaip maža muzikinė idėja gali generuoti visą kompoziciją.
Mokytojai gali šiuos kūrinius naudoti ne tik muzikinei, bet ir diagnostinei veiklai. Dingstantis vidurinis balsas gali rodyti, kad reikia daugiau darbo su balansu ir pirštų kontrole; nestabilios linijos gali reikalauti atskirų balsų praktikos; mechaniškam atlikimui gali trūkti dėmesio frazuotei, harmonijai ir artikuliacijai.
Penkiolikos kūrinių sudėtingumas skiriasi, todėl jų nebūtina mokytis skaitine tvarka. Kai kurie tinka stipriam vidutinio lygio mokiniui, o kiti reikalauja didesnės balsų išryškinimo, koordinacijos, ornamentikos ir tempo kontrolės. Jų muzikiniai charakteriai taip pat labai įvairūs – nuo energingų ir šokinių iki lyriškų, rimtų ir introspektyvių.
Nuoseklioje Bacho mokymosi programoje Sinfonijos natūraliai seka po Dvibalsių invencijų. Jos gali būti mokomos kartu su lengvesniais Prancūziškųjų siuitų epizodais ir vėliau vesti prie pasirinktų preliudų ir fugų iš Gerai temperuoto klavyro.
Trijų balsų invencijos / Sinfonijos pagrįstai priskirtinos vidutiniam–aukštesniam vidutiniam repertuarui. Pagrindinė jų pamoka – kad didesnė nepriklausomybė nereiškia atsiskyrimo: trys balsai turi išlaikyti savo individualumą ir kartu sudaryti vieningą muzikinę struktūrą.
6 – Prancūziškosios siuitos BWV 812–817 (Französische Suiten / French Suites)
(Vidutinis – aukštesnis vidutinis lygis)
J. S. Bacho Prancūziškosios siuitos BWV 812–817 yra vieni svarbiausių rinkinių pianistams, pereinantiems toliau nei Invencijos ir Sinfonijos. Jose derinami elegantiški šokiai su būdingu Bacho melodiniu, harmoniniu ir kontrapunktiniu rašymu, todėl mokiniai gali ugdyti muzikinę brandą per didesnius ir įvairesnius kūrinius.
Šešios siuitos buvo sukurtos Bacho gyvenimo Köthene ir Leipcige metais, nors tikslios datos nėra visiškai aiškios. Pavadinimas „prancūziškosios“ jas skiria nuo Angliškųjų siuitų, tačiau tai nereiškia, kad jos tiesiog imituoja prancūzų muziką. Atrodo, kad pavadinimas atsirado vėliau, o ne buvo suteiktas paties Bacho.
Kiekvienos siuitos pagrindą sudaro Alemanda (Allemande / Allemande), Kuranta (Courante / Courante), Sarabanda (Sarabande / Sarabande) ir Žiga (Gigue / Gigue), papildomos tokiais šokiais kaip Menuetai (Menuette / Menuets), Gavotės (Gavotten / Gavottes), Burė (Bourrée / Bourrées) ir Anglezės (Anglaises / Anglaises). Kiekvienas judėjimas turi savitą ritminį charakterį, todėl siuitos yra puiki įžanga į baroko šokio stilistiką.
Mokiniai supranta, kad šie šokiai nėra vien istorinės formos. Bachas jų ritmus ir gestus paverčia sudėtingomis muzikinėmis struktūromis. Alemanda ugdo tekančią frazuotę; Kuranta reikalauja ritminės kontrolės ir koordinacijos; Sarabanda moko ekspresyvaus santūrumo ir ilgų frazių; greitesni šokiai reikalauja aiškumo ir ritminės energijos.
Siuitose taip pat derinama homofoninė ir kontrapunktinė faktūra. Mokiniai, studijavę Invencijas ir Sinfonijas, gali pritaikyti savo klausymosi ir balsų išryškinimo įgūdžius platesniame muzikiniame kontekste.
Ornamentika yra dar viena svarbi studijų sritis. Trilės, mordentai, apodžiaturos ir kiti ornamentai sudaro baroko muzikos išraiškos kalbos dalį. Mokiniai turėtų išmokti juos atlikti natūraliai ir ritmiškai, o ne traktuoti kaip vien dekoratyvinius priedus.
Mokytojams Prancūziškosios siuitos yra turtinga pedagoginė medžiaga. Skirtingi judėjimai gali būti naudojami ritmui, frazuotei, balsų išryškinimui, artikuliacijai, ornamentikai, koordinacijai ir muzikinei formai ugdyti. Daugelyje judėjimų naudojama dvinarė forma su pasikartojančiomis dalimis, todėl mokiniai gali geriau suprasti tonacinę struktūrą, moduliaciją ir motyvinį vystymą.
Mokiniai taip pat turėtų mokytis kūrybiškai prieiti prie pasikartojančių dalių. Subtilūs artikuliacijos, ornamentikos ar frazuotės pokyčiai gali suteikti pasikartojančiai ištraukai naują charakterį, nekeisdami jos pagrindinės struktūros.
Tempas ir pedalas reikalauja atsargumo. Šokio nereikėtų tiesiog groti kuo greičiau, o tempas turi leisti išlikti aiškiems ritmui, artikuliacijai ir charakteriui. Pedalą paprastai reikėtų naudoti saikingai, kad balsai, ornamentai ir harmonijos pokyčiai liktų aiškūs.
Šešių siuitų sudėtingumas gana stipriai skiriasi, todėl jų nebūtina mokytis skaitine tvarka. Atskirų judėjimų lygis gali svyruoti nuo prieinamo vidutinio repertuaro iki reiklaus aukštesnio vidutinio lygio. Pasirinkti judėjimai gali suteikti pirmąją patirtį ruošiant reikšmingesnį kelių dalių kūrinį.
Suaugusiems mokiniams siuitos siūlo rimtą ir prasmingą repertuarą, kuriam ne visada būtina virtuozinė technika. Jaunesniems mokiniams pasirinkti judėjimai gali padėti susipažinti su didesnėmis muzikinėmis struktūromis, istoriniais šokio stiliais ir pažangesne išraiška.
Nuoseklioje Bacho mokymosi programoje Prancūziškosios siuitos natūraliai seka po Dvibalsių invencijų ir Sinfonijų. Jas galima mokytis kartu su pasirinktais Gerai temperuoto klavyro kūriniais ir vėliau pasirengti Angliškosioms siuitoms, Partitoms ir kitiems brandiems klavyriniams kūriniams.
Todėl Prancūziškosios siuitos yra svarbus vidutinio–aukštesnio vidutinio lygio etapas. Jos moko derinti ritmą, šokio charakterį, artikuliaciją, harmoniją, ornamentiką ir frazės struktūrą, kartu ugdydamos susikaupimą, reikalingą didesnės apimties kūriniams.
7 – Gerai temperuotas klavyras, I tomas (Das wohltemperierte Clavier, Teil I / The Well-Tempered Clavier, Book I)
(Vėlyvas vidutinis – aukštas lygis)
J. S. Bacho Gerai temperuotas klavyras, I tomas, BWV 846–869, yra vienas svarbiausių klavyrinės muzikos rinkinių. Jo 24 preliudų ir fugų poros apima visas mažorines ir minorines tonacijas, derindamos muzikinę vaizduotę, kontrapunktinę techniką, harmoninį tyrinėjimą ir klavyrinį meistriškumą. Pianistui tai reiškia svarbų žingsnį į aukštesnio lygio muzikinę brandą.
Bachas I tomą sudarė ir iš esmės užbaigė 1722 m. Tituliniame puslapyje rinkinys pristatomas kaip medžiaga muzikiniam jaunimui, trokštančiam mokytis, ir jau pažengusiems mokiniams. Taigi Gerai temperuotas klavyras buvo ne vien koncertinis rinkinys, bet ir išsamus klavyrinio grojimo, kontrapunkto, harmonijos ir kompozicijos demonstravimas.
Kiekvienai tonacijai skiriamas Preliudas (Präludium / Prelude), po kurio seka Fuga (Fuge / Fugue). Preliudai labai skiriasi savo charakteriu ir faktūra, o fugose muzikinė tema plėtojama per kelis nepriklausomus balsus. Šis kontrastas suteikia rinkiniui nepaprastos įvairovės.
