Tag: Lithuanian Language

1 – Beyer: Elementarus fortepijono kursas Op. 101 (originalus pavadinimas: „Vorschule im Klavierspiel“, angl. „Elementary Method for Piano“)

Ferdinando Beyerio „Elementarus fortepijono kursas“, Op. 101, yra klasikinis fortepijono metodas, skirtas padėti pradedantiesiems žengti pirmuosius mokymosi žingsnius. Knyga prasideda labai paprastais pratimais ir palaipsniui įveda įgūdžius, reikalingus natoms skaityti ir groti abiem rankomis. Kadangi pamokos išdėstytos nuoseklia tvarka, mokiniai gali žingsnis po žingsnio lavinti savo gebėjimus, per anksti nesusidurdami su sudėtinga muzika.

Beyeris ypatingą dėmesį skiria pagrindiniams įgūdžiams, sudarantiems fortepijono grojimo pagrindą. Mokiniai mokosi skaityti natas, suprasti ritmą, taisyklingai pirštuoti, koordinuoti rankas ir groti paprastas melodijas bei akompanimentą. Pratimams sudėtingėjant, juose taip pat atsiranda gamų, akordų, platesnių klaviatūros padėčių ir didesnio rankų savarankiškumo.

Ankstyvųjų pratimų paprastumas yra svarbi šio metodo dalis. Pradedantieji neturėtų vertinti savo pažangos vien pagal tai, kaip sunkiai atrodo kūrinys. Labai lengvo pratimo atlikimas tiksliai, išlaikant tolygų ritmą, atpalaiduotas rankas ir nuoseklų pirštavimą, padeda suformuoti įpročius, kurie išliks svarbūs viso mokymosi metu. Todėl naudinga praktikuotis lėtai ir kruopščiai, o ne skubėti pereiti visą kursą.

Beyerio metodas pirmiausia yra pagrindų mokymo priemonė, o ne koncertinių kūrinių rinkinys. Kai kurie pratimai gali skambėti paprastai ar pasikartojančiai, tačiau jų tikslas – ugdyti techninę kontrolę ir gebėjimą skaityti muziką. Mokymąsi galima padaryti įdomesnį kartu su Beyeriu grojant trumpus kitų kompozitorių muzikinius kūrinius, kad techninis lavinimas būtų derinamas su muzikinės raiškos galimybėmis.

Pradedančiajam Op. 101 gali tapti aiškiu ilgalaikio fortepijono mokymosi atskaitos tašku. Kruopščiai ir kantriai atlikdami pratimus, mokiniai gali išsiugdyti pagrindinius skaitymo, koordinacijos ir technikos įgūdžius, reikalingus pereiti prie Burgmüllerio, Czerny, sonatinų ir kitų ankstyvojo vidutinio lygio fortepijono kūrinių. Tikslas nėra vien užbaigti knygą, bet pasinaudoti kiekvienu pratimu kuriant tvirtą ir patikimą pagrindą būsimam grojimui.

2 – Hanon: Virtuozas pianistas per 60 pratimų (originalus pavadinimas: „Le Pianiste-Virtuose en 60 Exercices“, angl. „The Virtuoso Pianist in 60 Exercises“)

Charles’io-Louis Hanono „Virtuozas pianistas per 60 pratimų“ yra viena geriausiai žinomų techninių fortepijono pratimų knygų. Ji skirta lavinti pirštų jėgą, savarankiškumą, koordinaciją, vikrumą ir kontrolę, pasitelkiant trumpus ir labai pasikartojančius modelius. Skirtingai nei kūrinių rinkinys, Hanonas daugiausia dėmesio skiria fiziniams įgūdžiams, reikalingiems patogiam ir tiksliam grojimui.

Pratimai prasideda paprastais modeliais, kurie palaipsniui juda per klaviatūrą. Juos praktikuodami mokiniai susipažįsta su skirtingais pirštų deriniais ir mokosi išlaikyti tolygų pirštų darbą. Vėlesniuose pratimuose atsiranda reiklesni modeliai, ugdomas didesnis greitis, lankstumas ir koordinacija. Pirmoji dalis, ypač 1–20 pratimai, dažnai naudojama reguliariam techniniam lavinimui.

Svarbiausia mokantis Hanono nėra tiesiog kuo greičiau atlikti pratimus. Pradedantieji pirmiausia turėtų sutelkti dėmesį į teisingas natas, tolygų ritmą, atpalaiduotas rankas ir vienodą pirštų judėjimą. Greitį reikėtų didinti palaipsniui, tik tada, kai judesys tampa patogus. Įtampa ar pirštų forsavimas gali sumažinti pratimų naudą, todėl atpalaiduota technika yra būtina.

Hanoną galima vertingai naudoti įvairiais fortepijono mokymosi etapais. Pradedantieji, jau išmokę pagrindinę penkių pirštų padėtį, gali pradėti nuo pasirinktų pratimų, o labiau patyrę pianistai gali juos naudoti kaip kasdienį apšilimą ar technikos rutiną. Dažniausiai geriau reguliariai atlikti nedidelį skaičių pratimų, nei skubėti pereiti visą knygą.

Hanoną taip pat reikėtų suprasti kaip muzikinio repertuaro papildymą, o ne jo pakaitalą. Pratimai padeda lavinti techniką, tačiau gamos, arpeggio, etiudai ir tikri fortepijono kūriniai taip pat svarbūs norint išmokti techniškai išugdytus įgūdžius panaudoti muzikaliai. Apgalvotai naudojamas „Virtuozas pianistas per 60 pratimų“ gali suteikti naudingą techninį pagrindą ir padėti fortepijono mokiniams jaustis užtikrinčiau bei kontroliuoti savo grojimą.

3 – Gurlitt: Albumas jaunimui, Op. 140 (originalus pavadinimas: „Album für die Jugend“, angl. „Album for the Young“)

Corneliuso Gurlitto „Albumas jaunimui“, Op. 140, yra 20 trumpų fortepijono kūrinių rinkinys, skirtas jauniems atlikėjams ir pradedantiesiems. Kūriniams suteikti tokie apibūdinantys pavadinimai kaip „Maršas“, „Rytinė daina“, „Sode“, „Šniokščiantis upelis“ ir „Serenada“, todėl kiekvienas kūrinys turi aiškų muzikinį charakterį. Rinkinys dažnai naudojamas vėlesniuose pradedančiojo mokymosi etapuose, kai mokinys jau yra įgijęs pagrindinius fortepijono įgūdžius.

Šie kūriniai naudingi todėl, kad derina techninį lavinimą su muzikine raiška. Vietoj vien pratimų Gurlittas pateikia trumpus kūrinius, kuriuose mokiniai gali mokytis formuoti melodijas, groti skirtingomis artikuliacijomis, subalansuoti melodiją ir akompanimentą bei lavinti pirštų kontrolę. Skirtingas charakteris taip pat skatina galvoti, kaip kiekvienas kūrinys turėtų skambėti, o ne vien stengtis teisingai paspausti natas.

Muzika apskritai gana prieinama atlikėjams, kurių rankos nedidelės. Japonijos „Zen-On“ leidimas nurodo, kad rinkinys maždaug tinka nuo antrosios Beyerio mokymo dalies iki jo užbaigimo, taip pat pažymi, kad dauguma iš 20 kūrinių yra Do mažoro tonacijoje ir nereikalauja oktavos ištempimo. Dėl to šis rinkinys ypač patogus jaunesniems pradedantiesiems ir pianistams, kurių rankos dar vystosi.

Mokantis kūrinių naudinga atkreipti dėmesį ne tik į techniką, bet ir į muzikines detales. Stenkitės aiškiai išryškinti melodiją, išlaikyti lengvą akompanimentą, laikytis dinamikos nuorodų ir suteikti kiekvienam kūriniui savitą charakterį. Vieni kūriniai gyvybingi ir žaismingi, kiti švelnūs ar rimtesni, todėl rinkinys suteikia naudingą įvadą į skirtingas nuotaikas ir stilius.

„Albumas jaunimui“, Op. 140, todėl yra geras tiltas tarp elementarių pratimų ir išsamesnio fortepijono repertuaro. Baigę Beyerį ar panašius pradžiamokslius, mokiniai gali naudoti trumpus Gurlitto kūrinius technikai ir muzikinei raiškai ugdyti vienu metu, palaipsniui ruošdamiesi Burgmüllerio, Czerny ir lengvesnėms sonatinoms.

4 – Duvernoy: 25 elementarieji etiudai, Op. 176 (originalus pavadinimas: „25 Études faciles“, angl. „25 Elementary Studies“)

Jean-Baptiste’o Duvernoy „25 elementarieji etiudai“, Op. 176, yra trumpų fortepijono etiudų rinkinys, skirtas pradedantiesiems ir ankstyvojo lygio mokiniams. Kūriniai yra paprastos formos ir muzikalūs, todėl knyga yra naudingas žingsnis tarp pačių pagrindinių fortepijono pratimų ir labiau išplėtoto pradedančiųjų repertuaro.

Etiuduose daugiausia dėmesio skiriama pagrindiniams įgūdžiams, tokiems kaip pirštų kontrolė, rankų koordinacija, ritmas, artikuliacija ir paprastų melodijų grojimas aiškiu tonu. Kiekvienas etiudas dažniausiai orientuotas į konkretų grojimo modelį ar techninę idėją, todėl mokiniai gali tobulinti vieną įgūdį vienu metu, kartu grodami kaip užbaigtą muzikinį kūrinį skambančią medžiagą.

Viena iš stipriausių Duvernoy etiudų savybių yra technikos ir muzikinės raiškos derinimas. Vietoj sausų pratimų mokiniai gali dirbti su dinamika, frazavimu, artikuliacija, melodijos ir akompanimento balansu bei skirtingais muzikiniais charakteriais. Tai padeda suprasti, kad geras fortepijono grojimas nėra vien teisingų klavišų paspaudimas, bet ir muzikos formavimas.

Praktikuojantis naudinga pradėti lėtai ir pasirūpinti, kad kiekviena nata skambėtų aiškiai bei tolygiai. Atkreipkite dėmesį į rekomenduojamą pirštavimą, palaikykite tolygų ritmą ir atidžiai klausykitės abiejų rankų santykio. Gerėjant kontrolei, tempą galima palaipsniui didinti, išlaikant atpalaiduotą rankų padėtį ir gerą muzikinį skambesį.

„25 elementarieji etiudai“, Op. 176, ypač gerai dera su pradedančiųjų metodu, pavyzdžiui, Beyeriu. Beyeris gali suteikti sistemingą natų skaitymo ir pagrindinės koordinacijos lavinimą, o Duvernoy leidžia šiuos įgūdžius pritaikyti trumpuose muzikaliuose etiuduose. Įvaldę šiuos kūrinius mokiniai gali natūraliai pereiti prie tokių rinkinių kaip Burgmüllerio „25 lengvi ir progresuojantys etiudai“, Op. 100, ir kito ankstyvojo vidutinio lygio repertuaro.

5 – Czerny: Praktinė pradedančiųjų fortepijono mokykla, Op. 599 (originalus pavadinimas: „Praktische Pianoforte-Schule“, angl. „Practical Method for Beginners on the Piano“)

Carlo Czerny „Praktinė pradedančiųjų fortepijono mokykla“, Op. 599, yra klasikinis fortepijono metodas mokiniams, kurie jau išmoko pačius pagrindus ir pasirengę lavinti didesnį sklandumą prie klaviatūros. Jį sudaro daugybė trumpų pratimų, išdėstytų nuoseklia sunkėjimo tvarka, padedančių gerinti natų skaitymą, pirštų kontrolę, koordinaciją, ritmą ir susipažinimą su įvairiais klaviatūros modeliais.

Ankstyvieji pratimai yra gana paprasti ir daugiausia orientuoti į aiškų bei tikslų natų grojimą. Knygai progresuojant atsiranda gamos, išskaidyti akordai, pasikartojančios natos, greiti pasažai ir modeliai, reikalaujantys didesnio rankų savarankiškumo bei koordinacijos. Kadangi pratimai palaipsniui sudėtingėja, knyga suteikia aiškų kelią nuo elementaraus iki ankstyvojo vidutinio lygio.

Viena pagrindinių Op. 599 stiprybių yra praktinės fortepijono technikos ugdymas. Pratimai nėra skirti mokytis kaip koncertinių kūrinių, tačiau jie padeda išsiugdyti pagrindinius judesius, reikalingus tikrajam repertuarui groti. Reguliarus darbas gali padaryti pirštų judesius užtikrintesnius, pagerinti rankų koordinaciją ir padėti patogiau skaityti muziką grojant.

Praktikuojant Czerny, tikslumas ir atsipalaidavimas yra svarbesni už greitį. Pradėkite patogiu tempu ir įsitikinkite, kad natos, ritmas ir pirštavimas yra tvirtai įsisavinti. Kai pratimą galima atlikti lengvai ir tolygiai, tempą galima palaipsniui didinti. Taip pat svarbu klausytis garso ir vengti nereikalingos įtampos rankose bei dilbiuose.

Op. 599 ypač veiksmingas, kai mokomasi kartu su tokiu pradedančiųjų metodu kaip Beyeris. Beyeris palaipsniui supažindina su natų skaitymu ir pagrindiniais fortepijono įgūdžiais, o Czerny suteikia sistemingesnį pirštų judėjimo ir sklandumo klaviatūroje lavinimą. Kartu su Gurlitto, Duvernoy ar Burgmüllerio muzikiniais kūriniais Op. 599 gali padėti mokiniui sukurti tvirtą techninį pagrindą ir kartu mėgautis muzika.

6 – J. S. Bach: Užrašų knygelės Annai Magdalenai Bach (originalus pavadinimas: „Notenbüchlein für Anna Magdalena Bach“, angl. „The Notebooks for Anna Magdalena Bach“)

J. S. Bacho „Užrašų knygelės Annai Magdalenai Bach“ yra trumpų kūrinių rinkiniai, suteikiantys vieną maloniausių įvadų į Bacho klavyrinę muziką. Sudarytos Bacho antrajai žmonai Annai Magdalenai, užrašų knygelės apima įvairius paprastus šokius, menuetus, trumpus kūrinius ir kitus klavišinius kūrinius. Jos ypač naudingos fortepijono mokiniams, nes daugelis kūrinių yra trumpi, aiškiai organizuoti ir prieinami net ankstyvame mokymosi etape.

Geriausiai žinomi kūriniai yra garsieji Sol mažoro ir Sol minoriniai menuetai, taip pat kiti trumpi šokiai ir charakteriniai kūriniai. Nors užrašų knygelės dažnai siejamos su Johann Sebastian Bach, ne visus jose esančius kūrinius parašė jis. Kai kurie kūriniai priklauso kitiems kompozitoriams arba jų autorystė nėra tiksliai nustatyta. Tačiau mokiniams rinkinys išlieka vertingas, nes prieinama forma supažindina su daugeliu barokinės klavyrinės muzikos bruožų.

Bacho muzika partitūroje gali atrodyti paprasta, tačiau gerai ją atlikti reikia kruopštumo. Mokiniai turėtų išmokti išlaikyti tolygų ritmą, naudoti aiškią artikuliaciją ir išryškinti skirtingas muzikines linijas. Užuot pasikliovę dešiniuoju pedalu natoms sujungti, mokiniai gali treniruotis sklandžiai formuoti frazes pirštais ir kruopščiai valdydami artikuliaciją. Tai lavina svarbų įgūdį, reikalingą atliekant Bachą ir daugelį kitų klasikinės fortepijono muzikos kūrinių.

Šie kūriniai taip pat suteikia gerą progą susipažinti su muzikine forma. Daugelis jų pagrįsti trumpomis frazėmis ir pasikartojančiomis dalimis, todėl mokiniai gali girdėti, kaip muzikinės idėjos pristatomos, kartojamos ir plėtojamos. Dėmesys šiems modeliams gali palengvinti įsiminimą ir padėti geriau suprasti muzikos struktūrą.