Preliudai supažindina mokinius su įvairiomis klavyrinio rašymo formomis – nuo gana paprastos faktūros iki greitų pasažų, arpeggio, akordų ir sudėtingų figūracijų. Fugos kelia dar didesnį iššūkį, nes pianistui reikia vienu metu girdėti kelias linijas ir suprasti jų tarpusavio ryšius.
Šie kūriniai tiesiogiai remiasi Dvibalsėse invencijose ir Sinfonijose išugdytais įgūdžiais. Tačiau fugose kontrapunktas gali tapti gerokai sudėtingesnis, su įmantresnėmis temomis, harmoniniu vystymu ir balsų vedimu.
Balsų išryškinimas yra vienas centrinių iššūkių. Svarbi muzikinė idėja gali pasirodyti bet kurioje rankoje ar vidiniame balse, todėl mokinys turi išmokti kurti lanksčią hierarchiją, o ne tiesiog iškelti dešinę ranką. Aiški artikuliacija pirštais ir kruopščiai kontroliuojamas natų ilgis dažnai yra svarbesni už nuolatinį romantinį legato ar gausų pedalą.
Ne mažiau svarbus yra ritminis stabilumas. Tvirtas vidinis pulsas leidžia balsams judėti nepriklausomai nesugriaunant didesnės struktūros. Rinkinys taip pat suteikia išskirtinę įžangą į harmoniją, nes nuoseklus judėjimas per tonacijas atveria mokiniui daugybę harmoninių ryšių ir spalvų.
Mokytojams preliudai ir fugos sujungia fortepijoninį grojimą su muzikos teorija. Mokiniai gali atpažinti temas, kontrapunktinę medžiagą, sekvencijas, kadencijas, moduliacijas, epizodus ir temos įėjimus. Analizė naudingiausia tuomet, kai padeda girdėti ir formuoti muziką, o ne tampa izoliuotu akademiniu pratimu.
Fugos ypač veiksmingos mokant sekti muzikinį argumentą. Temos įėjimų vietos pažymėjimas partitūroje ir jų klausymasis praktikos metu gali sustiprinti tiek įsiminimą, tiek interpretaciją. Kiekvienas balsas turi likti gyvas, o ne virsti pasyviu fonu.
Preliudai suteikia papildomą stilistinio lankstumo pamoką. Vienam gali reikėti tekančio legato, kitam – aiškios artikuliacijos, dar kitam – akordų balanso ar itin tikslaus ritmo. Todėl rinkinys neleidžia susidaryti vienai griežtai „Bacho grojimo“ sampratai.
24 poros nesudėliotos pagal paprastą sunkumo didėjimą. Tonacijų seka yra sisteminga, tačiau techninis sudėtingumas palaipsniui nedidėja nuo C-dur iki h-moll. Todėl atskirus kūrinius reikėtų rinktis pagal mokinio gebėjimus, o ne būtinai mokytis juos iš eilės.
Kai kuriuos pasirinktus preliudus galima pradėti mokytis dar tada, kai mokinys nepasirengęs sudėtingesnėms atitinkamoms fugoms. Kiti kūriniai gali būti parenkami konkretiems įgūdžiams – balsų išryškinimui, artikuliacijai, ornamentikai, harmoniniam sąmoningumui ar formos supratimui – ugdyti.
Rinkinys parengia mokinį didelei daliai brandžiojo Bacho klavyrinio repertuaro, įskaitant Angliškąsias siuitas, Partitas, Prancūziškąją uvertiūrą, Itališkąjį koncertą, Chromatinę fantaziją ir fugą bei Goldbergo variacijas. Jo įtaka vėlesniems kompozitoriams ir pianistams taip pat milžiniška.
Mokiniams didžiausia rinkinio vertė slypi tame, kad jis moko vienu metu girdėti melodiją, harmoniją, ritmą, kontrapunktą, artikuliaciją ir formą. Mokytojams tai ilgalaikis aukštesnio lygio muzikinės kompetencijos kursas, o ne vien sudėtingų egzamininių kūrinių rinkinys.
Gerai temperuotas klavyras, I tomas kaip visas rinkinys pagrįstai priskiriamas vėlyvam vidutiniam–aukštam lygiui, nors atskirų preliudų ir fugų sudėtingumas labai skiriasi. Kruopščiai studijuojamas jis žymi lemiamą perėjimą nuo vidutinio lygio Bacho repertuaro prie pažangaus klavyrinio repertuaro.
8 – Tokatos BWV 910–916 (Toccaten / Toccatas)
(Vėlyvas vidutinis – aukštas lygis)
J. S. Bacho septynios klavyrinės Tokatos BWV 910–916 užima ypatingą vietą jo klavyriniame repertuare. Jose jungiami virtuoziniai pasažai, išraiškingos lėtosios dalys, imitacinis kontrapunktas, fugos ir dramatiški charakterio pokyčiai. Pianistui jos reiškia perėjimą nuo sistemiškesnių Invencijų, Sinfonijų ir Gerai temperuoto klavyro formų prie laisvesnio ir virtuozingesnio klavyrinio rašymo.
Žodis toccata kilęs iš itališko toccare – „liesti“ – ir tradiciškai siejamas su virtuoziniu, improvizaciniu klavyriniu rašymu. Bacho tokatos šią idėją išplėtoja, jungdamos kontrastingas dalis labai individualiose struktūrose. Kūrinys gali staiga pereiti nuo laisvo pasažo prie lėtos išraiškingos dalies, o tada – į fugą.
Dėl šios laisvės Tokatos skiriasi nuo didelės dalies repertuaro, su kuriuo mokiniai susiduria anksčiau. Pianistas turi atpažinti greitus charakterio pokyčius ir kartu išlaikyti bendrą struktūros pojūtį. Virtuozinis pasažas, lyriška dalis ar fuga turi turėti savitą muzikinę tapatybę, tačiau visas kūrinys neturi skambėti kaip nesusijusių epizodų seka.
Techniniu požiūriu šie kūriniai reikalauja gerokai didesnės kontrolės nei Bacho mokomieji kūriniai. Juose pasitaiko gamų, arpeggio, laužytų akordų, pasikartojančių natų, ornamentų, plačių šuolių, akordinio rašymo ir greitų figūracijų. Sunkumas slypi ne tik tame, kad reikia sugroti sudėtingas natas, bet ir tame, kad jos skambėtų ritmiškai stabiliai, aiškiai ir muzikiniu požiūriu tikslingai.
Koordinacija čia ypač svarbi. Rankos gali greitai pereiti tarp kontrastingų modelių arba vienu metu koordinuoti kelis garso sluoksnius. Efektyvi pirštuotė, ekonomiški judesiai ir atsipalaidavimas yra būtini. Mokiniai turėtų vengti nereikalingos jėgos, ypač virtuoziniuose pasažuose.
Artikuliacija išlieka esminė. Greitos figūracijos šiuolaikiniu fortepijonu gali lengvai susilieti, jei naudojama per daug legato ar pedalo. Mokiniai pirmiausia turėtų ugdyti aiškumą pirštais ir tik pasirinktinai naudoti dešinįjį pedalą rezonansui ar tam tikroms sonorikoms.
Laisvo rašymo ir griežto kontrapunkto derinys daro Tokatas ypač vertingas mokiniams, kurie jau studijavo invencijas ir fugas. Pianistas turi pereiti nuo laisvesnio, beveik improvizacinio stiliaus prie disciplinuoto kontrapunktinio grojimo neprarasdamas muzikinės darnos.
Lėtosios dalys gali būti ypač atskleidžiančios. Ilgos natos, ornamentai, sulaikymai ir harmonijos pokyčiai palieka mažai galimybių paslėpti trūkumus po greičiu. Jos moko, kad išraiškingas grojimas priklauso tiek nuo laiko pojūčio, rezonanso, frazuotės ir atidaus klausymosi, kiek nuo techninio blizgesio.
Tokatos taip pat suteikia puikios medžiagos muzikinės architektūros studijoms. Mokiniai gali atpažinti laisvas dalis, lėtuosius epizodus, sekvencijas, epizodus ir fugas ir suprasti, kaip Bachas kuria kontrastą per harmoniją, ritmą, registrą, faktūrą ir charakterį. Šis struktūros suvokimas sustiprina įsiminimą ir padeda neleisti ilgam kūriniui virsti nesusijusių fragmentų seka.
Mokytojams šis rinkinys suteikia galimybę ugdyti stilistinį lankstumą, retorinę frazuotę, ornamentiką, koordinaciją, artikuliaciją ir didelės apimties muzikinį mąstymą. Pirmiausia mokiniui galima padėti suprasti bendrą struktūrą, o tik tada pereiti prie detalaus techninio darbo.