„Užrašų knygelės Annai Magdalenai Bach“ ypač tinka tada, kai mokinys jau yra įgijęs pagrindinius natų skaitymo, ritmo ir rankų koordinacijos įgūdžius. Jas galima mokytis kartu su tokiu metodiniu leidiniu kaip Beyerio ar Czerny, suteikiant progą techninius įgūdžius pritaikyti tikroje muzikoje. Įvaldę šiuos kūrinius, mokiniai gali palaipsniui pereiti prie Bacho „Dviejų balsų invencijų“, „Prancūziškųjų siuitų“ ir kitų klavyrinių kūrinių.

Fortepijono mokiniams šios užrašų knygelės yra daugiau nei lengvų kūrinių rinkinys. Tai švelnus įvadas į Bacho muzikinę kalbą ir galimybė ugdyti aiškumą, ritmą, rankų savarankiškumą bei susidomėjimą barokine muzika.

7 – Kabalevsky: 24 pjesės vaikams, Op. 39 (originalus pavadinimas: „24 пьесы для детей“, angl. „24 Pieces for Children“)

Dmitrijaus Kabalevskio „24 pjesės vaikams“, Op. 39, yra trumpų fortepijono kūrinių rinkinys, specialiai parašytas jauniesiems atlikėjams. Kūrinius apskritai nėra sunku išmokti, tačiau kiekvienas turi aiškų muzikinį charakterį, todėl rinkinys yra puikus įvadas į repertuarą, kuris yra ir mokomasis, ir malonus. Užuot sutelkęs dėmesį vien į techninius pratimus, Kabalevskis naudoja paprastus kūrinius, kad padėtų mokiniams ugdyti techniką, ritmą, muzikinę vaizduotę ir raišką.

Kiekvienas kūrinys turi savitą nuotaiką ir charakterį. Vieni gyvybingi ir žaismingi, kiti švelnūs, rimti, paslaptingi ar dainiški. Muzikoje dažnai naudojami ryškūs ritmai, aiškios melodijos, pasikartojantys modeliai ir paprastos, bet išskirtinės harmonijos. Dėl to kūrinius lengva atpažinti ir prisiminti, o mokiniai kartu susiduria su muzika, kuri skamba modernesnė nei daugelis tradicinių pradedančiųjų kūrinių.

Fortepijono mokiniams šis rinkinys naudingas lavinant įvairius svarbius įgūdžius. Mokiniai gali treniruoti aiškią artikuliaciją, dinamikos pokyčius, ritminį tikslumą, rankų koordinaciją ir gebėjimą išryškinti melodiją. Kai kuriuose kūriniuose taip pat pasitaiko pasikartojančių natų, greitų padėties pokyčių, akcentų ir kitų elementarių techninių iššūkių. Kadangi kiekvienas kūrinys orientuotas į kitą muzikinę idėją, rinkinys suteikia įvairiapusės patirties ir neperkrauna mokinio.

Mokantis Kabalevskio svarbu negroti mechaniškai. Kiekvieno kūrinio charakteris yra svarbi muzikos dalis. Atkreipkite dėmesį į pavadinimą ir muzikines nuorodas, įsiklausykite į ritmą ir stenkitės sukurti tinkamą nuotaiką. Gyvybingas kūrinys turėtų skambėti energingai ir lengvai, o lėtesniam gali reikėti šiltesnio ir išraiškingesnio garso.

„24 pjesės vaikams“, Op. 39, ypač vertingos kaip papildomas repertuaras šalia tokių metodų kaip Beyeris ar Czerny. Metodas ugdo pagrindinę techniką ir natų skaitymą, o Kabalevskis suteikia galimybę šiuos įgūdžius panaudoti muzikoje, turinčioje charakterį ir raišką. Tai gali būti labai naudingas tarpinis etapas tarp elementarių pratimų ir išsamesnio vidutinio lygio repertuaro.

Pradedantiesiems šis rinkinys parodo, kad fortepijono mokymasis neturi apsiriboti pratimais. Net labai trumpi ir techniškai įveikiami kūriniai gali turėti stiprų muzikinį charakterį, o Kabalevskio „24 pjesės vaikams“ siūlo malonų būdą kartu ugdyti techniką ir gilesnį muzikinės raiškos pojūtį.

8 – Burgmüller: 25 progresuojančios pjesės, Op. 100 (originalus pavadinimas: „25 Études faciles et progressives“, angl. „25 Progressive Pieces“)

Johanno Friedricho Franzo Burgmüllerio „25 progresuojančios pjesės“, Op. 100, yra vienas populiariausių fortepijono kūrinių rinkinių mokiniams, baigusiems pačius ankstyviausius mokymosi etapus. Kiekvienas kūrinys trumpas, melodingas ir turi savitą charakterį, todėl rinkinys yra kur kas daugiau nei techninių pratimų knyga. Jis ypač vertingas tuo, kad leidžia mokiniams lavinti techniką kartu mokantis muzikalios raiškos.

Kūriniai palaipsniui sudėtingėja, todėl rinkiniu galima mokytis žingsnis po žingsnio. Ankstyvuosiuose kūriniuose pateikiami paprasti modeliai, aiškios melodijos ir pagrindinė artikuliacija, o vėlesniuose reikia daugiau koordinacijos, greitesnių pirštų judesių, akordų, išskaidytų akordų, akcentų ir didesnės dinamikos kontrolės. Tokie garsūs kūriniai kaip „Arabeska“, „Pastoralė“, „Nekaltybė“ ir „La styrienne“ supažindina mokinius su įvairiais muzikiniais stiliais ir charakteriais.

Viena didžiausių Op. 100 stiprybių – technikos ir muzikinės raiškos pusiausvyra. Užuot treniravę techninį modelį atskirai, mokiniai lavina šį įgūdį užbaigtame ir patraukliame kūrinyje. Pavyzdžiui, jie gali mokytis greitų pirštų judesių ir kartu stengtis, kad melodija skambėtų lengvai bei grakščiai, arba praktikuoti akompanimento modelius, išlaikydami melodiją pirmame plane. Tai moko svarbios taisyklės: fortepijono technika yra vertingiausia tada, kai tarnauja muzikai.

Mokydamiesi šių kūrinių nesusitelkite vien į teisingą visų natų sugrojimą. Atidžiai klausykitės melodijos, ritmo, artikuliacijos, dinamikos ir rankų balanso. Daugelis kūrinių turi stiprų muzikinį charakterį, todėl stenkitės įsivaizduoti jų nuotaiką ir atitinkamai formuoti kiekvieną frazę. Iš pradžių naudinga groti lėtai, ypač vietose, kuriose nepažįstamas pirštavimas ar greiti judesiai. Kai natos tampa užtikrintos, tempą palaipsniui didinkite, neprarasdami aiškumo ir atsipalaidavimo.

„25 progresuojančios pjesės“, Op. 100, dažnai mokomasi po tokių elementarių metodų kaip Beyerio ir Czerny, todėl jos gali būti svarbus tiltas į ankstyvąjį vidutinį repertuarą. Palyginti su grynai techninėmis pratimų knygomis, Burgmülleris suteikia daugiau galimybių ugdyti muzikinį skonį, frazavimą ir raišką. Kartu kūriniai pakankamai trumpi, kad išliktų prieinami besivystantiems pianistams.

Fortepijono mokiniams Burgmüllerio Op. 100 yra svarbus rinkinys, nes jis padeda pagrindinius fortepijono įgūdžius paversti tikru muzikiniu grojimu. Kruopščiai mokydamiesi kūrinių, mokiniai gali gerinti pirštų kontrolę ir koordinaciją bei tuo pačiu išmokti kurti gražias melodijas, įvairius ritmus ir skirtingus muzikinius charakterius. Tai idealus žingsnis į sudėtingesnį repertuarą ir vienas iš labiausiai pasiteisinančių rinkinių pereinant nuo pradedančiojo prie vidutinio lygio.

9 – Kabalevsky: Trisdešimt pjesių vaikams fortepijonui, Op. 27 (originalus pavadinimas: „Тридцать детских пьес“, angl. „Thirty Pieces for Children for Piano“)

Dmitrijaus Kabalevskio „Trisdešimt pjesių vaikams fortepijonui“, Op. 27, yra trumpų fortepijono kūrinių rinkinys, parašytas jauniesiems atlikėjams. Kaip ir kituose jo mokomuosiuose kūriniuose, pjesės skirtos fortepijono įgūdžiams lavinti kartu skatinant mokinius klausytis, įsivaizduoti ir muzikiškai reikštis. Muzika apskritai prieinama elementariojo ir vidutinio lygio mokiniams, tačiau ji neskamba kaip paprasti pratimai: kiekviena pjesė turi savitą charakterį ir muzikinę idėją.

Rinkinyje gausu skirtingų nuotaikų ir stilių. Kai kurios pjesės gyvybingos, humoristinės ar žaismingos, kitos švelnios, lyriškos, dramatiškos ar susimąsčiusios. Kabalevskis dažnai naudoja aiškias melodijas, energingus ritmus, pasikartojančius modelius, akcentus ir spalvingas harmonijas. Dėl to kūrinius lengva atpažinti ir malonu groti, kartu supažindinant mokinius su kiek modernesne nei tradicinis pradedančiųjų repertuaras muzikine kalba.

Op. 27 naudingas lavinant ritmą, artikuliaciją, pirštų kontrolę, rankų koordinaciją, dinamiką ir frazavimą. Kadangi kiekviena pjesė pateikia vis kitą muzikinę užduotį, mokiniai mokosi pritaikyti savo grojimą prie muzikos charakterio. Greitam kūriniui gali reikėti lengvų ir tikslių pirštų, o lyriškam – kruopštaus melodijos ir akompanimento valdymo.

Mokantis Kabalevskio verta nuo pat pradžių galvoti apie kiekvienos pjesės charakterį. Dinamika, akcentai, artikuliacija, tempo nuorodos ir ritmas nėra vien techninės instrukcijos – jie padeda sukurti muzikos asmenybę. Užuot visoms natoms suteikę vienodą svorį, klausykitės kontrastų ir stenkitės aiškiai išreikšti kiekvieną muzikinę frazę.

Op. 27 ypač veiksmingas kaip papildomas repertuaras šalia metodų ir techninių etiudų. Tokios knygos kaip Beyerio ar Czerny daugiausia dėmesio skiria pagrindinių įgūdžių ugdymui, o Kabalevskis suteikia galimybę šiuos įgūdžius taikyti kūriniuose, pasižyminčiuose stipriu muzikiniu charakteriu. Tai daro mokymąsi įvairesnį ir padeda suprasti, kad technika ir muzikinė raiška turėtų vystytis kartu.

Mokiniams, išeinantiems už pačio elementariausio repertuaro ribų, „Trisdešimt pjesių vaikams“, Op. 27, yra puikus rinkinys. Jame gausu trumpų, įsimenančių kūrinių, kurie natūraliai paruošia mokinį reiklesnei vidutinio lygio muzikai, išsaugodami tą džiaugsmą, vaizduotę ir tiesioginį poveikį, dėl kurių Kabalevskio fortepijono muzika yra tokia patraukli jauniems ir besivystantiems atlikėjams.

10 – J. S. Bach: 18 trumpųjų preliudų ir fugų (vieningo originalaus Bacho rinkinio pavadinimo nėra; angl. „18 Short Preludes and Fugues“)

J. S. Bacho „18 trumpųjų preliudų ir fugų“ yra naudingas rinkinys fortepijono mokiniams, pasirengusiems pereiti nuo paprastų melodijų prie savarankiškesnio ir struktūriškesnio Bacho klavyrinės muzikos stiliaus. Šis pavadinimas gali būti kiek klaidinantis, nes dažniausiai leidžiamas „18“ kūrinių rinkinys yra vėlesnė pedagoginė kompiliacija, o ne vienas paties Bacho sudarytas rinkinys; skirtinguose leidimuose gali būti sujungiami trumpi preliudai su fugomis ar fughettomis iš įvairių šaltinių.

Kūriniai dažniausiai trumpi, tačiau juose pateikiamos svarbios idėjos, vėliau tampančios esminėmis pažangesnėje Bacho klavyrinėje muzikoje. Mokiniai susiduria su balsų imitacija, paprastu kontrapunktu, sekomis, tekančiais gamų pasažais, ornamentika ir aiškiai organizuotomis muzikinėmis formomis. Užuot vienai rankai tiesiog akomponuojant kitai, abi rankos dažnai turi prasmingą muzikinę medžiagą. Dėl to šis rinkinys yra svarbus žingsnis į „Dviejų balsų invencijas“ ir vėliau – „Gerai temperuotą klavyrą“.

Vienas svarbiausių fortepijono mokinio įgūdžių yra gebėjimas girdėti ir valdyti atskiras muzikines linijas. Stenkitės kiekvieną balsą išgauti aiškiai, tačiau nesukurti sunkaus ar mechaniško skambesio. Iš pradžių grokite lėtai ir atidžiai klausykitės, kaip viena muzikinė idėja atsako kitai ar ją imituoja. Ritmas turėtų išlikti tolygus, o artikuliacija – aiški ir tinkama baroko stiliui. Kadangi Bacho muzikoje dažnai mažai reikalingas arba apskritai nereikalingas dešinysis pedalas, šie kūriniai taip pat puikiai lavina legato pirštais ir tikslius natų atleidimus.

Preliudai ir į fugas panašūs kūriniai neturėtų būti traktuojami vien kaip techniniai pratimai. Net jei kūrinys trumpas ir gana lengvai atliekamas, jis turi savitą charakterį, struktūrą ir muzikinę kryptį. Ieškokite pasikartojančių motyvų, sekų, kadencijų ir harmonijos pokyčių bei stenkitės suprasti, kaip muzika pereina nuo vienos idėjos prie kitos. Tai palengvins ir mokymąsi, ir įsiminimą.

Šis rinkinys ypač vertingas tada, kai mokinys jau patogiai groja lengvesnius kūrinius iš „Užrašų knygelės Annai Magdalenai Bach“, paprastus preliudus ir kitą ankstyvojo baroko repertuarą. Jis natūraliai paruošia „Dviejų balsų invencijoms“, kur balsų savarankiškumas tampa dar svarbesnis.

Fortepijono mokiniams „18 trumpųjų preliudų ir fugų“ siūlo švelnų, bet reikšmingą įvadą į Bacho kontrapunktinį rašymą. Jie padeda ugdyti pirštų kontrolę, muzikinį aiškumą, rankų savarankiškumą, ritmą, artikuliaciją ir atidų klausymąsi bei atveria duris į vieną svarbiausių fortepijono repertuaro tradicijų.

11 – Tchaikovsky: Albumas jaunimui, Op. 39 (originalus pavadinimas: „Детский альбом“, angl. „Album for the Young“)

Piotro Iljičiaus Čaikovskio „Albumas jaunimui“, Op. 39, yra 24 trumpų fortepijono kūrinių rinkinys, skirtas vaikams ir pradedantiesiems pianistams. Nors šie kūriniai yra gana paprasti, palyginti su didesniais Čaikovskio fortepijono kūriniais, juose gausu jo muzikai būdingų spalvų, melodijos, ritmo ir vaizduotės. Kiekvienas kūrinys turi savitą charakterį, todėl rinkinys yra naudingas mokymuisi ir malonus groti.

Kūriniai atskleidžia daugybę skirtingų nuotaikų ir muzikinių scenų. Gerai žinomi pavyzdžiai yra „Rytinė malda“, „Serganti lėlė“, „Nauja lėlė“, „Medinių kareivėlių maršas“, „Mažasis raitelis“, „Saldi svajonė“, „Polka“ ir „Lėlės laidotuvės“. Vieni kūriniai linksmi ir gyvybingi, kiti tylūs, lyriški, humoristiniai ar šiek tiek dramatiški. Ši įvairovė suteikia mokiniams galimybę viename rinkinyje patirti daugybę skirtingų muzikinės raiškos būdų.