Septyni kūriniai nėra vienodai sunkūs, o BWV numerių nereikėtų laikyti pedagogine seka. Mokinys gali būti pasirengęs vienai tokatai, nors kitai dar nepakanka gebėjimų. Atskiros dalys taip pat kartais įveikiamos anksčiau nei visas kūrinys.
Tokatos ypač vertingos pažengusiems suaugusiems mokiniams, nes atskleidžia laisvesnę ir dramatiškesnę Bacho klavyrinio rašymo pusę. Jos taip pat gerai parengia pianistą sudėtingoms Angliškosioms siuitoms, Partitoms, Prancūziškajai uvertiūrai, Itališkajam koncertui ir Chromatinei fantazijai ir fugai.
Viena svarbiausių jų pamokų yra ta, kad laisvė ir disciplina nėra priešingybės. Bachas gali sukurti spontaniškai ir improvizaciškai skambančią muziką, kartu išlaikydamas nepaprastą harmoninę ir kontrapunktinę kontrolę. Pianistas turi suteikti erdvės išraiškos laisvei, neaukodamas ritmo, struktūros ir aiškumo.
Tokatos BWV 910–916 kaip grupė geriausiai priskirtinos vėlyvam vidutiniam–aukštam lygiui, nors atskirų kūrinių ir dalių sudėtingumas gerokai skiriasi. Jas reikėtų pradėti mokytis tuomet, kai mokinys jau turi patikimą ritmo, artikuliacijos, rankų nepriklausomybės ir kelių muzikinių sluoksnių kontrolę. Kantriai studijuojamos jos atskleidžia Bachą kaip nepaprasto spindesio, laisvės, dramatizmo, intymumo ir išraiškos gilumo kompozitorių.
9 – Itališkasis koncertas BWV 971 (Italienisches Konzert / Italian Concerto)
(Aukštas lygis)
J. S. Bacho Itališkasis koncertas F-dur, BWV 971, yra vienas žymiausių jo klavyrinių kūrinių ir svarbus etapas pažengusiam pianistui. Nors orkestro čia nėra, Bachas vienu klaviatūriniu instrumentu sukuria koncerto įspūdį per kontrastingas faktūras, virtuozinius pasažus, lyriškas melodijas ir perėjimus tarp solinio bei ansamblinio pobūdžio rašymo.
1735 m. išleistas antrajame Klavyrinio pratimo tome, kūrinys atspindi Bacho susidomėjimą itališkojo koncerto stiliumi, siejamu su tokiais kompozitoriais kaip Vivaldis. Jį sudaro trys dalys: greita pirmoji F-dur dalis, lėtas Andante d-moll ir greitas Presto F-dur.
Pirmoji dalis grindžiama „solo“ ir „tutti“ kontrastu. Bachas šiuos orkestrinius skirtumus perteikia per faktūrą, registrą, artikuliaciją, ritmą ir dinaminį charakterį. Šiuolaikiniu fortepijonu pianistas turi padaryti šiuos skirtumus girdimus, o ne groti visas ištraukas vienodu garso lygiu.
Pirmoji dalis taip pat puikiai tinka ritminei energijai ir artikuliacijai studijuoti. Greitos gamos, laužyti akordai, pasikartojantys modeliai ir šuoliai reikalauja lengvos, kontroliuojamos technikos ir patikimo pulso. Svarbu ne tik groti greitai, bet ir suteikti pasažams lengvumo bei muzikinio tikslingumo.
Mokiniai taip pat turėtų atpažinti pasikartojančią medžiagą ir kontrastingus epizodus, kurie formuoja didelės apimties dalies struktūrą. Šių ryšių supratimas padeda ir mokytis, ir įsiminti.
Andante suteikia ryškų kontrastą. Jo intymiam, dainingam charakteriui reikia kruopščios melodijos, akompanimento, harmonijos, laiko pojūčio ir garso kontrolės. Kadangi viskas juda lėčiau, frazuotės ir balanso trūkumai tampa ypač akivaizdūs. Tai puiki kantileninio grojimo ir išraiškingo santūrumo studija.
Baigiamasis Presto grįžta prie pirmosios dalies spindesio. Nenutrūkstamas judėjimas reikalauja daug susikaupimo, vikrumo, ritminio tikslumo ir ištvermės. Greitis neturėtų tapti pagrindiniu tikslu; artikuliacija ir ritminis charakteris turi išlikti aiškūs.
Bachas kūrinį parašė dviejų manualų klavesinui, kuris leido kurti kontrastus tarp skirtingų manualų. Šiuolaikinis fortepijonas turi tik vieną klaviatūrą, todėl pianistas šiuos efektus turi atkurti dinamika, artikuliacija, balsų išryškinimu, registru ir prisilietimu. Tikslas nėra mechaniškai imituoti klavesiną, bet išsaugoti Bacho užrašyme numatytus muzikinius kontrastus.
Pedalą reikėtų naudoti pasirinktinai. Pirštų artikuliacija ir atskirų balsų kontrolė yra svarbesnės už ilgalaikį rezonansą. Ornamentika taip pat turėtų būti natūraliai integruota į ritmą ir frazę, o ne traktuojama kaip atskiras papuošimas.
Mokytojams Itališkasis koncertas sujungia greitą techniką, artikuliaciją, balsų išryškinimą, ritmo kontrolę, harmoniją, frazės struktūrą, dinaminį kontrastą ir didelės apimties planavimą. Jo nereikėtų traktuoti vien kaip virtuozinio koncerto kūrinio: pagrindinė jo išraiškos idėja – spindesio ir intymumo kontrastas.
Natūraliai prie jo pereinama po reikšmingos patirties su Dvibalsėmis invencijomis, Sinfonijomis, pasirinktomis Prancūziškųjų siuitų dalimis ir Gerai temperuoto klavyro preliudais bei fugomis. Tuomet jis gali parengti pianistą Angliškosioms siuitoms, Partitoms, Prancūziškajai uvertiūrai ir kitiems aukšto lygio klavyriniams kūriniams.
Itališkasis koncertas pagrįstai priskiriamas aukštam repertuaro lygiui. Pagrindinė jo pamoka – vienas pianistas gali sukurti viso ansamblio įspūdį pasitelkdamas kontrastą, faktūrą, artikuliaciją ir muzikinę vaizduotę.
10 – Gerai temperuotas klavyras, II tomas (Das wohltemperierte Clavier, Teil II / The Well-Tempered Clavier, Book II)
(Aukštas lygis)
J. S. Bacho Gerai temperuotas klavyras, II tomas, BWV 870–893, yra vienas didžiųjų klavyrinės muzikos pasiekimų ir natūralus I tomo tęsinys. Jį sudaro 24 preliudų ir fugų poros visose mažorinėse ir minorinėse tonacijose, tačiau muzika dažnai atrodo platesnė, įvairesnė ir brandesnė.
II tomas buvo sudarytas gerokai vėliau nei I tomas, o Bachas jį užbaigė 1740-aisiais. Rinkinys atspindi nepaprastą jo kompozitoriaus ir klavyrininko patirtį bei apima platų kontrapunktinių technikų, harmoninių idėjų, faktūrų ir išraiškos charakterių spektrą.
Kiekvieną porą sudaro Preliudas ir po jo einanti Fuga. Preliudai svyruoja nuo lyriškų ir meditacinių iki labai struktūruotų ar virtuozinių. Fugos reikalauja dar didesnės kelių nepriklausomų balsų, temos įėjimų, vidinių balsų, bosinės linijos ir harmoninio judėjimo kontrolės.
Mokiniams pagrindinis iššūkis yra polifonijos kontrolė. Pianistas turi vienu metu girdėti kelis balsus, neleisdamas faktūrai susilieti. Tema gali pasirodyti bet kuriame balse, o jos svarba gali keistis kūrinio eigoje. Todėl būtinas rafinuotas balsų išryškinimas.
Dvibalsėse invencijose ir Sinfonijose ugdyti įgūdžiai čia perkeliami į daug sudėtingesnį lygį. Būtina aiški artikuliacija, kruopštus natų ilgio valdymas, ritminis stabilumas ir kontroliuojamas balansas. Per didelis romantinis legato ir pedalas gali užtemdyti kontrapunktą, todėl pirštų kontrolė turi išlikti pagrindinė.
Rinkinys taip pat yra išskirtinė harmonijos studija. Sistemingas judėjimas per visas tonacijas leidžia mokiniams patirti moduliaciją, chromatizmą, sulaikymus, sekvencijas ir kadencijas kaip išraiškingas muzikines jėgas, o ne tik teorines sąvokas.
Mokytojams II tomas suteikia daug galimybių sieti analizę su atlikimu. Mokiniai gali nustatyti temos įėjimus, epizodus, harmoninius atramos taškus ir kontrapunktines priemones, o tada panaudoti šį supratimą muzikai formuoti ir įsiminimui stiprinti.
Artikuliacija turi išlikti lanksti, o ne mechaniškai vienoda. Kai kuriems kūriniams reikia tekančių linijų, kitiems – ryškios artikuliacijos, akordų kontrolės, pasikartojančių natų technikos ar subtilaus melodinio grojimo. Pianistas turi pritaikyti prisilietimą prie kiekvienos kompozicijos.
Šiuolaikinis fortepijonas suteikia daug išraiškos galimybių, bet taip pat gali padaryti faktūrą pernelyg tirštą. Kruopštus balsų išryškinimas, santūrus pedalo naudojimas ir aiškus natų atleidimas padeda išlaikyti balsų nepriklausomybę.
II tomo nereikėtų mokytis griežtai BWV numerių tvarka. Katalogo seka nėra mokymo progresija, o atskirų porų sudėtingumas labai skiriasi. Kai kurie pasirinkti preliudai gali būti prieinami dar prieš mokiniui pasirengiant atitinkamoms fugoms. Todėl atskiras poras galima mokytis pagal dabartinius gebėjimus.
Šiame lygyje sudėtingesnis tampa ir įsiminimas. Vaizdinė, fizinė, harmoninė, struktūrinė ir garsinė atmintis turėtų viena kitą papildyti. Temos ir formos struktūros supratimas ypač naudingas fugose, kur vien tik pirštų atmintis gali būti nepatikima.
II tomas parengia pianistą Angliškosioms siuitoms, Partitoms, Prancūziškajai uvertiūrai, Goldbergo variacijoms ir Fugos menui. Tai taip pat ilgalaikis projektas, prie kurio galima nuolat sugrįžti, gilėjant pianisto supratimui.
Pianistams didžiausia jo pamoka – gebėjimas vienu metu girdėti melodiją, harmoniją, ritmą, kontrapunktą, artikuliaciją ir formą. Mokytojams tai kur kas daugiau nei sudėtingų egzamininių kūrinių rinkinys: tai išsamus brandžios muzikinės kompetencijos kursas.
Gerai temperuotas klavyras, II tomas kaip visas rinkinys pagrįstai priskiriamas aukštam repertuaro lygiui, nors atskirų preliudų ir fugų sudėtingumas labai skiriasi. Geriausia jį pradėti po tvirto Bacho pagrindo ir reikšmingos patirties su I tomu.
11 – Angliškosios siuitos BWV 806–811 (Englische Suiten / English Suites)
(Aukštas lygis)
J. S. Bacho Angliškosios siuitos BWV 806–811 yra vieni didžiausios apimties jo klavyrinio repertuaro kūrinių. Jose derinami stilizuoti šokiai su sudėtingu kontrapunktu, virtuoziniais pasažais, ornamentika ir didelės apimties muzikinėmis struktūromis. Pianistui tai svarbus žingsnis toliau už Prancūziškąsias siuitas ir kitą vidutinio lygio Bacho repertuarą.
Šešios siuitos tradiciškai vadinamos Angliškosiomis siuitomis, nors nėra tvirtų įrodymų, kad Bachas jas specialiai parašė anglų mecenatui ar kad šis pavadinimas kilo iš jo. Tikslios jų datos taip pat nėra visiškai aiškios. Siuitos atspindi kelių Europos muzikos tradicijų sintezę, o ne siaurai apibrėžtą anglišką stilių.
Šeši kūriniai yra A-dur, a-moll, g-moll, F-dur, e-moll ir d-moll tonacijose. Kiekvienas prasideda reikšmingu Preliudu, po kurio paprastai seka Alemanda, Kuranta, Sarabanda, papildomi šokiai ir baigiamoji Žiga.
Ypač svarbūs yra įžanginiai Preliudai. Palyginti su Prancūziškosiomis siuitomis, jie dažnai yra ilgesni ir techniškai sudėtingesni, juose gausu greitų figūracijų, sekvencijų, laužytų akordų, imitacijos ir reikšmingo kontrapunktinio rašymo. Jie reikalauja iš pianisto išlaikyti muzikinę koncepciją daug ilgesnėje laiko atkarpoje.
Šokio dalys moko skirtingų ritminės ir išraiškingos kontrolės formų. Alemanda skatina tekančią frazuotę; Kuranta reikalauja ritminio gyvumo; Sarabanda – santūrumo ir ilgo kvėpavimo frazėse; o Žiga – vikrumo, aiškumo ir ištvermės.
Siuitos taip pat puikiai ugdo artikuliaciją. Per didelis romantinis legato gali apsunkinti muziką ir užtemdyti jos ritminį bei kontrapunktinį charakterį. Mokiniai turėtų ugdyti lanksčią pirštų artikuliaciją ir vengti didelio priklausomumo nuo pedalo.
Ornamentika yra dar viena svarbi sritis. Trilės, mordentai, apvartos ir kiti ornamentai yra muzikinės kalbos dalis ir turėtų būti natūraliai integruojami į frazę. Suprasti jų harmoninę ir ritminę funkciją svarbiau nei vien techniškai juos atlikti.
Siuitos suteikia daug galimybių ugdyti balsų išryškinimą. Nepriklausomi balsai gali atsirasti šokiuose, ypač preliuduose ir kontrapunktiniuose judėjimuose. Kartais bosas ar vidinis balsas gali būti svarbesnis už viršutinę liniją, todėl pusiausvyra turi nuolat keistis.
Jos taip pat puikiai tinka harmonijai ir formai studijuoti. Mokiniai gali nagrinėti kadencijas, moduliacijas, sekvencijas, pasikartojančias dalis ir tonacinius ryšius. Struktūros supratimas padeda ir interpretuoti, ir įsiminti.
Šešios siuitos nesudaro paprastos sunkumo progresijos. BWV numeriai yra katalogo numeriai, o ne laipsniškai sudėliota mokymo seka, todėl vienas judėjimas gali būti gerokai lengvesnis ar sunkesnis už kitą. Mokiniai gali rinktis atskirus judėjimus, neprivalėdami pirmiausia užbaigti visos siuitos skaitine tvarka.
Įžanginiai preliudai taip pat gali būti sunkesni už po jų einančius šokius. Mokinys gali būti pasirengęs kelioms siuitos dalims, nors jos Preliudas dar per sudėtingas, ir nėra jokios problemos šiuos judėjimus studijuoti atskirai.
Mokytojams Angliškosios siuitos ypač vertingos derinant techniką su muzikine interpretacija. Mokiniai mokosi kontroliuoti sudėtingas faktūras, išlaikyti ritminį charakterį, valdyti ornamentiką ir išlaikyti dėmesį per visą kelių dalių kūrinį.
Jos natūraliai seka po Dvibalsių invencijų, Sinfonijų ir pasirinktų Prancūziškųjų siuitų dalių, jas galima studijuoti kartu su Gerai temperuotu klaviru. Jos taip pat suteikia svarbų pasirengimą Partitoms.
Angliškosios siuitos kaip rinkinys pagrįstai priskiriamos aukštam repertuaro lygiui, nors atskirų judėjimų sudėtingumas svyruoja nuo aukštesnio vidutinio iki labai aukšto lygio. Pagrindinė jų pamoka – techninė kontrolė turi tarnauti ritmui, struktūrai, šokio charakteriui ir muzikinei išraiškai.
12 – Partitos BWV 825–830 (Partiten / Partitas)
(Aukštas – labai aukštas lygis)
J. S. Bacho šešios klavyrinės Partitos BWV 825–830 yra vieni aukščiausių baroko klavyrinės siuitos pasiekimų. Jose derinami šokio judesiai, sudėtingas kontrapunktas, išraiškingos melodijos, virtuoziniai pasažai, ornamentika ir nepaprasta įvairovė. Pianistui tai didelis žingsnis toliau už Prancūziškąsias ir Angliškąsias siuitas.