Op. 39 vertingas tuo, kad derina pagrindinį techninį lavinimą su išraiškingu grojimu. Mokiniai gali lavinti pirštų kontrolę, artikuliaciją, ritmą, rankų koordinaciją, dinamiką ir frazavimą, kartu grodami kūrinius, turinčius aiškią muzikinę asmenybę. Kai kuriuose kūriniuose akcentuojami lengvi ir tikslūs judesiai, kituose reikia dainingos melodijos, kruopštaus rankų balanso ar jautrios dinamikos kontrolės.

Mokantis Čaikovskio svarbu galvoti apie kiekvieno kūrinio charakterį, o ne traktuoti jį vien kaip pratimą. Tokie pavadinimai kaip „Medinių kareivėlių maršas“ nurodo į tam tikrą ritmą ir charakterį, o „Saldi svajonė“ reikalauja švelnesnio ir lyriškesnio požiūrio. Atidžiai klausykitės melodijos ir akompanimento ir venkite visų natų groti vienodu stiprumu. Muzikinės nuorodos yra svarbus vadovas kuriant kiekvieno kūrinio atmosferą.

Rinkinys taip pat yra puikus įvadas į romantizmo fortepijono muziką. Skirtingai nei daugelis elementarių metodų, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama pratimams ir techniniams modeliams, Čaikovskis skatina mokinius ugdyti vaizduotę ir muzikinio pasakojimo pojūtį. Kūriniai pakankamai trumpi, kad juos būtų galima studijuoti atskirai, tačiau jie supažindina su išraiškingomis idėjomis, kurios išlieka svarbios ir pažengus grojimui.

„Albumas jaunimui“, Op. 39, ypač naudingas mokiniams, kurie jau išugdė pagrindinius skaitymo ir koordinacijos įgūdžius naudodami tokius metodus kaip Beyeris ar Czerny ir pasirengę imtis išraiškingesnio repertuaro. Jį galima studijuoti šalia techninių pratimų ir kitų vaikams skirtų rinkinių, taip natūraliai pereinant nuo elementaraus fortepijono mokymosi prie reikšmingesnių romantizmo kūrinių. Besivystančiam pianistui Čaikovskio albumas parodo, kad net trumpas ir techniškai įveikiamas kūrinys gali turėti stiprią atmosferą, melodiją ir emocinį charakterį.

12 – Sonatinų albumas, 1-oji knyga, red. Louis Köhler (originalus pavadinimas: „Sonatinen-Album, Band 1“, angl. „Sonatina Album, Book 1“)

„Sonatinų albumas“, 1-oji knyga, yra svarbus rinkinys fortepijono mokiniams, pereinantiems nuo elementarių pjesių prie labiau išplėtoto klasikinio repertuaro. Jame pateikiamos trumpos sonatinos ir kiti lengvesni klasikiniai kūriniai, kuriuos sukūrė tokie kompozitoriai kaip Clementi, Kuhlau, Diabelli ir kiti. Palyginti su pradedančiųjų metodų knygomis, muzika yra ilgesnė ir struktūriškesnė, todėl mokiniai gali giliau suprasti klasikinį stilių.

Sonatina yra gana trumpas kūrinys, pagrįstas klasikinės sonatos principais. Daugelyje šio rinkinio kūrinių yra aiškiai apibrėžtos muzikinės dalys, kontrastingos temos, pasikartojančios atkarpos ir subalansuotos frazės. Tai ypač naudinga mokantis, kaip organizuojama klasikinė muzika. Mokiniai ima suprasti, kad gerai atlikti kūrinį reiškia ne tik perskaityti atskiras natas, bet ir atpažinti frazes, muzikines idėjas bei bendrą struktūrą.

Rinkinys lavina daugybę svarbių fortepijono įgūdžių. Mokiniai praktikuoja gamas ir panašius pasažus, išskaidytus akordus, Alberti boso modelius, akordus, artikuliaciją, rankų koordinaciją ir padėties keitimus. Kartu jie mokosi subalansuoti melodiją su akompanimentu ir atlikti kontrastingas dalis atitinkamu charakteriu. Šie įgūdžiai yra vertingas pasiruošimas vėlesniam klasikos ir romantizmo repertuarui.

Mokantis sonatiną naudinga suskirstyti muziką į frazes ir dalis, o ne visada groti nuo pradžios iki pabaigos. Sunkius pasažus iš pradžių mokykitės lėtai, ypatingą dėmesį skirdami pirštavimui ir ritmui, o vėliau palaipsniui pasiekite reikiamą tempą. Kadangi klasikinis stilius remiasi aiškumu, venkite nereikalingo pedalo ir siekite švarios artikuliacijos. Ypač klausykitės melodijos ir, kai reikia, išlaikykite lengvesnį akompanimentą.

„Sonatinų albumas“, 1-oji knyga, dažnai yra svarbus žingsnis po tokių elementarių mokymosi etapų kaip Beyeris, Czerny, Burgmülleris ar panašus repertuaras. Jį taip pat galima studijuoti kartu su lengvesnėmis charakterinėmis pjesėmis, kad techninis ir muzikinis vystymasis vyktų kartu. Rinkinys paruošia mokinius reikšmingesniems Clementi, Haydno, Mozarto, Beethoveno ir vėlesnių kompozitorių kūriniams.

Fortepijono mokiniams „Sonatinų albumas“, 1-oji knyga, vertingas ne vien dėl to, kad kūriniai sudėtingesni. Jis moko naujai mąstyti apie muziką. Mokiniai pradeda dirbti su didesnėmis muzikinėmis formomis, aiškesniu frazavimu, kontrastingomis temomis ir klasikiniu stiliumi. Kruopštus šių kūrinių mokymasis gali suteikti tvirtą pagrindą pereinant nuo pradedančiojo prie vidutinio lygio fortepijono grojimo.

13 – Czerny: 30 naujų technikos etiudų, Op. 849 (originalus pavadinimas: „30 neue Studien in der Fertigkeit“, angl. „Thirty New Studies in Technics“)

Carlo Czerny „30 naujų technikos etiudų“, Op. 849, yra gerai žinomas fortepijono studijų rinkinys mokiniams, jau baigusiems ankstyviausią pradedančiųjų etapą ir pasirengusiems lavinti didesnį techninį sklandumą. 30 etiudų yra trumpi, kryptingi ir išdėstyti progresyviai, todėl knyga yra naudingas tiltas tarp elementarių pratimų ir reiklesnio fortepijono repertuaro.

Kiekviename etiude daugiausia dėmesio skiriama tam tikriems techniniams įgūdžiams: pirštų savarankiškumui, gamoms, arpeggio modeliams, pasikartojančioms natoms, išskaidytiems akordams, rankų koordinacijai ir greitiems pasažams. Kūriniams sudėtingėjant, mokinių prašoma groti greičiau, laisviau judėti po klaviatūrą ir koordinuoti sudėtingesnius modelius. Todėl rinkinys padeda ugdyti tikslumą ir vikrumą, reikalingą vidutinio lygio fortepijono muzikai.

Pagrindinis Op. 849 tikslas yra techninis vystymas, tačiau etiudai neturėtų būti grojami mechaniškai. Geras mokymasis reiškia tolygų ritmą, tinkamą pirštavimą ir vienodą, aiškų garsą. Pradėkite patogiu tempu ir įsitikinkite, kad judesiai yra atpalaiduoti, prieš mėgindami groti greičiau. Greitis naudingas tik tol, kol dėl jo neprarandamas tikslumas, aiškumas ar kontrolė.

Taip pat svarbu klausytis kiekvieno etiudo muzikinės formos. Nors tai techniniai kūriniai, juose yra frazių, akcentų, dinamikos ir melodinių idėjų. Stenkitės išryškinti svarbias natas ir venkite visoms natoms suteikti vienodą svorį. Taip techninė praktika tampa muzikine praktika ir etiudus groti tampa maloniau.

Op. 849 dažnai yra natūrali tąsa po lengvesnių Czerny rinkinių, tokių kaip „Praktinė pradedančiųjų fortepijono mokykla“, Op. 599. Jį taip pat galima studijuoti šalia Burgmüllerio „25 progresuojančių pjesių“, Op. 100, ir lengvesnių „Sonatinų albumo“, 1-osios knygos, kūrinių. Kol Burgmülleris ir sonatinos suteikia galimybių ekspresyviam ir stilistiniam grojimui, Czerny lavina techninę kontrolę, reikalingą juos patogiai atlikti.

Fortepijono mokiniams „30 naujų technikos etiudų“, Op. 849, yra svarbus žingsnis vidutinio lygio link. Kruopščiai ir nuosekliai praktikuodami etiudus, mokiniai gali stiprinti pirštus, gerinti koordinaciją ir sklandumą bei įgyti daugiau pasitikėjimo atliekant greitesnę ir sudėtingesnę fortepijono muziką. Tikslas nėra vien užbaigti visus 30 etiudų, bet panaudoti juos technikai, kurią galima pritaikyti tikram muzikiniam repertuarui, kurti.

14 – Beethoven: „Für Elise“, WoO 59 (originalus pavadinimas: „Für Elise“, angl. „Für Elise“)

Ludwigo van Beethoveno „Für Elise“, WoO 59, yra vienas garsiausių fortepijono kūrinių pasaulyje. Nors tai dažnai vienas pirmųjų Beethoveno kūrinių, su kuriais susipažįsta fortepijono mokiniai, visas kūrinys yra sudėtingesnis, nei leidžia manyti gerai žinoma pradžios melodija. Graži melodija, švelnus charakteris ir įsimenantys pasikartojimai daro jį ypač patrauklų mokiniams, pradedantiems pereiti nuo elementarių studijų prie išsamesnio repertuaro.

Kūrinys prasideda paprasta ir subtilia melodija, lydima išskaidytų akordų. Ši pradžios dalis besivystantiems pianistams gana prieinama, tačiau reikalauja kruopščios ritmo, balanso ir artikuliacijos kontrolės. Dešinioji ranka turėtų dainingai skambėti, o akompanimentas išlikti lengvas. Vėlesnės dalys tampa greitesnės ir techniškai aktyvesnės, jose atsiranda didesni šuoliai, pasikartojančios natos, akordai ir greitesni pasažai. Todėl visam kūriniui išmokti reikia daugiau koordinacijos ir kontrolės nei garsiajai pradžiai.

Viena svarbiausių „Für Elise“ pamokų yra išmokti formuoti melodiją. Pradžios tema neturėtų skambėti kaip vienodų natų seka. Klausykitės kiekvienos frazės krypties, svarbioms natoms suteikite šiek tiek daugiau svorio, o akompanimentą išlaikykite švelnų. Dinamika ir artikuliacija taip pat labai svarbios kuriant Beethoveno būdingą kontrastą tarp subtilių, lyriškų pasažų ir energingesnių dalių.

Mokantis kūrinį naudinga jį išskaidyti į mažas dalis. Pradžios melodiją galima mokytis lėtai, kol pirštavimas ir ritmas taps visiškai užtikrinti. Sunkesnius pasažus taip pat reikėtų praktikuoti atskirai, prieš juos jungiant su gretima muzika. Nesistenkite iš karto greitų dalių groti visu tempu. Atpalaiduota ranka ir kruopšti kontrolė yra svarbesnės už greitį.

„Für Elise“ ypač naudinga mokiniams, kurie mokėsi elementarių metodų, tokių kaip Beyeris ir Czerny, ir pradėjo dirbti su sonatinomis ar charakterinėmis pjesėmis. Ji suteikia galimybę pagrindinius techninius įgūdžius pritaikyti garsiam kūriniui, turinčiam stiprią muzikinę asmenybę. Kartu mokiniai susipažįsta su Beethoveno klasikiniu stiliumi: aiškiu frazavimu, kontrastingomis dalimis, ritmine energija ir kruopščiai valdoma dinamika.

Fortepijono mokiniams „Für Elise“ vertingas ne vien dėl savo garsumo ar populiarumo, bet todėl, kad moko daugybės pagrindinių išraiškingo grojimo aspektų. Studijuojant visą kūrinį galima lavinti koordinaciją, ritmą, artikuliaciją, dinamikos kontrolę ir muzikinį frazavimą bei patirti malonumą atliekant vieną atpažįstamiausių fortepijono repertuaro kūrinių.

15 – Gillock: Lyriniai preliudai romantiniu stiliumi (originalus pavadinimas: „Lyric Preludes in Romantic Style“, angl. „Lyric Preludes in Romantic Style“)

William’o Gillocko „Lyriniai preliudai romantiniu stiliumi“ yra 24 trumpų fortepijono kūrinių rinkinys mokiniams, pereinantiems nuo elementaraus prie vidutinio lygio. Kiekvienas preliudas turi savitą nuotaiką ir charakterį, išraiškingą romantizmo fortepijono muzikos grožį derindamas su rašymu, kuris išlieka praktiškas besivystantiems pianistams. Rinkinys ypač patrauklus mokiniams, norintiems mokytis spalvingai ir išraiškingai skambančių kūrinių bei toliau stiprinti techniką.

Gillockas visame rinkinyje naudoja lyriškas melodijas, išraiškingas harmonijas, švelnius ritmus ir kontrastingus muzikinius charakterius. Kai kurie preliudai tylūs ir svajingi, kiti dramatiški, energingi, paslaptingi ar žaismingi. Nors šių kūrinių nesukūrė romantizmo epochos kompozitorius, jie supažindina su daugeliu romantinei fortepijono muzikai būdingų skambesių ir technikų: dainingomis melodijomis, sodriais akordais, tekančiais akompanimento modeliais ir nuotaikos pokyčiais.

Fortepijono mokiniams rinkinys suteikia galimybę vienu metu ugdyti techniką ir muzikinę raišką. Mokiniai gali praktikuoti melodijos ir akompanimento balansą, legato, balsų išryškinimą, akordų kontrolę, dinamiką, pedalizaciją ir ritminį lankstumą. Kai kuriuose kūriniuose taip pat reikia didesnio rankų savarankiškumo ir kruopštesnės vidinių balsų kontrolės. Tai svarbus pasiruošimas vėlesniam Schumanno, Chopino ir Čaikovskio romantiniam repertuarui.

Mokantis Gillocko kūrinių ypatingą dėmesį skirkite melodijai. Graži daininga linija paprastai turėtų aiškiai išsiskirti iš akompanimento natų. Užuot spaudę visas natas vienodu stiprumu, atidžiai klausykitės skirtingų garso sluoksnių. Dinamika, frazavimas, artikuliacija ir pedalo nuorodos taip pat svarbios, nes padeda sukurti kiekvieno kūrinio atmosferą. Lėtas tempas savaime nepadaro kūrinio išraiškingo – muzikinėms frazėms vis tiek reikia krypties ir formos.

Kūrinius geriausia mokytis kantriai, po vieną dalį. Iš pradžių įsitikinkite, kad natos, pirštavimas ir ritmas yra patikimi, o tada palaipsniui pridėkite dinamiką, frazavimą, balsų išryškinimą ir pedalizaciją. Kadangi daugelis kūrinių priklauso nuo tembro ir balanso, gali būti ypač naudinga save įrašyti arba labai atidžiai klausytis grojant.

„Lyriniai preliudai romantiniu stiliumi“ yra puikus pasirinkimas mokiniams, kurie jau išugdė pagrindinius įgūdžius tokiais metodais ir rinkiniais kaip Beyeris, Czerny, Burgmülleris ar sonatinos ir yra pasirengę išraiškingesnei muzikai. Tai vertingas tiltas tarp elementaraus fortepijono mokymosi ir turtingesnio vidutinio lygio romantinio repertuaro.