Šešių partitų tonacijos yra B-dur, c-moll, a-moll, D-dur, G-dur ir e-moll. Jos buvo leidžiamos atskirai 1726–1730 m., o 1731 m. surinktos į pirmąjį Bacho Klavyrinio pratimo tomą. Jų įžanginiai judėjimai neįprastai įvairūs: Praeludium, Sinfonia, Fantasia, Ouverture ir Toccata.
Ši įvairovė yra vienas didžiausių rinkinio privalumų. Kiekviena Partita reikalauja skirtingo ritmo, faktūros, kontrapunkto, ornamentikos ir išraiškos derinio. Pianistas negali remtis viena formule atlikdamas visus šešis kūrinius.
Centre atsiduria gerai žinomi baroko šokiai, tokie kaip Alemanda, Kuranta, Sarabanda, Gavotė, Burė ir Žiga. Bachas šiuos šokius paverčia sudėtinga koncertine muzika, išsaugodamas jų ritminę tapatybę ir tuo pat metu labai išplėsdamas jų muzikines galimybes.
Alemandos reikalauja tekančios frazuotės ir ritminio stabilumo; Kurantos – gyvo, tačiau kontroliuojamo judėjimo; Sarabandos – išskirtinio išraiškos santūrumo; Žigos išbando vikrumą, aiškumą, ritminį gyvumą ir ištvermę.
Partitos ypač vertingos ugdant balsų išryškinimą. Svarbios muzikinės idėjos gali pasirodyti vidiniuose balsuose ar bose, o jų santykinė svarba gali keistis iš vienos frazės į kitą. Todėl mokiniai turi išmokti kontroliuoti kelis muzikinius sluoksnius ir sukurti įtikinamą hierarchiją.
Ne mažiau svarbi yra artikuliacija. Per didelis legato ir pedalo naudojimas gali sulieti faktūrą, o pernelyg atskirtas grojimas – suskaidyti muzikinę liniją. Pianistui reikia lankstaus prisilietimo diapazono, atitinkančio kiekvieno judėjimo charakterį.
Ornamentika taip pat turėtų būti traktuojama kaip muzikinės kalbos dalis. Trilės, mordentai, apvartos ir panašūs ornamentai turi būti atliekami natūraliai ir ritmiškai, atsižvelgiant į jų harmoninę ir melodinę funkciją.
Mokytojams Partitos sujungia beveik visus svarbiausius pažangaus Bacho studijų aspektus. Skirtingi judėjimai gali būti naudojami artikuliacijai, ornamentikai, kontrapunktui, balsų išryškinimui, greitiems pasažams, harmonijai ir ilgoms frazėms ugdyti. Jie taip pat puikiai tinka stambiajai formai mokyti, nes pianistas turi suprasti kelių kontrastingų judėjimų tarpusavio ryšį.
Pasikartojančios dalys reikalauja muzikinės vaizduotės. Kai struktūra jau aiški, artikuliacijos, frazuotės, ornamentikos ar akcentų skirtumai gali suteikti pasikartojančiai medžiagai naują charakterį, netampant savavališkiems.
Šešios Partitos nesudaro griežtos pedagoginės progresijos. Atskirų judėjimų sunkumas labai skiriasi, o mokinys gali būti pasirengęs vienam judėjimui, tačiau dar ne kitam. Todėl mokytojai gali rinktis atskiras Alemandas, Sarabandas ar kitus judėjimus dar prieš imantis visos Partitos.
Techniniai reikalavimai apima greitus pasažus, šuolius, sudėtingą ornamentiką, akordinę faktūrą ir vienu metu atliekamus balsus. Efektyvi pirštuotė ir ekonomiški judesiai yra būtini; per didelė jėga retai būna veiksminga.
Visa Partita taip pat reikalauja didelio susikaupimo. Pianistas turi išlaikyti dėmesį per kelis kontrastingus judėjimus ir išsaugoti stilistinę darną visame kūrinyje. Dėl to rinkinys yra vertingas pasirengimas koncertiniam atlikimui.
Suaugusiems mokiniams Partitos gali tapti prasmingais ilgalaikiais projektais, nes jų muzikinis gylis didėja kartu su pakartotinėmis studijomis. Jaunesniems pažengusiems mokiniams pasirinkti judėjimai suteikia svarbią pažintį su didžiuoju Bacho koncertiniu repertuaru.
Nuoseklioje Bacho mokymosi programoje Partitos natūraliai seka po reikšmingos patirties su Prancūziškosiomis siuitomis, Angliškosiomis siuitomis, Sinfonijomis ir pasirinktais Gerai temperuoto klavyro kūriniais. Jas taip pat galima studijuoti kartu su Itališkuoju koncertu ir kitais aukšto lygio kūriniais.
Partitos paprastai laikomos sudėtingiausiu iš trijų pagrindinių Bacho klavyrinių siuitų rinkinių. Tai nereiškia, kad kiekvienas jų judėjimas yra sunkesnis už kiekvieną Prancūziškųjų ar Angliškųjų siuitų judėjimą, tačiau visas rinkinys pianistui kelia didesnius reikalavimus.
Jos tinkamai priskiriamos aukštam–labai aukštam repertuaro lygiui. Pagrindinė jų pamoka – techninis virtuozumas visada turi tarnauti muzikiniam charakteriui, struktūrai, ritmui, kontrapunktui ir išraiškai.
13 – Prancūziškoji uvertiūra BWV 831 (Französische Ouvertüre / French Overture)
(Labai aukštas lygis)
J. S. Bacho Prancūziškoji uvertiūra, BWV 831, yra vienas įspūdingiausių ir sudėtingiausių jo klavyrinių kūrinių. Ji jungia prancūziškojo uvertiūros stiliaus didingumą su sudėtingu kontrapunktu, gausia ornamentika, turtinga harmonija ir reiklia klavyrine technika. Tai svarbus žingsnis toliau už Prancūziškąsias siuitas, Angliškąsias siuitas ir Partitas.
1735 m. išleista antrajame Klavyrinio pratimo tome kartu su Itališkuoju koncertu, ji sąmoningai pateikia prancūzų ir italų muzikinius stilius greta. Išleista versija yra h-moll, nors išliko ir c-moll versija.
Pradžia remiasi būdingu prancūziškosios uvertiūros modeliu: lėta, iškilminga dalimi su taškuotais ritmais ir gausia ornamentika, po kurios seka greitesnis kontrapunktinis rašymas. Pianistas turi suteikti pradžiai didingumo ir retorinio svorio, nepadarydamas jos standžios ar sunkios.
Ornamentika čia ypač svarbi. Trilės, mordentai, apvartos, apodžiaturos ir kiti papuošimai yra muzikinės kalbos dalis. Mokiniai turėtų suprasti pagrindinę melodinę struktūrą, kad ornamentai skambėtų natūraliai ir išraiškingai, o ne būtų skubotai ar mechaniškai įterpiami.
Po jos einanti greitoji dalis reikalauja visai kitokio požiūrio. Ritminė energija ir kontrapunktinis aiškumas pakeičia ceremonialinį pradžios charakterį. Pianistas turi įtikinamai pakeisti prisilietimą ir artikuliaciją, kartu išlaikydamas didesnės struktūros tęstinumą.
Toliau kūrinys pereina per kontrastingus šokius, tarp jų Kurantą, Gavotę, Paspjė (Passepied / Passepied), Sarabandą, Burė ir Žigą. Kiekvienas reikalauja savo ritminės tapatybės ir išraiškos charakterio.
Sarabanda ypač vertinga pažengusiems mokiniams, nes lėtas tempas atskleidžia kiekvieną frazuotės, harmonijos, artikuliacijos, ornamentikos ir tono detalę. Pianistas turi sukurti intensyvumą per harmoninę kryptį, laiko pojūtį, balansą ir kontroliuojamą rezonansą, o ne vien didindamas garsumą.
Baigiamoji Žiga pateikia kitokį techninį iššūkį. Jos greitis ir kontrapunktinė faktūra reikalauja vikrumo, ritminio tikslumo, ištvermės ir kruopštaus balsų valdymo. Aiškumas turi būti svarbesnis už vien tik tempą.
Kūrinys taip pat puikiai tinka stambiajai formai studijuoti. Mokinys turi išlaikyti vieningą muzikinę koncepciją per ilgą kontrastingų dalių seką. Tonacinių ryšių, kadencijų, pasikartojančių gestų ir faktūros pokyčių analizė gali sustiprinti ir įsiminimą, ir interpretaciją.
Balsų išryškinimas visur esminis. Svarbi tema gali pasirodyti vidiniame balse ar bose, o ne viršutinėje linijoje. Todėl pianistas turi nuolat koreguoti balansą ir neleisti viršutiniam balsui automatiškai dominuoti.
Bachas kūrinį parašė dviejų manualų klavesinui, todėl šiuolaikinis pianistas susiduria su problema, kaip atkurti registracijos ir faktūros pokyčius be antros klaviatūros. Dinamika, artikuliacija, balsų išryškinimas, registras ir saikingas pedalo naudojimas gali suteikti įtikinamus šiuolaikinius sprendimus.
Pedalą reikia naudoti labai atsargiai. Per didelis rezonansas gali sulieti greitą kontrapunktinį rašymą ir susilpninti ritminę šokių tapatybę. Pirštų kontrolė ir aiški artikuliacija turi išlikti pagrindu.
Tempas taip pat reikalauja gero sprendimo. Kontrastas tarp lėtų ir greitų dalių yra esminis, tačiau kiekvienam judėjimui reikia pakankamai lankstumo ornamentikai ir retorikai, neprarandant pagrindinio pulso.
Mokytojams Prancūziškoji uvertiūra suteikia pažangią šokio ritmo, ornamentikos, kontrapunkto, balsų išryškinimo, harmonijos, artikuliacijos ir formos sintezę. Atskiri judėjimai gali būti studijuojami anksčiau nei visas kūrinys, priklausomai nuo mokinio lygio.
Prieš imantis viso kūrinio labai naudinga turėti tvirtą patirtį su pasirinktais Gerai temperuoto klavyro preliudais ir fugomis, reikšmingomis Angliškųjų siuitų dalimis ir keliomis Partitų dalimis.
Prancūziškoji uvertiūra pagrįstai priskiriama labai aukštam repertuaro lygiui. Didžiausia jos pamoka – didingumas kyla iš kontrolės, o ne iš jėgos: ritminis svoris, artikuliacija, harmonija, ornamentika ir proporcija sukuria jos ceremonialinį charakterį.
Kaip Klavyrinio pratimo dalis, ji taip pat suteikia įdomią galimybę palyginti ją su Itališkuoju koncertu. Kartu šie du kūriniai parodo Bacho gebėjimą perimti skirtingų Europos stilių bruožus ir paversti juos labai savita klavyrine muzika.
14 – Chromatinė fantazija ir fuga BWV 903 (Chromatische Fantasie und Fuge / Chromatic Fantasia and Fugue)
(Labai aukštas / koncertinis lygis)
J. S. Bacho Chromatinė fantazija ir fuga d-moll, BWV 903, yra vienas dramatiškiausių klavyrinio repertuaro kūrinių. Jame nepaprastai laisva ir išraiškinga Chromatinė fantazija derinama su griežtai organizuota Fuga. Kontrastas tarp improvizacinės laisvės ir kontrapunktinės tvarkos yra vienas svarbiausių kūrinio charakterio elementų.
Tiksli sukūrimo data nėra žinoma, o atrodo, kad Bachas savo gyvenimo metais kūrinį taisė. Laisvas stilius siejasi su klavyrinės fantazijos tradicija, todėl kūrinys gerokai skiriasi nuo sistemiškiau organizuotų rinkinių.
Fantazijoje tyrinėjama chromatinė harmonija, arpeggio, greitos gamos, išraiškingi gestai, pauzės ir rečitatyvo pobūdžio pasažai. Nors ji gali skambėti spontaniškai, ji nėra atsitiktinė. Harmoninė eiga ir retoriniai gestai sudaro kruopščiai suformuotą muzikinį argumentą.
Mokiniams chromatinė kalba suteikia svarbią harmoninės išraiškos pamoką. Pustoninis judėjimas, disonansas ir atidėtas išrišimas kuria stiprią įtampą. Boso ir harmoninių atramos taškų supratimas gali labai palengvinti muzikos girdėjimą ir įsiminimą.
Laisviesiems pasažams taip pat reikalinga retorinė frazuotė. Jie turėtų skambėti kaip muzikinė kalba, su gestais, klausimais, pauzėmis ir akcentais. Laisvė turėtų kilti iš harmonijos ir muzikinio gesto, o ne iš savavališkų tempo pokyčių.
Greitos gamos ir arpeggio reikalauja didelės kontrolės, tačiau jų nereikėtų traktuoti vien kaip virtuozinio demonstravimo. Paprastai jų paskirtis yra sustiprinti harmoniją, sujungti gestus arba kurti dramatišką impulsą.
Fuga sukuria visai kitą pasaulį. Pianistas turi pereiti nuo laisvės prie disciplinos, sekti temą vieną po kito įeinančiuose balsuose ir išlaikyti aiškumą sudėtingoje kontrapunktinėje faktūroje.
Balsų išryškinimas yra būtinas. Tema turi būti girdima, kai ji įeina, tačiau jos nebūtina visada iškelti vien garsumu. Artikuliacija, tonas, laiko pojūtis ir subtilūs akcentai gali padaryti temą aiškią nesugriaudami bendro balsų balanso.
Vidiniams balsams šiuolaikiniame fortepijone reikia ypatingo dėmesio. Atskirų balsų praktikavimas gali padėti mokiniui išgirsti, kaip kiekviena linija prisideda prie visumos. Galutinis tikslas – suvokti balsus kaip vieną muzikinį pokalbį.
Ritminis stabilumas Fugėje ypač svarbus. Skirtingai nuo laisvesnės Fantazijos, jos struktūra priklauso nuo tvirto pulso. Pianistas turėtų mokytis pakankamai lėtai, kad aiškiai girdėtų kiekvieną temos įėjimą, o vėliau palaipsniui pasirinkti tempą, išsaugantį kontrapunktinį aiškumą.
Pedalą taip pat reikėtų naudoti santūriai. Jis gali padėti Fantazijoje suteikti rezonanso, tačiau per didelis garsas gali sulieti ir chromatines harmonijas, ir nepriklausomus Fugos balsus. Pirštų artikuliacija turi išlikti pagrindinė.
Įsiminimui ypač padeda konceptualus muzikos supratimas. Fantazijoje harmoniniai atramos taškai ir retorinės dalys suteikia mentalinį žemėlapį; Fugėje temos ir jos įėjimai suteikia struktūrinius orientyrus. Tai daug patikimiau nei vien pasikliauti pirštų atmintimi.
Kūrinį reikėtų mokytis palaipsniui: Fantaziją skaidyti pagal harmoninius ir retorinius gestus, o Fugą – pagal temos įėjimus, epizodus ir didesnius struktūrinius skyrius.
Mokytojams dviejų dalių kontrastas daro šį kūrinį išskirtine dviejų papildančių muzikinės kompetencijos rūšių studija. Fantazija moko laisvės, retorikos, chromatinės išraiškos ir laiko pojūčio; Fuga – disciplinos, imitacijos, balanso, artikuliacijos ir kontrapunktinės organizacijos.
Kūrinį geriausia pradėti po reikšmingos patirties su Dvibalsėmis invencijomis, Sinfonijomis, pasirinktais Prancūziškųjų ir Angliškųjų siuitų judėjimais bei keliomis Gerai temperuoto klavyro preliudų ir fugų poromis. Visa tai sudaro pagrindą jo aukšto lygio kontrapunktiniams reikalavimams.
Jis taip pat parengia pianistą Goldbergo variacijoms ir Fugos menui, kartu gilindamas mokinio supratimą apie sudėtingiausias Gerai temperuoto klavyro fugas.
Chromatinė fantazija ir fuga pagrįstai priskiriama labai aukštam / koncertiniam repertuaro lygiui. Jos sunkumas slypi ne vien pirštų technikoje, bet ir muzikinėje brandoje, reikalingoje sujungti išraiškos laisvę, harmoninę įtampą ir griežtą kontrapunktą.
Galiausiai BWV 903 parodo Bacho gebėjimą sujungti emocinį intensyvumą ir struktūrinę kontrolę. Pažengusiam pianistui tai nėra vien sunkus kūrinys, bet retorikos, harmonijos, kontrapunkto, balsų išryškinimo, ritmo ir muzikinės laisvės pamoka.
15 – Goldbergo variacijos BWV 988 (Goldberg-Variationen / Goldberg Variations)
(Labai aukštas / koncertinis lygis)
J. S. Bacho Goldbergo variacijos, BWV 988, yra vienas aukščiausių klavyrinės muzikos šedevrų. 1741 m. išleistos kaip ketvirtoji ir paskutinė Klavyrinio pratimo dalis, jos susideda iš Arijos, trisdešimties variacijų ir sugrįžimo į Ariją. Originaliame Bacho leidime nurodomas dviejų manualų klavesinas, atspindintis didelę techninę ir muzikinę kūrinio koncepciją.