Fortepijono mokiniams Gillocko rinkinys svarbus todėl, kad parodo, jog techninis mokymasis ir muzikinė raiška gali vystytis kartu. 24 preliudai suteikia įvairios ir patrauklios muzikos, kurioje mokiniai gali gerinti fortepijono techniką ir kartu mokytis kurti melodiją, atmosferą, kontrastą bei emociją prie klaviatūros.

16 – Schumann: Albumas jaunimui, Op. 68 (originalus pavadinimas: „Album für die Jugend“, angl. „Album for the Young“)

Roberto Schumanno „Albumas jaunimui“, Op. 68, yra vienas svarbiausių fortepijono muzikos rinkinių vaikams ir besivystantiems pianistams. Jį sudaro 43 trumpi kūriniai, nuo labai paprastų pradedantiesiems iki sudėtingesnių vidutinio lygio mokiniams. Nors rinkinys buvo sukurtas turint omenyje jaunuosius atlikėjus, daugelis kūrinių yra muzikiškai brandūs ir priklauso nuolatiniam fortepijono repertuarui.

Viena ypatingų Schumanno rinkinio savybių – įvairūs muzikiniai charakteriai. Vieni kūriniai švelnūs ir lyriški, kiti žaismingi, energingi, humoristiniai, paslaptingi ar susimąstę. Garsūs pavyzdžiai yra „Melodija“, „Laukinis raitelis“, „Pirmasis praradimas“, „Laimingasis ūkininkas“ ir „Iš svetimų kraštų ir žmonių“. Šiais trumpais kūriniais mokiniai gali patirti daugybę skirtingų nuotaikų ir suprasti, kad net techniškai paprastas kūrinys gali pasakoti istoriją ar kurti ryškią atmosferą.

Rinkinys taip pat naudingas ugdant pagrindinius fortepijono įgūdžius. Mokiniai gali dirbti su pirštų kontrole, artikuliacija, ritmu, dinamika, frazavimu, rankų koordinacija ir melodijos bei akompanimento balansu. Kai kurie kūriniai ypač tinka mokantis lengvo staccato, kiti reikalauja sklandaus legato ir kruopštaus melodijos formavimo. Kadangi techniniai reikalavimai skiriasi, mokiniai gali palaipsniui judėti per rinkinį augant jų gebėjimams.

Mokantis Schumanno verta atrasti kiekvieno kūrinio charakterį, o ne traktuoti jį vien kaip pratimą. Pavadinimai gali padėti suprasti nuotaiką, tačiau muzikinės nuorodos yra ne mažiau svarbios. Atidžiai klausykitės melodijos, stebėkite dinamikos ir artikuliacijos pokyčius ir galvokite, kaip kiekviena frazė juda link savo muzikinio tikslo. Net labai trumpas kūrinys turėtų turėti kryptį ir raišką.

Naudinga mokytis kūrinių mažomis dalimis ir patogiu tempu. Nevaidinkite per greitai vien todėl, kad kūrinys trumpas. Tikslumas, balansas ir muzikinis charakteris yra svarbesni už greitį. Kai kurie vėlesni kūriniai turi didesnių techninių ir išraiškos reikalavimų, todėl juos galima pasilikti vėlesniam mokymosi etapui.

„Albumas jaunimui“, Op. 68, yra puikus rinkinys mokiniams, kurie juda už elementarių metodinių knygų ribų ir pradeda tyrinėti išsamesnį muzikinį repertuarą. Jį galima studijuoti kartu su Czerny, Burgmülleriu, sonatinomis ar kitais techniniais bei muzikiniais etiudais. Lengvesnius kūrinius galima pradėti gana anksti, o sudėtingesni tampa tikslais tolesnei pažangai.

Fortepijono mokiniams Schumanno „Albumas jaunimui“ vertingas todėl, kad tuo pačiu metu ugdo techniką ir muzikinę vaizduotę. Jis moko groti skirtingu prisilietimu, formuoti frazes, kontroliuoti dinamiką ir suteikti kiekvienam kūriniui savitą asmenybę. Tai svarbus tiltas tarp pradedančiųjų fortepijono studijų ir turtingesnio romantizmo fortepijono muzikos pasaulio.

17 – Mozart: 6 Vienos sonatinos (originalus pavadinimas: „6 Wiener Sonatinen“, angl. „6 Viennese Sonatinas“)

Mozarto „6 Vienos sonatinos“ yra populiarus rinkinys fortepijono mokiniams, pradedantiems studijuoti klasikinio stiliaus muziką. Nors jos dažnai įtraukiamos į Mozarto fortepijono repertuarą, iš pradžių jos nebuvo sukurtos kaip fortepijono sonatinos. Šie šeši kūriniai yra XIX amžiaus pradžioje atlikti aranžuočių variantai, sukurti pagal Mozarto „Penkis divertismentus“, K. 439b, kurie iš pradžių buvo parašyti trims pučiamiesiems instrumentams. Aranžuotojo tapatybė nėra visiškai aiški, nors buvo siūloma Ferdinando Kauerio pavardė.

Muzika aiški, elegantiška ir palyginti prieinama, ypač lyginant su tikrosiomis Mozarto fortepijono sonatomis. Šešios sonatinos yra Do mažoro, La mažoro, Re mažoro, Si bemolio mažoro, Fa mažoro ir Do mažoro tonacijose ir suteikia naudingą pasiruošimą reiklesniam klasikinio stiliaus repertuarui.

Fortepijono mokiniams šis rinkinys ypač naudingas lavinant klasikinę techniką. Mokiniai gali praktikuoti švarią artikuliaciją, gamas ir į jas panašius pasažus, išskaidytus akordus, Alberti boso modelius, pasikartojančias natas, pirštų koordinaciją ir melodijos bei akompanimento balansą. Muzika taip pat moko svarbaus klasikinio grojimo aspekto: frazės turi būti aiškios ir grakščios, o ritmas bei proporcijos – tvirti.

Mokantis šių sonatinų stenkitės išlaikyti tekstūrą lengvą ir skaidrią. Melodija paprastai turėtų būti lengvai girdima, o akompanimento figūros – tylesnės. Venkite per didelio pedalo, nes šiame stiliuje svarbesnė aiški artikuliacija ir gerai kontroliuojamas grojimas pirštais. Atidžiai stebėkite ornamentus, dinamiką, akcentus ir frazavimo nuorodas, taip pat stenkitės sukurti kontrastus tarp skirtingų muzikinių dalių.

Kadangi kūriniai sudaryti iš santykinai trumpų ir aiškiai organizuotų dalių, jie taip pat puikiai tinka mokytis muzikinės formos. Pasikartojančios dalys, kontrastingos temos, kadencijos ir registro pokyčiai gali padėti mokiniams suprasti, kaip kuriama klasikinė muzika. Užuot praktikavę tik nuo pradžios iki pabaigos, išanalizuokite kiekvienos dalies struktūrą ir nustatykite pagrindines jos muzikines idėjas.

„6 Vienos sonatinos“ yra ypač naudingas tarpinis etapas tarp elementaraus fortepijono repertuaro ir tikrųjų Mozarto fortepijono sonatų. Jos paprastesnės nei sonatos, bet išlaiko daugelį klasikinio stiliaus bruožų. Mokiniams, kurie jau studijavo Clementi, Kuhlau ar Diabelli kūrinius, šios sonatinos suteikia patrauklią galimybę ugdyti didesnį rafinuotumą ir ruoštis pažangesniam Mozarto repertuarui.

Fortepijono mokiniams didžiausia šio rinkinio vertė slypi prieinamumo ir klasikinės elegancijos derinyje. Kruopštus šių kūrinių mokymasis gali gerinti techninę kontrolę, ritminį tikslumą, artikuliaciją, frazavimą, balansą ir muzikinį supratimą bei natūraliai supažindinti su stiliumi, siejamu su Mozartu.

18 – Sonatinų albumas, 2-oji knyga, red. Louis Köhler (originalus pavadinimas: „Sonatinen-Album, Band 2“, angl. „Sonatina Album, Book 2“)

„Sonatinų albumas“, 2-oji knyga, yra rinkinys fortepijono mokiniams, kurie jau peržengė elementaraus klasikinio repertuaro ribas ir pasirengę ilgesniems bei reiklesniems kūriniams. Jis tęsia 1-ojoje knygoje pradėtą sonatinų studiją, tačiau kūriniai paprastai reikalauja didesnės techninės kontrolės, muzikinės brandos ir klasikinio stiliaus supratimo. Priklausomai nuo leidimo, rinkinyje pateikiami Clementi, Kuhlau, Dussek, Beethoven ir kitų kompozitorių kūriniai.

Kūriniai supažindina su didesnėmis muzikinėmis formomis ir labiau išvystytomis muzikinėmis idėjomis. Palyginti su trumpesniais 1-osios knygos kūriniais, dalyse dažnai yra ilgesnės frazės, greitesni pasažai, didesni padėties pokyčiai, sudėtingesni akompanimento modeliai ir ryškesni kontrastai tarp temų bei muzikinių dalių. Mokiniai todėl pradeda patirti muziką, kuri savo apimtimi ir struktūra artimesnė pilnai fortepijono sonatai.

Fortepijono mokiniams 2-oji knyga ypač naudinga lavinant aiškumą, pirštų techniką, koordinaciją, gamas, arpeggio, akordus ir pasažus. Ne mažiau svarbu, kad ji moko klasikinio frazavimo ir balanso. Melodija paprastai turėtų aiškiai išsiskirti iš akompanimento, o skirtingos dalies dalys turėtų turėti savitą charakterį. Švari artikuliacija, tolygus ritmas ir kruopštus dėmesys dinamikai yra būtini.

Mokantis sonatiną naudinga suprasti jos struktūrą prieš bandant groti greitai. Ieškokite frazių, temų, pasikartojančių dalių, kadencijų ir kontrastingų pasažų. Sunkias atkarpas praktikuokite atskirai ir lėtai, atidžiai stebėdami pirštavimą ir rankų padėtį. Kai natos taps užtikrintos, tempą palaipsniui didinkite, išlaikydami lengvą, tolygų ir kontroliuojamą grojimą.

Pedalą klasikiniame repertuare apskritai reikėtų naudoti saikingai. Švari pirštų artikuliacija dažnai yra svarbesnė už didelį išlaikomo garso kiekį. Atidžiai klausykitės, kad akompanimento figūros neužgožtų melodijos, ir venkite nereikalingų akcentų bei sunkaus grojimo. Tikslas – sukurti aiškų ir elegantišką garsą, o ne tiesiog garsiai ar greitai sugroti visas natas.

„Sonatinų albumas“, 2-oji knyga, yra natūrali tąsa po tokių elementarių studijų kaip Beyeris, Czerny, Burgmülleris, Schumannas ir „Sonatinų albumas“, 1-oji knyga. Jis taip pat svarbus ruošiantis reikšmingesniems Clementi, Mozarto, Haydno ir Beethoveno kūriniams. Kūrinių sunkumas ne visada vienodas, todėl juos galima pasirinkti pagal individualų mokinio lygį, o nebūtinai groti tiksliai spausdinimo tvarka.

Fortepijono mokiniams „Sonatinų albumas“, 2-oji knyga, yra svarbus žingsnis vidutinio lygio link. Jis ugdo ne tik techninius gebėjimus, bet ir gilesnį muzikinės formos, frazavimo, artikuliacijos, balanso ir klasikinio stiliaus supratimą. Kruopštus šių kūrinių mokymasis gali suteikti mokiniams pasitikėjimo ir įgūdžių, reikalingų stambesnėms sonatoms ir kitam svarbiam fortepijono repertuarui.

19 – Prokofiev: Muzika vaikams, Op. 65 (originalus pavadinimas: „Детская музыка“, angl. „Music for Children“)

Sergejaus Prokofjevo „Muzika vaikams“, Op. 65, yra 12 trumpų fortepijono kūrinių rinkinys, skirtas jauniems atlikėjams. Nors kūriniai prieinami besivystantiems pianistams, jie supažindina su daugeliu išskirtinių Prokofjevo muzikos bruožų: stipriais ritmais, netikėtais akcentais, aiškiomis melodijomis, ryškiais kontrastais ir moderniomis harmonijomis. Todėl rinkinys yra puikus būdas atrasti XX amžiaus fortepijono muziką toliau lavinant pagrindinius pianistinius įgūdžius.

Kiekvienas iš 12 kūrinių turi kitokį charakterį. Vieni yra gyvybingi, žaismingi ar energingi, kiti tylūs, lyriški, paslaptingi ar humoristiniai. Prokofjevas dažnai iš paprastų priemonių kuria ryškius muzikinius vaizdus, todėl kūriniai gali atrodyti tarsi mažos muzikinės scenos. Trumpa jų trukmė taip pat praktiška mokiniams, kurie dar tik ugdo susikaupimą, reikalingą ilgesniems kūriniams.

Op. 65 naudingas ugdant ritmą, artikuliaciją, koordinaciją, dinamikos kontrolę ir pirštų savarankiškumą. Prokofjevas dažnai akcentus perkelia į netikėtas vietas arba naudoja pasikartojančius ritminius modelius, todėl ypač svarbu išlaikyti stabilų pulsą. Mokiniai taip pat susiduria su kontrastingomis artikuliacijomis ir staigiais dinamikos pokyčiais, kurie skatina atidžiai valdyti savo grojimo charakterį.

Praktikuodami šiuos kūrinius atidžiai stebėkite ritmą ir artikuliaciją. Prokofjevo muzika gali prarasti savo charakterį, jei viskas grojama vienodu prisilietimu. Akcentai turėtų skambėti sąmoningai, lengvi pasažai turi išlikti vikrūs, o lyriškos melodijos – natūraliai formuojamos. Taip pat svarbu nepainioti stipraus ritmo su sunkiu grojimu: net energingi pasažai turėtų būti kontroliuojami ir tikslūs.

Harmonijos ir melodijos mokiniams, pripratusiems prie tradicinio pradedančiųjų repertuaro, kartais gali skambėti neįprastai. Užuot bandę padaryti muziką panašią į Mozartą ar Schumanną, klausykitės Prokofjevo muzikinės kalbos. Netikėtos natos, disonansai, registro pokyčiai ir neįprasti ritminiai modeliai yra svarbi kūrinių charakterio dalis.

„Muzika vaikams“, Op. 65, ypač vertinga mokiniams, kurie jau išugdė pagrindinius įgūdžius tokiais metodais ir rinkiniais kaip Beyeris, Czerny, Burgmülleris ar Schumannas ir pasirengę tyrinėti modernesnį skambesį. Ji taip pat gali padėti pasiruošti kitų XX amžiaus kompozitorių muzikai ir kartu toliau stiprinti pagrindinę fortepijono techniką.

Fortepijono mokiniams Prokofjevo „Muzika vaikams“ suteikia įdomų prieinamumo ir originalumo derinį. Rinkinys parodo, kad jauniesiems atlikėjams skirta muzika neprivalo skambėti paprastai ar senamadiškai. Studijuodami šiuos 12 kūrinių mokiniai gali ugdyti didesnį ritminį tikslumą, techninę kontrolę ir muzikinę vaizduotę bei susipažinti su išskirtiniu Prokofjevo skambesiu ir charakteriu.

20 – J. S. Bach: Dviejų balsų invencijos, BWV 772–786 (originalus pavadinimas: „Zweistimmige Inventionen“, angl. „Two-Part Inventions“)

J. S. Bacho „Dviejų balsų invencijos“, BWV 772–786, yra 15 trumpų klavyrinių kūrinių rinkinys ir vienas svarbiausių etapų mokantis Bacho. Jie parašyti tam, kad ugdytų ne tik pirštų techniką, bet ir gebėjimą vienu metu groti dvi savarankiškas muzikines linijas. Fortepijono mokiniams tai puikus įvadas į kontrapunktą ir pasiruošimas didesniems bei sudėtingesniems Bacho klavyriniams kūriniams.