Pianistui Goldbergo variacijos yra vienas aukščiausių Bacho studijų etapų. Jos jungia kontrapunktinį klausymą, balsų išryškinimą, artikuliaciją, ornamentiką, ritminį tikslumą, klaviatūros techniką, harmoniją, struktūrinę analizę, atmintį, koncentraciją ir interpretaciją monumentalioje skalėje.
Pradinė Arija yra 32 taktų sarabandos pobūdžio kūrinys G-dur. Trisdešimt variacijų pirmiausia grindžiamos jos bazine boso linija ir harmonine struktūra, o ne vien melodijos puošimu. Todėl Bachas iš vieno bendro pagrindo sukuria milžinišką įvairovę.
Šio principo supratimas yra esminis. Variacijos tampa šokiais, kanonais, virtuoziniais judėjimais, išraiškingais kūriniais ir kontrapunktinėmis konstrukcijomis, tačiau visos išlieka susijusios bendru harmoniniu pagrindu. Arijos sugrįžimas pabaigoje užbaigia didžiąją muzikinę arką.
Kiekviena trečioji variacija, pradedant nuo 3-iosios ir tęsiant iki 27-osios, yra kanonas. Tarp šių kanoninių judėjimų Bachas įterpia nepaprastą kontrastingų formų ir charakterių įvairovę. Didelės apimties seka reikalauja, kad pianistas mąstytų ne tik apie atskirus kūrinius, bet ir apie kiekvienos variacijos vaidmenį visame cikle.
Todėl kontrastas ir proporcija tampa pagrindiniais interpretacijos iššūkiais. Virtuozinė variacija neturėtų skambėti kaip lėta lyriška, o tankus kontrapunktinis judėjimas neturėtų turėti tokio paties charakterio kaip lengvas šokis. Kiekvienai variacijai reikia individualumo, tačiau kartu ji turi prisidėti prie visumos vienovės.
Kanonai tęsia kontrapunktinį mokymą, pradėtą Dvibalsėse invencijose ir Sinfonijose, tačiau daug aukštesniu lygiu. Pianistas turi išlaikyti dviejų balsų nepriklausomybę ir kartu padaryti jų imitaciją aiškią bei išraiškingą.
Balsų išryškinimas yra vienas didžiausių iššūkių visame cikle. Svarbi medžiaga gali pasirodyti vidiniame balse ar bose, o ne viršutinėje linijoje. Šiuolaikiniu fortepijonu keli sluoksniai gali lengvai susilieti, todėl pianistas turi nuolat koreguoti balansą, prisilietimą ir artikuliaciją.
Techniniai reikalavimai labai įvairūs. Kai kuriose variacijose gausu gamų, arpeggio, pasikartojančių modelių, šuolių, ornamentų ar rankų kryžiavimo; kitos pirmiausia sudėtingos dėl subtilaus balsų išryškinimo ir išraiškos reikalavimų. Vien techninio tikslumo nepakanka: kiekvienas modelis turi turėti ritminį charakterį ir harmoninę kryptį.
Ritminė kontrolė yra ne mažiau svarbi. Variacijos turi labai skirtingas ritmines asmenybes, tačiau kiekvienoje turi išlikti stabilus pagrindinis pulsas. Nedidelis išraiškingas lankstumas gali būti tinkamas, tačiau nestabilus tempas gali pažeisti didesnę struktūrą.
Ornamentika yra dar viena svarbi studijų sritis. Trilės, mordentai, apvartos, gracinės natos ir kiti ornamentai priklauso Bacho muzikinei kalbai. Mokiniai turėtų suprasti jų santykį su harmonija ir fraze, o ne traktuoti juos kaip izoliuotus techninius papuošimus.
Pradinė Arija parodo, kodėl lėta muzika gali būti tokia pat sunki kaip virtuozinis rašymas. Jos tariamas paprastumas atskleidžia frazuotę, toną, balansą, laiko pojūtį ir harmoninį supratimą. Pianistas negali pasikliauti techniniu blizgesiu, kad paslėptų silpnybes.
Taip pat svarbi Bacho pastaba apie dviejų manualų klavesiną. Kai kurie pasažai išnaudoja dviejų klaviatūrų fizines galimybes, ypač rankų kryžiavime ir kontrastingose faktūrose. Šiuolaikiniu fortepijonu šiuos efektus reikia iš naujo apmąstyti per prisilietimą, balsų išryškinimą, dinamiką ir rezonansą.
Todėl pedalą reikia naudoti atsargiai. Šiuolaikinio fortepijono ilgai išliekantis garsas gali lengvai sulieti kontrapunktines faktūras. Pirštų artikuliacija ir natų ilgio kontrolė turi išlikti pagrindinėmis aiškumo priemonėmis.
Įsiminti geriausia remiantis keliomis supratimo formomis: vaizdine, fizine, harmonine, struktūrine ir garsine atmintimi. Pasikartojančio boso ir harmoninio pagrindo atpažinimas suteikia pianistui konceptualų viso ciklo žemėlapį.
Goldbergo variacijos turėtų būti laikomos ilgalaikiu projektu. Atskiras variacijas galima studijuoti savarankiškai prieš imantis viso ciklo, o jų numerių nereikėtų interpretuoti kaip paprastos sunkumo progresijos.
30-oji variacija yra Quodlibet, panaudojantis vokiečių liaudies dainų melodijas ir sukuriantis humoristinę bei netikėtą pabaigą. Po jos sugrįžtanti Arija suteikia nepaprastą užbaigtumo pojūtį.
Pianistui šis ciklas suteikia išskirtinę didelės apimties muzikinio pasakojimo pamoką. Pasikartojimas, kontrastas, variacija ir sugrįžimas gali sukurti stiprų kelionės pojūtį be įprasto naratyvo.
Mokytojams kūrinį geriausia pradėti mokytis palaipsniui. Skirtingas variacijas galima pasirinkti konkretiems gebėjimams ugdyti: greitam pasažiniam grojimui, balsų išryškinimui, kontrapunktui, ornamentikai ar lyriškai frazuotei. Mokiniai visada turėtų suprasti, kaip konkreti techninė problema tarnauja didesnei muzikinei koncepcijai.
Goldbergo variacijos taip pat suteikia gilią variacijų technikos pamoką. Bachas parodo, kaip viena bendra harmoninė struktūra gali generuoti nepaprastą ritmo, melodijos, faktūros ir charakterio įvairovę.
Nuoseklioje Bacho mokymosi programoje jos sutelkia daugelį įgūdžių, įgytų studijuojant Anos Magdalenos Bach sąsiuvinį, Mažuosius preliudus, Dvibalses invencijas, Sinfonijas, siuitas ir Gerai temperuotą klavyrą. Jas galima studijuoti kartu su Partitomis ir Prancūziškąja uvertiūra kaip aukščiausio lygio Bacho klavyrinio repertuaro dalį.
Goldbergo variacijos pagrįstai priskiriamos labai aukštam / koncertiniam repertuaro lygiui. Atskirų variacijų sudėtingumas labai skiriasi, tačiau visam ciklui atlikti reikia išskirtinio techninio saugumo, koncentracijos, kontrapunktinės kontrolės, stilistinio supratimo ir muzikinės brandos.
Galiausiai BWV 988 moko, kad nepaprasta įvairovė gali išaugti iš nepaprastos vienovės. Bachas vieną harmoninį pagrindą paverčia trisdešimčia kontrastingų muzikinių pasaulių ir tada sugrįžta į pradžią. Pažengusiam pianistui šio kūrinio studijos yra technikos, klausymosi, struktūros ir muzikinio mąstymo mokykla.
16 – Fugos menas BWV 1080 (Die Kunst der Fuge / The Art of Fugue)
(Labai aukštas / specializuotas repertuaras)
J. S. Bacho Fugos menas, BWV 1080, yra vienas didingiausių kontrapunktinės muzikos paminklų. Jis atspindi viso Bacho gyvenimo tyrinėjimus fugos, kanono, imitacijos ir muzikinės transformacijos srityse. Tai pirmiausia nėra įprastų klavyrinių kūrinių rinkinys, o gilus tyrimas, ką galima sukurti remiantis centrine muzikine tema.
Kūrinys buvo kuriamas ir taisomas paskutinį Bacho gyvenimo dešimtmetį ir išleistas po jo mirties 1751 m. Bachas nenurodė konkretaus instrumento, o išlikę šaltiniai daugiausia pateikia muziką partitūros forma. Dėl to iki šiol diskutuojama apie numatytą atlikimo terpę, nors šiuolaikiniai atlikimai klavesinu ir fortepijonu yra nusistovėję.
Kūrinyje pagrindinė tema tyrinėjama pasitelkiant daugybę kontrapunktinių technikų. Išleistame cikle yra didelė grupė Contrapuncti ir keturi kanonai, o išlikęs rankraštis ir pomirtinis leidimas skiriasi savo tvarka ir turiniu.
Pianistui pagrindinė sąvoka yra kontrapunktas: nepriklausomos melodinės linijos turi išlikti prasmingos atskirai ir kartu sudaryti vientisą visumą. Vieno balso pateikta tema gali būti atsakyta kitu balsu, transformuojama invertuojant, didinant, mažinant, taikant stretto ar kanoninę imitaciją ir derinama su kita medžiaga.
Tam reikalingas išskirtinai aukštas polifoninio klausymosi lygis. Keli balsai veikia vienu metu, o svarbi tema gali pasirodyti vidiniame balse, o ne soprane. Todėl pianistas turi kontroliuoti balsų hierarchiją, kartu išsaugodamas jų nepriklausomybę.
Balsų išryškinimas yra vienas didžiausių iššūkių. Jei kiekviena nata grojama vienodu svoriu, muzika gali pavirsti neatskiriamu garsų srautu. Skirtingiems balsams reikia skirtingo svarbumo ir skirtingų artikuliacijos būdų, o išliekantis šiuolaikinio fortepijono garsas gali lengvai juos sujungti.
Kūrinys taip pat yra nepaprastas kontrapunktinių transformacijų kursas. Inversija pakeičia melodijos kryptį, augmentacija pailgina natų vertes, diminucija jas suspaudžia, o stretto suartina temos įėjimus. Tai nėra vien teorinės procedūros: Bachas iš jų sukuria girdimus muzikinius ryšius.
Mokytojams Fugos menas yra idealus analizės ir atlikimo sujungimo pavyzdys. Mokiniai gali partitūroje pažymėti temos įėjimus, inversijas, epizodus, kadencijas ir transformacijas, o tada jų klausytis prie klaviatūros. Tai stiprina ir supratimą, ir atmintį.
Kanonai suteikia koncentruotas imitacijos, balanso ir balsų vedimo studijas. Atskiri kanonai gali būti vertingas repertuaras net tuomet, kai mokinys dar nėra pasirengęs studijuoti viso ciklo.
Ritminis stabilumas išlieka fundamentalus. Sudėtingam kontrapunktui reikia patikimo vidinio pulso, tačiau muzika neturėtų skambėti mechaniškai, tarsi metronomas. Ritminį gyvumą turi kurti frazuotė, artikuliacija, harmoninė įtampa ir kontrapunktiniai akcentai.
Šiuolaikinis fortepijonas kelia ir iššūkių, ir suteikia galimybių. Kadangi kūrinio instrumentuotė nėra galutinai aiški, pianisto interpretacijos nevaržo būtinybė atkurti vieną „teisingą“ skambesį. Užtat aiškus balsų vedimas ir ištikimybė muzikinei struktūrai turėtų būti pagrindiniai orientyrai.
Pedalą paprastai reikėtų naudoti labai santūriai. Per didelis rezonansas gali užtemdyti būtent tuos ryšius, dėl kurių kūrinys toks įdomus. Pirštų artikuliacija, balansas ir natų ilgio kontrolė turi būti pirmoje vietoje.
Įsiminimas taip pat neturėtų remtis vien pirštų atmintimi. Vaizdinė, fizinė, harmoninė, struktūrinė ir garsinė atmintis turėtų veikti kartu. Pagrindinės temos ir įvairių jos transformacijų išmokimas suteikia pianistui ypač naudingą mentalinę struktūrą.
Kūrinį reikia traktuoti kaip ilgalaikę studiją. Atskirus Contrapuncti galima išmokti labai kruopščiai, iš karto nesiekiant viso ciklo, o kūriniai nesudaro paprastos sekos nuo lengvų iki sunkių.
Fugos menas taip pat reikalauja išskirtinės intelektinės koncentracijos. Pianistas turi sekti kelis balsus, suprasti jų transformacijas ir tuo pačiu metu suvokti didesnę architektūrą. Dėl to kūrinys iš esmės skiriasi nuo tokio repertuaro, kurio pagrindinis sunkumas yra greitis ar fizinis virtuozumas.
Ypač garsi ypatybė yra neužbaigta paskutinė fuga, paprastai vadinama Contrapunctus XIV. Bacho išlikusiame rankraštyje fuga nutrūksta po to, kai įvedama tema, kurios natos sudaro B-A-C-H. Carlas Philippas Emanuelis Bachas pridėjo pastabą, kad jo tėvas mirė tuo metu dirbdamas prie fugos. Vis dėlto tiksli chronologija ir šaltinių istorija yra sudėtingesnė, nei leidžia manyti gerai žinoma istorija, o vėlesni užbaigimai neturėtų būti painiojami su išlikusia Bacho muzika.
Mokiniams tai suteikia progą suprasti, kad muzikos istorijoje kartais lieka neišspręstų klausimų. Skirtingi leidimai gali skirtingai spręsti kūrinių eiliškumo, instrumentuotės, versijų ir užbaigimų klausimus. Rimtas pianistas turėtų atskirti išlikusią Bacho notaciją nuo vėlesnių papildymų.
Atrodantis intelektinis Fugos meno sudėtingumas tampa vis suprantamesnis, kai klausytojas išmoksta atpažinti temą, jos atsakus, inversijas ir kanoninius ryšius. Kūrinio sudėtingumas nėra tikslas pats savaime: kontrapunktas kuria judėjimą, įtampą, pusiausvyrą, netikėtumą ir grožį.
Nuoseklioje Bacho mokymosi programoje Fugos menas priklauso paskutiniams etapams. Jis natūraliai seka po Dvibalsių invencijų, Sinfonijų, siuitų ir Gerai temperuoto klavyro. Goldbergo variacijos gali būti studijuojamos greta kaip dar vienas aukščiausio lygio vienovės ir transformacijos tyrinėjimas.
Šie du kūriniai labai skiriasi: Goldbergo variacijos sukuria milžinišką įvairovę iš bendro harmoninio pagrindo, o Fugos menas susitelkia į galimybes, slypinčias vienoje kontrapunktinėje temoje. Kartu jie atskleidžia du nepaprastus Bacho kompozicinės vaizduotės aspektus.
Pianistui Fugos menas nėra vien pažangios technikos išbandymas. Tai gebėjimo klausytis, analizuoti, prisiminti ir muzikiškai mąstyti grojimo metu išbandymas. Mokytojams jis suteikia neprilygstamą priemonę ugdyti nepriklausomus balsus, balsų išryškinimą, artikuliaciją, ritmą, struktūrą ir kontrapunktinį supratimą.
Fugos menas pagrįstai priskiriamas labai aukštam / specializuotam repertuarui. Tikrasis jo sunkumas slypi ne vien techninėje kontrolėje, bet gebėjime išlaikyti kelias nepriklausomas muzikines linijas ir suprasti jų tarpusavio ryšius per visą išplėtotą ciklą.
Galiausiai BWV 1080 parodo, kaip iš itin ribotos muzikinės prielaidos gali išaugti nepaprasta įvairovė. Pradėdamas nuo vienos temos, Bachas ištyrinėja stulbinamą kontrapunktinių transformacijų ir kanonų spektrą. Pažengusiam pianistui tai yra Bacho studijų viršūnė ne todėl, kad tai tiesiog sunkiausias kūrinys, bet todėl, kad jame technika, klausa, intelektas, struktūra ir muzikinė išraiška turi veikti kartu aukščiausiu lygiu.
(Straipsnio rengimą ir rašymą padėjo atlikti bei lydėjo „Gemini“ ir „ChatGPT“. Šis tekstas yra tik orientacinis dokumentas, skirtas padėti atrasti dar nepažįstamą muziką. Šio straipsnio turinys negarantuojamas kaip visiškai tikslus. Prašome informaciją patikrinti patikimuose šaltiniuose.)