Kiekviena invencija pagrįsta trumpa muzikine idėja, vadinama motyvu. Viena ranka pateikia idėją, kita į ją atsako arba ją plėtoja. Toliau muzikinės linijos sąveikauja per imitacijas, sekas, gamas ir registro pokyčius. Kadangi abi rankos turi svarbią medžiagą, mokiniai negali tiesiog galvoti apie vieną ranką kaip melodiją, o kitą kaip akompanimentą. Dėl to invencijos ypač vertingos lavinant rankų savarankiškumą.

Vienas pagrindinių iššūkių – išmokti aiškiai girdėti abu balsus. Iš pradžių praktikuokite kiekvieną ranką atskirai, kad suprastumėte jos muzikinę liniją, o vėliau rankas sujunkite lėtai. Atidžiai klausykitės, kaip balsai mėgdžioja ir atsako vienas kitam. Tikslas nebūtinai yra vieną balsą padaryti gerokai garsesnį už kitą, bet suteikti kiekvienai linijai pakankamai aiškumo, kad klausytojas galėtų sekti muzikinį dialogą.

Aiški artikuliacija taip pat būtina. Bacho klavyrinei muzikai naudinga kontroliuojama pirštų technika, tikslus natų atleidimas ir stabilus ritminis pulsas. Venkite didelio dešiniojo pedalo naudojimo, nes per daug pedalo gali sulieti atskirus balsus. Vietoj to siekite švaraus ir skaidraus skambesio, daugiausia išgaunamo pirštais ir kruopščiai valdant prisilietimą.

Invencijos taip pat puikiai tinka mokytis, kaip organizuojama muzika. Užuot įsiminę kūrinį tik kaip natų seką, ieškokite pagrindinio motyvo, pasikartojimų, sekų, imitacijų, kadencijų ir tonacijos pokyčių. Šių modelių supratimas palengvina įsiminimą ir padeda grojant girdėti struktūrą.

Dviejų balsų invencijų dažniausiai mokomasi po lengvesnių Bacho kūrinių, pavyzdžiui, pasirinktų kūrinių iš „Užrašų knygelės Annai Magdalenai Bach“ ir kitų trumpų preliudų. Tai svarbus žingsnis į „Trijų balsų sinfonijas“, „Prancūziškąsias siuitas“ ir galiausiai „Gerai temperuotą klavyrą“. Kartu jas galima studijuoti šalia techninių pratimų ir kito repertuaro, kad fortepijono technika vystytųsi subalansuotai.

Fortepijono mokiniams Bacho „Dviejų balsų invencijos“ vertingos todėl, kad moko rankas veikti savarankiškai ir kartu ugdo ritmą, artikuliaciją, klausymąsi, koordinaciją bei muzikinį supratimą. Jos gali būti trumpos, tačiau reikalauja kruopštaus dėmesio ir apgalvoto grojimo. Gerai įvaldytos jos gali pakeisti tai, kaip mokinys girdi ir valdo fortepijoną, ir sukurti tvirtą pagrindą pažangesnei kontrapunktinei muzikai.

21 – Heller: 30 progresuojančių etiudų, Op. 46 (originalus pavadinimas: „30 Études progressives“, angl. „30 Progressive Studies“)

Stepheno Hellerio „30 progresuojančių etiudų“, Op. 46, yra fortepijono studijų rinkinys mokiniams, jau perėjusiems ankstyviausią pradedančiųjų etapą ir pasirengusiems ugdyti didesnę techniką bei muzikinę raišką. Helleris siekė sujungti techninę praktiką su patrauklia ir išraiškinga muzika, todėl tai daugiau nei paprasti pirštų pratimai. Kūriniams palaipsniui sudėtingėjant, mokiniai gauna daug progų lavinti frazavimą ir muzikinio charakterio pojūtį.

Etiuduose lavinami įvairūs įgūdžiai, įskaitant pirštų savarankiškumą, gamas, išskaidytus akordus, arpeggio modelius, rankų koordinaciją, artikuliaciją ir padėties keitimus. Rinkiniui progresuojant techniniai reikalavimai didėja, todėl mokiniams reikia didesnės kontrolės ir lankstumo. Kartu Helleris dažnai suteikia etiudams lyrišką melodiją ar savitą charakterį, skatindamas mokinius galvoti apie muzikinę raišką kartu su technika.

Viena vertingiausių Op. 46 savybių yra technikos ir meno pusiausvyra. Mokinys nėra paprasčiausiai prašomas kartoti mechaninį modelį. Techniniai judesiai įtraukti į trumpus muzikinius kūrinius, kuriuose yra melodijos, frazės, dinamika ir kontrastai. Tai padeda suprasti, kad technika turi tarnauti muzikinei raiškai. Todėl sunkų pasažą reikia praktikuoti ne tik dėl greičio ir tikslumo, bet ir dėl tolygaus skambesio, tinkamos artikuliacijos bei aiškios muzikinės linijos.

Mokantis etiudų pradėkite lėtai ir sutelkite dėmesį į tikslias natas, atpalaiduotus judesius ir teisingą pirštavimą. Kai pasažas tampa užtikrintas, tempą palaipsniui didinkite, neprarasdami aiškumo ir kontrolės. Ypatingą dėmesį skirkite rankų balansui ir frazių formavimui. Net techniniame etiude melodija turėtų turėti kryptį, o akompanimentas neturėtų jos užgožti.

Hellerio muzika taip pat skatina atidų klausymąsi. Kai kuriuose etiuduose reikia lengvo ir subtilaus prisilietimo, kituose – tekančio ar energingo charakterio. Prieš grodami greitesniu tempu stenkitės nustatyti pagrindinę kiekvieno etiudo muzikinę idėją ir nuspręsti, kaip ji turėtų skambėti. Toks požiūris daro techninę praktiką prasmingesnę ir kūrinius malonesnius mokytis.

„30 progresuojančių etiudų“, Op. 46, labai tinka mokiniams, pereinantiems nuo elementaraus repertuaro prie vidutinio lygio. Juos galima studijuoti greta Burgmüllerio „25 progresuojančių pjesių“, Op. 100, Czerny „30 naujų technikos etiudų“, Op. 849, ir „Sonatinų albumo“. Czerny dažnai labiau pabrėžia techninį sklandumą, o Helleris ypatingą dėmesį skiria techninio lavinimo ir romantinės muzikinės raiškos derinimui.

Fortepijono mokiniams Hellerio Op. 46 yra puikus tiltas tarp pagrindinių pratimų ir pažangesnių etiudų bei repertuaro. Kruopščiai studijuodami šiuos kūrinius, mokiniai gali ugdyti pirštų kontrolę, koordinaciją, sklandumą, frazavimą, dinamiką ir išraiškingą grojimą vienu metu. Rinkinys moko svarbios pamokos augančiam pianistui: techninė praktika tampa vertingiausia tada, kai ji padeda laisviau ir išraiškingiau kurti muziką.

22 – Czerny: Sklandaus grojimo mokykla, Op. 299 (originalus pavadinimas: „Die Schule der Geläufigkeit“, angl. „The School of Velocity“)

Carlo Czerny „Sklandaus grojimo mokykla“, Op. 299, yra vienas svarbiausių techninių studijų rinkinių vidutinio lygio fortepijono mokiniams. 40 etiudų skirti ugdyti sklandų, tolygų ir kontroliuojamą pirštų judėjimą bei padėti atlikėjams patogiau groti greitus pasažus. Skirtingai nuo pratimų, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama pirštų jėgai, Op. 299 ypač pabrėžia sklandumą, vikrumą, tikslumą ir gebėjimą lengvai judėti po klaviatūrą.

Etiudai palaipsniui sunkėja ir supažindina su įvairiais greito grojimo būdais. Mokiniai praktikuoja gamas, išskaidytus akordus, arpeggio modelius, pasikartojančias natas, šuolius, padėties keitimus ir įvairias rankų kombinacijas. Tokie modeliai dažnai pasitaiko klasikinio fortepijono repertuare, todėl jų išmokimas su Czerny gali gerokai palengvinti vėlesnių kūrinių mokymąsi.

Žodis „sklandumas“ arba „velocity“ nereiškia vien groti kuo greičiau. Tikrasis tikslas – groti greitai, kartu išliekant atpalaiduotam, tiksliam, tolygiui ir ritmiškai stabiliam. Labai greitai, bet įsitempus ar netolygiai atliekamas pasažas yra mažiau naudingas nei vidutiniu tempu atliekamas pasažas su gera kontrole. Pradėkite lėtai, kruopščiai išmokite pirštavimą ir tempą didinkite palaipsniui, kai judesiai tampa patogūs.

Taip pat svarbu klausytis garso mokantis. Nors etiudai yra techniniai, jų nereikėtų groti mechaniškai. Stenkitės išlaikyti tolygų tembrą, aiškią artikuliaciją ir stabilų pulsą. Kai viena ranka turi svarbesnę muzikinę liniją, leiskite jai iškilti, bet kitos rankos be reikalo nestiprinkite.

Užuot bandę vienu metu praktikuoti visus 40 etiudų, dažnai veiksmingiau pasirinkti vieną ar du, atitinkančius dabartinius poreikius. Sunkų etiudą galima mokytis trumpomis atkarpomis, atskirai dirbant su kiekviena ranka ir kartojant lėtai, o tik vėliau grįžtant prie viso pasažo. Ritminės variacijos ir skirtingi praktikos modeliai taip pat gali padėti gerinti sudėtingus pirštų judesius, nepaverčiant pratimo paprastu kartojimu visu tempu.

„Sklandaus grojimo mokykla“, Op. 299, dažniausiai mokomasi po lengvesnių rinkinių, tokių kaip Czerny „Praktinė pradedančiųjų fortepijono mokykla“, Op. 599, ir „30 naujų technikos etiudų“, Op. 849. Ją galima studijuoti kartu su Burgmüllerio, Hellerio, sonatinų ir lengvesniais Bacho ar Beethoveno kūriniais. Taip Czerny ugdomus techninius įgūdžius galima iš karto pritaikyti tikroje muzikoje.

Fortepijono mokiniams Op. 299 yra svarbus žingsnis į sklandų vidutinio lygio grojimą. Jis ugdo vikrumą, koordinaciją, tikslumą ir atsipalaidavimą, reikalingus greitesnei fortepijono muzikai, bei paruošia mokinius reiklesniems Chopino, Liszto ir kitų svarbių romantizmo bei vėlesnių epochų kompozitorių etiudams ir kūriniams. Tikslas nėra vien pasiekti didelį greitį, bet išugdyti laisvę ir kontrolę, leidžiančią greitai groti muzikaliai.

23 – J. S. Bach: Trijų balsų invencijos (sinfonijos), BWV 787–801 (originalus pavadinimas: „Sinfonien / Dreistimmige Inventionen“, angl. „3-Part Inventions (Sinfonias)“)

J. S. Bacho „Trijų balsų invencijos“, BWV 787–801, dažniausiai vadinamos „sinfonijomis“, yra 15 trumpų klavyrinių kūrinių, skirtų technikos ir muzikinės raiškos studijoms. Jos seka po „Dviejų balsų invencijų“ ir įveda papildomą savarankišką muzikinę liniją, todėl yra svarbus žingsnis į pažangesnę kontrapunktinę muziką. Nors kūriniai gana trumpi, jiems reikia atidaus klausymosi, tikslios pirštų kontrolės ir gero supratimo, kaip kelios melodijos veikia kartu.

Svarbiausias sinfonijų bruožas yra trijų balsų tekstūra. Vietoj melodijos vienoje rankoje ir paprasto akompanimento kitoje čia tarpusavyje sąveikauja trys balsai. Muzikinė idėja gali prasidėti viename balse ir vėliau pasirodyti kitame, o trečiasis balsas tuo metu tęsia savo medžiagą. Taip sukuriamas muzikinis dialogas, kuriame kiekviena dalis yra svarbi.

Fortepijono mokiniams dėl to sinfonijos puikiai lavina pirštų ir rankų savarankiškumą. Reikia klausytis kiekvieno balso ir kartu girdėti visą kūrinį kaip vieną muzikinę struktūrą. Praktika gali prasidėti mokantis kiekvieną dalį atskirai, kad suprastumėte jos melodiją ir ritmą. Tada sujunkite du balsus ir tik po to pridėkite trečią. Toks būdas padeda išvengti to, kad vienas balsas visiškai pradingtų tekstūroje.

Ypač svarbi aiški artikuliacija ir stabilus pulsas. Bacho kontrapunktas gali lengvai susilieti, jei natos laikomos per ilgai, grojamos netolygiai ar jungiamos be pakankamos kontrolės. Praktikuokite lėtai ir atidžiai klausykitės frazių pradžios bei pabaigos. Daugeliu atvejų švari pirštų technika yra svarbesnė už platų dešiniojo pedalo naudojimą, kuris gali užgožti atskirus balsus.

Sinfonijos taip pat vertingos mokantis, kaip plėtojamos muzikinės idėjos. Ieškokite pagrindinio motyvo, imitacijų, sekų, tonacijos pokyčių, kadencijų ir balsų apsikeitimų. Šių ryšių supratimas palengvina įsiminimą ir leidžia geriau girdėti muzikos logiką. Užuot galvoję apie kūrinį kaip apie ilgą natų seką, stenkitės atpažinti pasikartojančias idėjas, kurios jį sujungia.

Kadangi muzikiniai reikalavimai čia didesni nei „Dviejų balsų invencijose“, sinfonijų paprastai imamasi tik tuomet, kai mokinys jau gana gerai valdo dviejų balsų kontrapunktą. Jas galima studijuoti kartu su „Prancūziškosiomis siuitomis“, „Mažaisiais preliudais“ ir kitu vidutinio lygio repertuaru; jos taip pat suteikia vertingą pasiruošimą „Gerai temperuoto klavyro“ fugoms.

Fortepijono mokiniams Bacho „Trijų balsų invencijos“ yra svarbus muzikinio savarankiškumo ugdymo etapas. Jos stiprina pirštų koordinaciją, ritminę kontrolę, artikuliaciją, klausymąsi ir gebėjimą vienu metu subalansuoti kelis balsus. Dar svarbiau – jos moko fortepijoną girdėti ne vien kaip melodiją ir akompanimentą, bet kaip kelis tarpusavyje bendraujančius muzikinius balsus.

24 – Satie: Trys „Gymnopédies“ (originalus pavadinimas: „Trois Gymnopédies“, angl. „Three Gymnopédies“)

Eriko Satie „Trys Gymnopédies“ yra vienas atpažįstamiausių XIX amžiaus pabaigos fortepijono muzikos rinkinių. Parašyti 1888 metais, šie trys trumpi kūriniai pasižymi tyliu, paslaptingu ir svajingu charakteriu. Paprastos melodijos, švelniai pasikartojantys ritmai ir neįprastos harmonijos daro juos labai skirtingus nuo virtuozinės Chopino ar Liszto fortepijono muzikos. Fortepijono mokiniams jie suteikia vertingą progą susipažinti su muzika, kurioje svarbesni tembras, atmosfera ir subtili raiška nei techninis demonstravimas.

Trys Gymnopédies yra tarpusavyje susijusios, tačiau kiekviena turi savitą charakterį. Muzika kuriama iš gana paprastų melodijų, lydimų pasikartojančių akordų modelių. Tekstūra paprastai aiški ir neperkrauta, todėl natos daugeliui vidutinio ir vėlyvojo pradedančiųjų lygio mokinių yra prieinamos. Vis dėlto kūrinio paprastumas gali būti apgaulingas: kadangi natų palyginti nedaug, kiekviena nata, akordas ir pauzė tampa svarbūs.

Vienas pagrindinių iššūkių fortepijono mokiniui – išmokti sukurti gražų ir kontroliuojamą garsą. Melodija turėtų būti grojama švelniai ir išraiškingai, o akompanimento akordai išlikti tylūs ir tolygūs. Svarbu vengti sunkaus ar pernelyg dramatiško grojimo. Satie stilius remiasi santūrumu, ramybe ir subtiliais skambesio pokyčiais. Todėl atpalaiduotas prisilietimas ir kruopšti dinamikos kontrolė yra naudingesni nei didelės jėgos naudojimas.

Ritmas taip pat svarbus. Pasikartojantys akompanimento modeliai turi išlikti stabilūs, bet neturėtų skambėti standžiai ar mechaniškai. Klausykitės natūralios melodijos tėkmės ir leiskite frazėms kvėpuoti neprarasdami vidinio pulso. Dešinysis pedalas gali padėti sujungti harmonijas ir sukurti rezonansą, tačiau jį reikia naudoti atsargiai, kad harmonijos liktų aiškios.

Verta atkreipti dėmesį ir į neįprastas harmonijas. Satie dažnai naudoja akordus ir harmonines sekas, kurios nesielgia taip, kaip tradicinė XIX amžiaus romantinė muzika. Užuot nuolat kūrusios stiprią įtampą ir jos išsprendimą, jos gali tarsi plaukti nuo vieno skambesio prie kito. Tai viena iš priežasčių, kodėl Gymnopédies skamba taip moderniai ir savitai.

Šie kūriniai puikiai tinka mokiniams, kurie jau išugdė pagrindinius natų skaitymo, ritmo, rankų koordinacijos ir akordų grojimo įgūdžius tokiais metodais ir repertuaru kaip Beyeris, Czerny, Burgmülleris ar sonatinos. Nors pačios natos gali būti nepaprastai nesudėtingos, įtikinamai atlikti Gymnopédies reikia brandesnio prisilietimo, atidaus klausymosi ir jautrumo atmosferai.

Fortepijono mokiniams Satie „Trys Gymnopédies“ primena, kad išraiškingas grojimas ne visada priklauso nuo greičio ar techninio sudėtingumo. Tylūs melodijos motyvai, pasikartojantys akordai, neįprastos harmonijos ir erdvi atmosfera skatina atidžiai klausytis ir atrasti grožį paprastume. Tai gali būti puikus pirmasis susitikimas su Satie ir vartai į modernią fortepijono muziką.

25 – Chopin: Valsai (originalus pavadinimas: „Valses“, angl. „Waltzes“)

Frédérico Chopino „Valsai“ yra vieni patraukliausių kūrinių fortepijono mokiniams, pradedantiems tyrinėti romantizmo fortepijono muziką. Nors jų pagrindas – tradicinis valsas, Chopinas šokį pavertė elegantiška koncertine muzika, kupina gražių melodijų, išraiškingų harmonijų ir subtilių nuotaikos pokyčių. Jo valsai labai skiriasi sudėtingumu: vieni gali būti prieinami besivystantiems mokiniams, o kiti reikalauja pažangios technikos.

Viena patraukliausių valsų savybių – įsimenančios melodijos. Daugelyje kūrinių dešinioji ranka veda aiškią dainingą liniją, o kairioji pateikia būdingą valso akompanimentą. Tai labai naudinga mokantis balansuoti melodiją ir akompanimentą. Mokiniai turi leisti melodijai natūraliai skambėti, o kairę ranką išlaikyti lengvą ir lanksčią.

Valso ritmas dažniausiai remiasi trimis ketvirčiais takte, akcentuojant pirmąjį taktų pulsą. Tačiau Chopino muzika neturėtų skambėti standžiai ar mechaniškai. Ritmas turi išlikti stabilus, o melodijai reikia laisvės ir išraiškos. Subtilus tempo lankstumas, grakštus frazavimas ir kruopščiai valdomas rubato yra svarbios įtikinamo atlikimo dalys, ypač lyriškesniuose valsuose.

Fortepijono mokiniams Chopino valsai lavina daugybę naudingų įgūdžių: melodijos išryškinimą, akordų grojimą, išskaidytų akordų akompanimentą, pirštų vikrumą, šuolius, artikuliaciją, pedalizaciją, dinamiką ir ritminę kontrolę. Kai kurie lengvesni valsai leidžia mokiniams susitelkti į frazavimą ir tembrą, o sudėtingesni reikalauja greitesnių pasažų, didesnių judesių ir didesnio techninio rankų savarankiškumo.

Mokantis Chopino valsą pirmiausia užtikrinkite ritmą ir pirštavimą. Tada sutelkite dėmesį į melodiją ir frazių struktūrą. Kairioji ranka paprastai turėtų palaikyti, o ne konkuruoti su dešine. Atidžiai stebėkite dinamiką ir artikuliaciją, o dešinįjį pedalą naudokite harmonijoms sujungti, neleisdami garsui susilieti. Kai natos taps užtikrintos, galima įvesti nedidelius tempo pokyčius, suteikiančius muzikai didesnę išraiškos laisvę.

Svarbu prisiminti, kad Chopino valsai nėra vienodo sunkumo. Kai kurie trumpesni ar po mirties išleisti valsai gali būti geras įvadas į Chopiną besivystantiems pianistams. Kiti, ypač ryškesni koncertiniai valsai, priklauso gerokai vėlesniam vidutinio ar pažangaus lygio repertuarui. Todėl mokiniai turėtų rinktis atskirus valsus pagal savo dabartinę techniką, o ne manyti, kad visas rinkinys turi vienodą sudėtingumo lygį.

Fortepijono mokiniams Chopino „Valsai“ yra puikus žingsnis nuo elementaraus ir ankstyvojo vidutinio lygio repertuaro į išraiškingą romantizmo fortepijono muzikos pasaulį. Jie moko derinti techninę kontrolę su elegancija, lyrizmu, ritmu ir individualumu. Kruopščiai išmokti net vieną Chopino valsą gali būti svarbus etapas, nes tai skatina pianistą galvoti ne vien apie teisingą natų atlikimą, bet ir apie gražaus bei išraiškingo skambesio kūrimą.

26 – Schumann: Vaikystės scenos, Op. 15 (originalus pavadinimas: „Kinderszenen“, angl. „Scenes from Childhood“)

Roberto Schumanno „Vaikystės scenos“, Op. 15, yra 13 trumpų fortepijono kūrinių rinkinys, parašytas 1838 metais. Nors muzika įkvėpta vaikystės, Schumannas jos nesukūrė tiesiog kaip vaikams skirtų kūrinių rinkinio. Vietoj to jis sukūrė poetines muzikines scenas, kuriose į vaikystę žvelgiama suaugusiojo akimis. Garsųjį pirmąjį kūrinį „Iš svetimų kraštų ir žmonių“ seka tokios pjesės kaip „Keista istorija“, „Aklosios vištos“, „Svajojimas“ ir „Poetas kalba“, kiekviena turinti savo atmosferą ir charakterį.

Fortepijono mokiniams „Vaikystės scenos“ yra puikus įvadas į išraiškingą romantizmo fortepijono muzikos pusę. Kūriniams būdinga trumpa forma, tačiau jie reikalauja daug daugiau nei vien teisingai sugroti natas. Mokiniai turi išmokti formuoti melodijas, kontroliuoti dinamiką, balansuoti rankas, naudoti skirtingus prisilietimo būdus ir kiekvienai pjesei suteikti savitą charakterį. Schumannas dažnai labai daug išreiškia gana paprastomis muzikinėmis priemonėmis.

Vienas svarbiausių lavinamų įgūdžių – gebėjimas išryškinti melodiją, išlaikant akompanimentą švelnų. Daugelyje kūrinių dešinioji ranka perteikia pagrindinę muzikinę idėją, o kitos natos sudaro lengvą foną. Tam reikia kruopščios pirštų spaudimo kontrolės ir atidaus klausymosi. Kai kuriuose pasažuose taip pat yra vidinių balsų, kuriuos reikėtų girdėti, bet nepadaryti garsesnių už pagrindinę melodiją.

Ne mažiau svarbus ir frazavimas. Schumanno melodijos dažnai skamba natūraliai ir dainingai, todėl venkite kiekvienai natai suteikti vienodą svorį. Galvokite, kur kiekviena frazė prasideda, kur ji kyla ir kur nusiramina. Nedideli dinamikos ir artikuliacijos pokyčiai gali labai pakeisti muzikos charakterį. Pavadinimai taip pat gali padėti įsivaizduoti nuotaiką, tačiau interpretaciją visada turėtų pirmiausia lemti partitūros muzikinės detalės.

Garsiausias kūrinys „Träumerei“ („Svajojimas“) yra turbūt geriausiai žinoma viso rinkinio pjesė. Jos tariamas paprastumas ypač išryškina atlikėjo įgūdžius: kadangi natos juda lėtai, kiekvieną garso, laiko ir balanso pokytį galima aiškiai išgirsti. Mokiniai turėtų vengti pagundos groti pernelyg sunkiai ar sentimentaliai. Šiltas, dainingas tembras ir kruopščiai valdomas frazavimas yra svarbesni už perdėtą ekspresiją.

Mokantis rinkinį naudinga kiekvieną kūrinį studijuoti kaip atskirą muzikinį pasaulį. Iš pradžių grokite lėtai, atkreipdami dėmesį į pirštavimą, ritmą, artikuliaciją ir dinamiką. Sunkias vietas praktikuokite mažomis dalimis, o ramesniuose kūriniuose daug dėmesio skirkite tembrui ir balansui. Pedalas turėtų palaikyti harmoniją ir sukurti rezonansą, tačiau neturi sulieti melodinių linijų.

„Vaikystės scenos“ ypač tinka mokiniams, jau išugdžiusiems pagrindinę techniką tokiais repertuaro pavyzdžiais kaip Beyeris, Czerny, Burgmülleris, sonatinos ar Schumanno „Albumas jaunimui“. Palyginti su elementariomis pjesėmis, šie kūriniai reikalauja didesnio jautrumo ir muzikinės brandos, net jei techniniai reikalavimai nėra ekstremalūs. Todėl tai svarbus žingsnis į pažangesnį romantizmo repertuarą.

Fortepijono mokiniams „Vaikystės scenos“, Op. 15, suteikia vertingą ekspresyvaus grojimo pamoką. Rinkinys parodo, kad fortepijono kūrinys neprivalo būti ilgas ar techniškai sunkus, kad būtų labai muzikalus. Mokydamiesi valdyti tembrą, balansą, frazavimą, ritmą ir atmosferą, mokiniai gali pradėti ugdyti subtilius išraiškos įgūdžius, būtinus romantinei fortepijono muzikai.

27 – Moszkowski: 20 trumpųjų etiudų, Op. 91 (originalus pavadinimas: „20 kleine Etüden“, angl. „20 Short Studies“)

Moritzo Moszkowskio „20 trumpųjų etiudų“, Op. 91, yra fortepijono studijų rinkinys, kuriame techninis lavinimas derinamas su vėlyvojo romantizmo fortepijono muzikos elegancija ir išraiškingumu. Pirmą kartą išleisti 1913 metais, šie 20 etiudų išdėstyti didėjančio sunkumo tvarka ir apima daugybę techninių problemų. Jie tinka besivystantiems pianistams, kurie jau peržengė elementariųjų etiudų lygį ir pasirengę reiklesnei vidutinio lygio technikai.

Etiuduose ugdomi įvairūs svarbūs įgūdžiai: pirštų savarankiškumas, gamos, išskaidyti akordai, rankų koordinacija, įvairios artikuliacijos rūšys, dvigubos natos, tercijos, sekstos ir gebėjimas išryškinti atskirus balsus. Pirmieji dešimt etiudų daug dėmesio skiria sklandžiam legato, o vėlesniuose atsiranda įvairesni prisilietimo būdai, tokie kaip non-legato ir leggiero.

Viena didžiausių Op. 91 stiprybių yra ta, kad pratimai retai skamba kaip sausi mechaniniai gręžiniai. Moszkowskis techniniams modeliams suteikia melodinę formą, harmoninę spalvą ir aiškų muzikinį charakterį. Tai reiškia, kad galite lavinti sudėtingus pirštų judesius ir kartu mokytis frazuoti melodiją, subalansuoti skirtingus balsus bei kontroliuoti fortepijono garsą. Todėl etiudai padeda susieti techninę praktiką su tikru muzikiniu grojimu.

Mokantis šių kūrinių nereikėtų susitelkti vien į greitį. Iš pradžių užtikrinkite pirštavimą, ritmą ir judesio patikimumą patogiu tempu. Tada tempą palaipsniui didinkite, išlaikydami tolygias natas ir atpalaiduotas rankas. Etiuduose su tercijomis, sektomis ar kitomis dvigubomis natomis atidžiai klausykitės natų balanso ir neleiskite vienam pirštui netyčia dominuoti. Kai kuriuose etiuduose taip pat reikia išryškinti skirtingus balsus toje pačioje tekstūroje, todėl atidus klausymasis yra būtinas.

Naudinga kiekvieną etiudą laikyti mažu muzikiniu kūriniu, o ne tik pratimu. Atkreipkite dėmesį į dinamiką, artikuliaciją, frazavimą ir charakterio pokyčius. Stenkitės, kad melodija dainuotų, prireikus išlaikykite lengvas akompanimento figūras ir palaikykite aiškią ritminę tėkmę. Toks požiūris padaro techninį darbą veiksmingesnį ir gerokai malonesnį.

„20 trumpųjų etiudų“, Op. 91, gali būti vertingas žingsnis po elementaraus ir ankstyvojo vidutinio lygio rinkinių, tokių kaip Czerny Op. 599, Burgmüllerio Op. 100 ir kiti progresuojantys etiudai. Jie suteikia pažangesnį techninį lavinimą, tačiau išlieka sutelkti ir įveikiami, taip pat gali padėti pasiruošti reiklesniems romantizmo etiudams ir repertuarui.

Fortepijono mokiniams Moszkowskio Op. 91 yra puikus rinkinys, ugdantis ir techniką, ir muzikalumą. Trumpi etiudai stiprina pirštų kontrolę, vikrumą, koordinaciją, artikuliaciją, balsų išryškinimą ir tikslumą bei supažindina su sodriu ir elegantišku romantinės fortepijono muzikos skambesiu. Kruopščiai studijuojami jie gali tapti svarbiu tiltu tarp tradicinių pedagoginių studijų ir pažangesnių Chopino bei Liszto etiudų.

28 – Debussy: Dvi arabeskos (originalus pavadinimas: „Deux Arabesques“, angl. „Deux Arabesques“)

Claude’o Debussy „Dvi arabeskos“ yra dviejų trumpų fortepijono kūrinių rinkinys ir vienas populiariausių įvadų į jo muziką. Sukurtos XIX amžiaus pabaigoje, jos atskleidžia savitą požiūrį į melodiją, harmoniją, ritmą ir fortepijono skambesį. Kūriniai nepagrįsti nei dramatišku Chopino, nei griežtu klasikiniu Mozarto stiliumi. Debussy kuria muziką, kuri dažnai atrodo lengva, tekanti, erdvi ir svajinga.

Pirmoji arabeska ypač gerai žinoma ir dažnai pasirenkama fortepijono mokinių, pradedančių tyrinėti Debussy muziką. Švelnūs tekantys modeliai ir lyriška melodija gali skambėti paprastai, tačiau gražiam jų atlikimui reikia kruopščios kontrolės. Antroji arabeska yra kiek gyvesnio charakterio ir pateikia kitokių ritminių bei techninių iššūkių. Kartu šie kūriniai supažindina mokinius su nauju požiūriu į fortepijono skambesį.

Vienas svarbiausių fortepijono mokinio įgūdžių – išmokti subalansuoti melodiją ir akompanimentą. Debussy dažnai iškelia dainingą melodiją virš subtilių išskaidytų akordų ar tekančių akompanimento modelių. Melodija turi būti aiškiai girdima, tačiau akompanimentas neturėtų būti per stiprus. Tam reikia jautrios pirštų kontrolės ir atidaus klausymosi.

Pedalas taip pat svarbus. Debussy harmonijos dažnai priklauso nuo rezonanso, todėl dešinysis pedalas gali padėti sukurti turtingą ir spalvingą skambesį. Tačiau per daug pedalo gali greitai padaryti harmoniją neaiškią. Keiskite pedalą atsargiai pagal harmoniją ir klausykitės garso, o ne tiesiog laikykitės mechaniško modelio.

Ritmas turėtų išlikti stabilus, nors muzika gali atrodyti laisva ir plaukianti. Mokiniai turėtų vengti leisti išraiškingam grojimui išnykinti pagrindinį pulsą. Nedideli laiko pokyčiai gali būti veiksmingi, tačiau jie turėtų natūraliai kilti iš muzikinės frazės ir nebūti perdėti.

Kitas svarbus bruožas – Debussy harmonija. Kai kurie akordai ir jų sekos mokiniams, daugiausia studijavusiems klasikinį ir romantinį repertuarą, gali skambėti neįprastai. Užuot tikėjęsi, kad kiekvienas akordas kurs stiprią įtampą ir jos išsprendimą, klausykitės kiekvienos harmonijos spalvos ir kaip vienas skambesys natūraliai pereina į kitą. Tai svarbus pirmas žingsnis suprantant impresionistinę ir moderniąją fortepijono muziką.

Mokantis „Dviejų arabeskų“ pradėkite lėtai ir įtvirtinkite pirštavimą bei ritmą. Tada susitelkite į garso kokybę, melodijos formą ir rankų balansą. Venkite sunkaus grojimo, ypač tekančiose akompanimento figūrose. Muzika dažnai skamba gražiausiai, kai prisilietimas yra atpalaiduotas, lengvas ir kontroliuojamas.

„Dvi arabeskos“ ypač tinka mokiniams, kurie jau studijavo tokį elementarų ir ankstyvojo vidutinio lygio repertuarą kaip Burgmülleris, Schumannas, sonatinos ar lengvesni Chopino kūriniai. Jos supažindina su kitokio pobūdžio muzikiniu sunkumu: vietoj to, kad daugiausia remtųsi greičiu ar jėga, pianistui reikia ugdyti subtilią tembro, harmonijos, balanso ir atmosferos kontrolę.

Fortepijono mokiniams Debussy „Dvi arabeskos“ yra svarbus žingsnis į rafinuotesnį fortepijono grojimo stilių. Jos moko atidžiai klausytis tembro ir rezonanso, subtiliai formuoti melodiją ir kurti atmosferą gana paprastomis muzikinėmis priemonėmis. Šių kūrinių studijavimas gali atverti duris į kitus Debussy fortepijono kūrinius ir žavų XX amžiaus muzikos skambesio pasaulį.

29 – Chopin: Mazurkos (originalus pavadinimas: „Mazurkas“, angl. „Mazurkas“)

Frédérico Chopino „Mazurkos“ yra didelis trumpų fortepijono kūrinių rinkinys, įkvėptas lenkų liaudies šokių. Per visą gyvenimą Chopinas sukūrė daugiau kaip 50 mazurkų, ir jos tapo viena asmeniškiausių bei savičiausių jo fortepijoninės muzikos dalių. Nors jų pagrindas – tradiciniai lenkų šokiai, Chopinas pavertė juos rafinuotais koncertiniais kūriniais, kupinais gražių melodijų, neįprastų harmonijų, ritminės įvairovės ir subtilių emocijų.

Mazurka ypač įdomi tuo, kad jos ritmas skiriasi nuo reguliaraus valso. Paprastai tai trijų dalių metras, tačiau akcentai gali kristi į netikėtas vietas, suteikdami muzikai lankstumo ir gyvybingumo. Chopinas taip pat jungia kelis tarpusavyje susijusius lenkų šokių tipus, tarp jų mazurą, kujaviaką ir obereką. Mokiniai turi ypač atidžiai klausytis ritmo, nes paprasčiausias trijų lygių taktų pulso skaičiavimas gali padaryti muziką standžią.

Mazurkos vertingos ugdant platų fortepijono įgūdžių spektrą. Mokiniai gali praktikuoti melodijos grojimą, akordų balsų išryškinimą, ritminę kontrolę, artikuliaciją, ornamentiką, dinamikos pokyčius ir išraiškingą frazavimą. Daugelyje mazurkų dešinioji ranka turi dainingą melodiją, o kairioji ją lydi akordais ar pasikartojančiais modeliais, tačiau kai kurioms reikia sudėtingesnės rankų koordinacijos. Taigi muzika ugdo ir techninę kontrolę, ir muzikinį jautrumą.

Vienas didžiausių iššūkių – išmokti ritmą groti natūraliai. Chopino mazurkos turi aiškų vidinį pulsą, tačiau neturėtų skambėti mechaniškai. Subtilūs akcentai, nedidelis tempo lankstumas ir kruopštus dėmesys frazių pabaigoms padeda sukurti būdingą šokio pojūtį. Kairioji ranka turi būti pakankamai stabili, kad palaikytų ritmą, o melodinė linija turi galėti laisvai kvėpuoti.

Kitas svarbus bruožas – Chopino harmonija. Net kai melodija atrodo paprasta, netikėti akordų pokyčiai, chromatinės natos ir moduliacijos gali suteikti muzikai netikėto gylio. Mokiniai turėtų atidžiai klausytis šių harmoninių spalvų, o ne sutelkti dėmesį tik į melodiją. Tai taip pat padės ugdyti gebėjimą girdėti ir suprasti romantinę harmoniją.

Mokydamiesi mazurką pirmiausia tiksliai išmokite ritmą ir pirštavimą lėtu tempu. Tada studijuokite melodiją ir nustatykite pagrindines frazes bei įtampos ir atsipalaidavimo taškus. Ypač atkreipkite dėmesį į akcentus ir artikuliaciją, o kai reikia, akompanimentą išlaikykite lengvesnį. Dešinysis pedalas gali būti naudingas, tačiau neturėtų sulieti harmoninių pokyčių ar ritminio charakterio.

Mazurkų sudėtingumas labai skiriasi. Kai kuriuos trumpesnius ir paprastesnius kūrinius gali studijuoti vidutinio lygio mokiniai, o kiti reikalauja pažangios technikos, rafinuotos kontrolės ir nemažos muzikinės brandos. Todėl mokiniai turėtų rinktis atskirus kūrinius pagal savo dabartinį lygį, o ne manyti, kad visos Chopino mazurkos yra vienodai sunkios.

Fortepijono mokiniams mazurkos yra svarbus įvadas į vieną asmeniškiausių Chopino muzikos pusių. Jos moko derinti ritmą, melodiją, harmoniją, artikuliaciją ir išraiškos laisvę labai savitame stiliuje. Kruopštus jų mokymasis gali ugdyti ne tik fortepijono techniką, bet ir gilesnį supratimą, kaip kompozitorius gali paprastą šokį paversti labai individualiu ir išraiškingu menu.

30 – Debussy: Vaikų kampelis (originalus pavadinimas: „Children’s Corner“, angl. „Children’s Corner“)

Claude’o Debussy „Vaikų kampelis“ yra šešių trumpų fortepijono kūrinių siuita, sukurta 1908 metais. Nors rinkinį įkvėpė jaunoji Debussy duktė Claude-Emma, jis nebuvo sumanytas vien kaip pradedančiųjų muzika. Kūriniai jungia humorą, vaizduotę, subtilias spalvas, neįprastas harmonijas ir subtilius ritmus, todėl jie yra puikus įvadas į savitą Debussy fortepijono stilių.

Kiekvienas iš šešių kūrinių turi kitokį charakterį. „Daktaras Gradus ad Parnassum“ gyvas ir žaismingas, „Jimbo’s Lullaby“ švelni ir meili, „Serenade for the Doll“ subtili ir elegantiška, „The Snow Is Dancing“ kuria tylią žiemos atmosferą, „The Little Shepherd“ yra lyriška ir išraiškinga, o „Golliwogg’s Cakewalk“ energingas ir humoristinis. Siuitos įvairovė leidžia mokiniams viename rinkinyje patirti daugybę skirtingų fortepijono grojimo būdų.

Fortepijono mokiniams „Vaikų kampelis“ ypač naudingas lavinant tembro, artikuliacijos, balanso, ritmo, dinamikos ir pedalizacijos kontrolę. Debussy dažnai kuria efektą naudodamas lengvą prisilietimą, kruopščiai sluoksniuojamus garsus ir subtilius harmoninius pokyčius. Todėl pianistas turi atidžiai klausytis, o ne remtis jėga ar greičiu. Net techniškai įveikiami pasažai gali reikalauti nemažai rafinuotumo, kad skambėtų įtikinamai.

Vienas svarbiausių įgūdžių – skirtingų garso sluoksnių balansavimas. Melodija gali turėti tyliai iškilti virš akompanimento, o vidinės natos ir pasikartojančios figūros turi išlikti švelnios ir kontroliuojamos. Pavyzdžiui, „The Snow Is Dancing“ subtilios pasikartojančios figūros turėtų sukurti atmosferą ir nepasidaryti sunkios. „Golliwogg’s Cakewalk“ svarbūs aiškūs akcentai ir ritminis tikslumas, kurie suteikia kūriniui žaismingumo.

Pedalizacijai taip pat reikia skirti daug dėmesio. Debussy dažnai naudoja rezonansą ir harmoninę spalvą, tačiau per didelis pedalas greitai padaro muziką drumstą. Pedalą keiskite pagal harmoniją ir atidžiai klausykitės, kiek laiko išlieka kiekvienas garsas. Pirštų kontrolė, švarus natų atleidimas ir jautrus prisilietimas dažnai yra ne mažiau svarbūs nei pats pedalas.

Ritmas ir artikuliacija taip pat labai svarbūs. Kai kuriems kūriniams reikia tekančio, lyriško pobūdžio, o kiti remiasi aiškiais akcentais ir ryškiai kontrastuojančia artikuliacija. Nemanykite, kad visa Debussy muzika turi skambėti vien švelniai ir svajingai. Jo muzika gali būti humoristinė, energinga, ironiška ar ritmiškai gyvybinga.

Mokantis „Vaikų kampelio“ pradėkite nuo to, kad natos ir pirštavimas taptų užtikrinti, tačiau vėliau pereikite toliau nei vien teisingų natų grojimas. Galvokite apie kiekvieno kūrinio vaizdą ar charakterį ir apie tai, kaip harmonija, ritmas, dinamika bei artikuliacija sukuria atmosferą. Lėtas mokymasis ypač naudingas subtilioms tekstūroms ir rankų balansui kontroliuoti.

„Vaikų kampelis“ gerai tinka mokiniams, kurie jau išugdė tvirtą pagrindą tokiais repertuaro pavyzdžiais kaip Burgmülleris, Schumannas, lengvesni Chopino kūriniai ar sonatinos ir pasirengę sudėtingesnei muzikinei raiškai. Tai taip pat natūralus įvadas į Debussy prieš imantis tokių kūrinių kaip „Dvi arabeskos“, „Svajonė“, „Estampės“ ar „Preliudai“.

Fortepijono mokiniams „Vaikų kampelis“ vertingas todėl, kad moko kitokios fortepijono technikos – paremtos ne vien tikslumu ir pirštų judesiu, bet ir spalva, atmosfera, balansu bei vaizduote. Siuita parodo, kaip palyginti nedidelis muzikinės medžiagos kiekis gali sukurti ryškias scenas ir charakterius, todėl ji yra svarbus ir labai naudingas žingsnis į modernųjį fortepijono repertuarą.

Kita svarbi elementaraus ir vidutinio lygio fortepijono literatūra bei apytiksliai jos lygiai

Köhler: „Albumas jaunimui“, Op. 201 (originalus pavadinimas: „Album für die Jugend“, angl. „Album for the Young“)

≒ Gurlitt: „Trumpos studijos pradedantiesiems“, Op. 187 (originalus pavadinimas: „Kurze Studien für Anfänger“, angl. „Short Studies for Beginners“)

„Mažasis Pischna: 48 pagrindiniai pratimai – įvadas į 60 pirštų pratimų“ (originalus pavadinimas: „48 Fundamental Exercises — An Introduction to 60 Finger Exercises“, angl. „48 Fundamental Exercises — An Introduction to 60 Finger Exercises“)

≒ Hanon: „Virtuozas pianistas per 60 pratimų“ (originalus pavadinimas: „Le Pianiste-Virtuose en 60 Exercices“, angl. „The Virtuoso Pianist in 60 Exercises“)

Ferdinand Duvernoy: „25 progresuojantys etiudai“, Op. 276 (originalus pavadinimas: „25 Études progressives“, angl. „25 Progressive Studies“)

≒ Carl Czerny: „100 progresuojančių studijų“, Op. 599 – „30 studijų“, Op. 849 (originalus pavadinimas: „100 Progressive Studies“, „30 Studies“, angl. „100 Progressive Studies, Op. 599 – 30 Studies, Op. 849“)

Stephen Heller: „25 melodingi etiudai“, Op. 45 (originalus pavadinimas: „25 Études mélodiques“, angl. „25 Melodious Studies“)

≒ Carl Czerny: „30 etiudų“, Op. 849 (originalus pavadinimas: „30 neue Studien in der Fertigkeit“, angl. „30 Studies, Op. 849“)

Stephen Heller: „25 etiudai“, Op. 47 (originalus pavadinimas: „25 Études“, angl. „25 Studies“)

≒ Stephen Heller: „30 etiudų“, Op. 46 (originalus pavadinimas: „30 Études progressives“, angl. „30 Studies, Op. 46“)

Johann Pischna: „60 progresuojančių pratimų“ (originalus pavadinimas: „60 Progressive Exercises“, angl. „60 Progressive Exercises“)

≒ Carl Czerny: „40 etiudų“, Op. 299 (originalus pavadinimas: „Die Schule der Geläufigkeit“, angl. „40 Studies, Op. 299“)

Béla Bartók: „Mikrokosmos“, I–IV tomai (originalus pavadinimas: „Mikrokosmos“, angl. „Mikrokosmos, Vols. I–IV“)

≒ Ferdinand Beyer: „Elementarus fortepijono kursas“, Op. 101 – Carl Czerny: „30 etiudų“, Op. 849 (originalus pavadinimas: „Vorschule im Klavierspiel“ – „30 neue Studien in der Fertigkeit“, angl. „Elementary Method for Piano, Op. 101 – 30 Studies, Op. 849“)

Hermann Berens: „Kairės rankos lavinimas“, Op. 89 (originalus pavadinimas: „Die Schule des Linksspiels“ / „Training of the Left Hand“, angl. „Training of the Left Hand, Op. 89“)

≒ Czerny: „30 etiudų“, Op. 849 – „40 etiudų“, Op. 299 (originalūs pavadinimai: „30 neue Studien in der Fertigkeit“ – „Die Schule der Geläufigkeit“, angl. „30 Studies, Op. 849 – 40 Studies, Op. 299“)

Dmitri Shostakovich: „Lėlių šokiai“ (originalus pavadinimas: „Танцы кукол“, angl. „Dances of the Dolls“)

≒ Dmitry Kabalevsky: „24 pjesės vaikams“, Op. 39 – „Trisdešimt pjesių vaikams“, Op. 27 (originalūs pavadinimai: „24 пьесы для детей“ – „Тридцать детских пьес“, angl. „24 Pieces for Children, Op. 39 – Thirty Pieces for Children, Op. 27“)

Aram Khachaturian: „Vaikų albumas“, 1-oji knyga, Op. 62 (originalus pavadinimas: „Детский альбом“, angl. „Children’s Album, Book 1, Op. 62“)

≒ Pyotr Tchaikovsky: „Albumas jaunimui“, Op. 39 – Robert Schumann: „Albumas jaunimui“, Op. 68 (originalūs pavadinimai: „Детский альбом“ – „Album für die Jugend“, angl. „Album for the Young, Op. 39 – Album for the Young, Op. 68“)

Johann Baptist Cramer-Bülow: „60 pasirinktų etiudų“ (originalus pavadinimas: „60 ausgewählte Etüden“, angl. „60 Selected Studies“)

≒ Carl Czerny: „40 etiudų“, Op. 299 – Moritz Moszkowski: „20 trumpųjų etiudų“, Op. 91 (originalūs pavadinimai: „Die Schule der Geläufigkeit“ – „20 kleine Etüden“, angl. „40 Studies, Op. 299 – 20 Short Studies, Op. 91“)

Ludwig van Beethoven: „Bagatelės“, Op. 33 / Op. 119 / Op. 126 (originalus pavadinimas: „Bagatellen“, angl. „Bagatelles“)

≒ „Sonatinų albumas“, 2-oji knyga – Frédéric Chopin: „Valsai“ (originalus pavadinimas: „Sonatinen-Album, Band 2“ – „Valses“, angl. „Sonatina Album, Book 2 – Waltzes“)

Johann Sebastian Bach: „Gerai temperuotas klavyras“, I knyga, BWV 846–869 (originalus pavadinimas: „Das Wohltemperierte Klavier, Teil I“, angl. „The Well-Tempered Clavier, Book I“)

≒ Johann Sebastian Bach: „Trijų balsų invencijos (sinfonijos)“ – Frédéric Chopin: „24 preliudai“, Op. 28 (originalūs pavadinimai: „Sinfonien / Dreistimmige Inventionen“ – „24 Préludes“, angl. „3-Part Inventions (Sinfonias) – 24 Preludes, Op. 28“)

Johannes Brahms: „51 pratimas“, WoO 6 (originalus pavadinimas: „51 Übungen“, angl. „51 Exercises“)

≒ Carl Czerny: „40 etiudų“, Op. 299 – Charles-Louis Hanon: „60 pratimų“ (originalūs pavadinimai: „Die Schule der Geläufigkeit“ – „Le Pianiste-Virtuose en 60 Exercices“, angl. „40 Studies, Op. 299 – 60 Exercises“)

Johann Sebastian Bach: „Prancūziškosios siuitos“, BWV 812–817 (originalus pavadinimas: „Französische Suiten“, angl. „French Suites“)

≒ Johann Sebastian Bach: „Dviejų balsų invencijos“ – „Trijų balsų invencijos (sinfonijos)“ (originalūs pavadinimai: „Zweistimmige Inventionen“ – „Sinfonien / Dreistimmige Inventionen“, angl. „Two-Part Inventions – 3-Part Inventions (Sinfonias)“)

Carl Czerny: „40 kasdienių pratimų“, Op. 337 (originalus pavadinimas: „40 tägliche Übungen“, angl. „40 Daily Exercises“)

≒ Carl Czerny: „40 etiudų“, Op. 299 (originalus pavadinimas: „Die Schule der Geläufigkeit“, angl. „40 Studies, Op. 299“)

Vidutinio lygio repertuaras po Chopino mazurkų ir Debussy „Vaikų kampelio“

Chopin: „Preliudai“ (originalus pavadinimas: „Préludes“, angl. „Preludes“)

Satie: „Šešios gnosienės“ (originalus pavadinimas: „Six Gnossiennes“, angl. „Six Gnossiennes“)

Grieg: „Lyrinės pjesės“, Op. 12 (originalus pavadinimas: „Lyriske stykker“, angl. „Lyric Pieces, Op. 12“)

Séverac: „Atostogaujant“, 1-oji knyga (originalus pavadinimas: „En vacances“, angl. „En vacances, Book 1“)

Debussy: „Svajonė“ (originalus pavadinimas: „Rêverie“, angl. „Rêverie“)

Gustav Lange: „Gėlių daina“, Op. 39 (originalus pavadinimas: „Blumenlied“, angl. „Blumenlied, Op. 39“)

Albéniz: „Poetiniai valsai“ (originalus pavadinimas: „Valses poétiques“, angl. „Waltzes poétiques“)

Satie: „Aš tavęs noriu“ (originalus pavadinimas: „Je te veux“, angl. „Je te veux“)

Satie: „La Piccadilly“ (originalus pavadinimas: „La Piccadilly“, angl. „La Piccadilly“)

Satie: „Aukso dulkės“ (originalus pavadinimas: „Poudre d’or“, angl. „Poudre d’or“)

Rentaro Taki: „Dvi fortepijono pjesės japonų temomis“ (originalus pavadinimas: „Two Piano Pieces on Japanese Themes“, angl. „Two Piano Pieces on Japanese Themes“)

Mendelssohn: „Dainos be žodžių“ (originalus pavadinimas: „Lieder ohne Worte“, angl. „Songs Without Words“)

„Sonatinų albumas“ (originalus pavadinimas: „Sonatinen-Album“, angl. „Sonata Album“)

Mozart: „Fortepijono sonatos“ (originalus pavadinimas: „Klaviersonaten“, angl. „Piano Sonatas“)

Mendelssohn: „Dainos be žodžių“ (originalus pavadinimas: „Lieder ohne Worte“, angl. „Songs Without Words“)

Chopin: „24 preliudai“, Op. 28 (originalus pavadinimas: „24 Préludes“, angl. „24 Preludes, Op. 28“)

Brahms: „Valsai“, Op. 39 (originalus pavadinimas: „Walzer“, angl. „Waltzes, Op. 39“)

Chopin: „Noktiurnai“ (originalus pavadinimas: „Nocturnes“, angl. „Nocturnes“)

Schumann: „Trys fantastinės pjesės“, Op. 111 (originalus pavadinimas: „Drei Fantasiestücke“, angl. „Three Fantasy Pieces, Op. 111“)

Debussy: „Bergamo siuita“ (originalus pavadinimas: „Suite bergamasque“, angl. „Suite bergamasque“)

(Tekstas parengtas ir parašytas padedant „Gemini“ ir „ChatGPT“. Tai tik informacinis dokumentas, skirtas atrasti dar nepažįstamą muziką. Šio straipsnio turinys negarantuojamas kaip visiškai tikslus. Prašome informaciją patikrinti patikimuose šaltiniuose.)

Index of Piano Repertoire & Sheet Music Lists in Multiple Languages
Index des listes des partitions pour piano en plusieurs langues
Verzeichnis von Klaviernotenlisten in mehreren Sprachen
Indice delle liste di repertorio e degli spartiti per pianoforte in più lingue
Índice de listas de repertorio y partituras para piano en varios idiomas

Index of Classical Piano Sheet Music, Etudes & Collection Lists
By Difficulty and/or Composer
(English Version)

1 – Anos Magdalenos Bach sąsiuvinis (Notenbüchlein für Anna Magdalena Bach / Notebook for Anna Magdalena Bach)

(Vėlyvas pradedančiųjų lygis – ankstyvas vidutinis lygis)

Anos Magdalenos Bach sąsiuvinis (Notenbüchlein für Anna Magdalena Bach / Notebook for Anna Magdalena Bach) yra vienas prieinamiausių būdų pradėti pažintį su Johanno Sebastiano Bacho klavyrine muzika. Jo trumpi ir įvairūs kūriniai paprastai yra nesunkūs, tačiau supažindina su svarbiais baroko muzikos atlikimo įgūdžiais. Moksleiviams, jau išmokusiems pagrindines gamas, akordus, artikuliaciją ir abiejų rankų koordinaciją, pasirinkti kūriniai gali tapti natūraliu pirmuoju susitikimu su Bacho stiliumi.

Šis pavadinimas paprastai siejamas su antruoju sąsiuviniu, sudarytu 1725 m. antrajai Bacho žmonai Anai Magdalenai Bach. Ankstesnis sąsiuvinis datuojamas 1722 m. 1725 m. rinkinyje yra klavyrinių ir vokalinių kūrinių, ir ne visi jie parašyti Johanno Sebastiano Bacho; kai kurie priklauso kitiems kompozitoriams arba jų autorystė nėra visiškai aiški. Nepaisant to, gerai žinami menuetai ir kiti kūriniai tapo įprastu pradiniu repertuaru.

Didžiausias šio sąsiuvinio privalumas – paprastumas, kuris nėra paviršutiniškas. Trumpas Menuetas (Menuett / Minuet) ar Polonezas (Polonaise / Polonaise) gali atrodyti lengvai, tačiau geras jų atlikimas reikalauja daug dėmesio ritmui, frazuotei, artikuliacijai, balansui ir muzikiniam charakteriui. Šie įgūdžiai vėliau tampa būtini studijuojant Dvibalses invencijas (Zweistimmige Inventionen / Two-Part Inventions), Sinfonijas (Sinfonien / Three-Part Inventions / Sinfonias), siuitas ir Gerai temperuotą klavyrą (Das wohltemperierte Clavier / The Well-Tempered Clavier).

Šokiai taip pat supažindina su baroko stiliumi per ritmą ir artikuliaciją, o ne per romantinio pobūdžio dinamiką ir pedalą. Menuetai, Polonezai, Maršai (Märsche / Marches) ir Gavotės (Gavotten / Gavottes) skatina mokinius jausti pagrindinį pulsą ir atskirti skirtingus muzikinius charakterius.

Mokytojai gali rinktis kūrinius pagal mokinio poreikius, o ne laikytis griežtos sekos. Vienas kūrinys gali lavinti artikuliaciją, kitas – subalansuotą balsų išryškinimą, dar kitas – ornamentiką ar šokio ritmą. Mokiniai turėtų išmokti išgauti aiškų, kontroliuojamą skambesį, pernelyg nepasikliaudami dešiniuoju pedalu, ir atidžiai klausytis kiekvienos melodinės linijos.

Šis sąsiuvinis suteikia laipsnišką perėjimą prie didesnės apimties Bacho repertuaro. Išmokus pasirinktus kūrinius, galima natūraliai pereiti prie Mažųjų preliudų (Kleine Präludien / Little Preludes) ir Dvibalsių invencijų, o vėliau – prie Sinfonijų, Prancūziškųjų siuitų (Französische Suiten / French Suites) ir Gerai temperuoto klavyro.

Todėl Anos Magdalenos Bach sąsiuvinio nereikėtų laikyti vien lengvų vaikiškų kūrinėlių rinkiniu. Tai durys į Bacho muzikinę kalbą: jis moko švarios artikuliacijos, stabilaus ritmo, rankų nepriklausomybės, frazuotės ir atidaus klausymosi, kartu siūlydamas patrauklų repertuarą, vertingą ir savaime.

2 – Mažieji preliudai BWV 924–943 (Kleine Präludien / Little Preludes)

(Ankstyvas vidutinis lygis)

Mažieji preliudai BWV 924–943 yra vieni naudingiausių kūrinių pianistams, pereinantiems nuo pradinio repertuaro prie sudėtingesnės Bacho klavyrinės muzikos. Jie trumpi ir koncentruoti, todėl mokiniai gali ugdyti ritmo, artikuliacijos, frazuotės, koordinacijos ir muzikinio supratimo įgūdžius dar nesusidurdami su visais Dvibalsių invencijų ar Gerai temperuoto klavyro reikalavimais.

Šis pavadinimas apima kelias susijusias grupes, o ne vieną tiksliai tokia forma Bacho sudarytą rinkinį: BWV 924–932, BWV 933–938 ir BWV 939–943. Šiuolaikiniai leidimai dažnai juos jungia mokymo tikslais, o atskirų kūrinių sudėtingumas labai skiriasi.

Mokiniams Mažieji preliudai yra puiki įžanga į Bacho klavyrinę kalbą. Mokiniai mokosi išlaikyti stabilų pulsą, formuoti frazes, kontroliuoti artikuliaciją ir ugdyti rankų nepriklausomybę. Kadangi kūriniai trumpi, muzikines idėjas galima nagrinėti labai išsamiai, tačiau tai netampa pernelyg sunku ar slegiančiai sudėtinga.

Artikuliacija čia ypač svarbi. Mokiniai neturėtų automatiškai groti Bacho nuolatiniu romantinio tipo legato ir naudoti daug pedalo. Aiškus natų ilgis, lengva artikuliacija, ritminis tikslumas ir kruopštus balansas leidžia natūraliau atsiskleisti muzikiniam charakteriui. Šie įpročiai tiesiogiai parengia mokinį kontrapunktiniams Dvibalsių invencijų reikalavimams.

Kūriniai taip pat labai vertingi studijuojant muzikinę struktūrą. Mokytojai gali atkreipti dėmesį į pasikartojančias figūras, sekvencijas, kadencijas, imitacinius epizodus ir harmonijos pokyčius. Tokie pastebėjimai padeda mokiniams ne tik skaityti natas, bet ir suprasti, kaip Bachas organizuoja muzikines idėjas.

Kūrinių nebūtina mokytis skaitine tvarka. BWV numeriai yra katalogo numeriai, o ne mokymo eiliškumas. Vieni kūriniai tinka gana ankstyvam etapui, kiti reikalauja geresnės kontrolės ir didesnės nepriklausomybės. Todėl mokytojai gali rinktis konkrečius preliudus pagal mokinio gebėjimus ir tuo metu ugdomą įgūdį.

Taip pat yra tam tikro istorinio neapibrėžtumo dėl visos grupės autorystės ir šaltinių perdavimo. Ypač ankstyvieji BWV 939–943 šaltiniai nepateikia vienodai tvirtų autorystės įrodymų. Nepaisant to, šie kūriniai išlieka pripažintu ir naudingu mokomuoju repertuaru.

Mažieji preliudai užima svarbią vietą tarp įvadinio Bacho repertuaro ir Dvibalsių invencijų. Jie leidžia priartėti prie Bacho, nepaversdami jo trivialiu, ir moko, kad geras atlikimas priklauso nuo atidaus klausymosi, aiškaus ritmo, kontroliuojamos artikuliacijos ir muzikinės struktūros supratimo.

3 – Dvibalsės invencijos BWV 772–786 (Zweistimmige Inventionen / Two-Part Inventions)

(Vidutinis lygis)

J. S. Bacho Dvibalsės invencijos BWV 772–786 yra vieni svarbiausių kūrinių besivystančiam pianistui. Penkiolika trumpų kūrinių daugeliui vidutinio lygio mokinių yra techniškai įveikiami, tačiau jie ugdo tokį muzikinės nepriklausomybės lygį, kuris parengia pianistą didelei daliai sudėtingesnio Bacho klavyrinio repertuaro.

Kiekvienoje invencijoje trumpa muzikinė idėja pateikiama, imituojama, transformuojama ir perduodama tarp abiejų rankų. Nė viena ranka neatlieka vien palydos funkcijos. Abi turi svarbią muzikinę medžiagą, todėl mokinys turi išmokti padaryti abu balsus nepriklausomus ir kartu suformuoti vieną vientisą muzikinį pasakymą.

Tai didžiausia šio rinkinio pedagoginė vertė. Mokiniai, įpratę prie melodijos ir akompanimento faktūros, turi išmokti vienu metu klausytis dviejų balsų, atpažinti svarbiausius motyvus ir neleisti vienai rankai automatiškai dominuoti. Tai esminė įžanga į polifoninį grojimą ir pasirengimas Sinfonijoms, Prancūziškosioms siuitoms ir Gerai temperuotam klavyrui.

Ne mažiau svarbi yra artikuliacija ir ritminis tikslumas. Aiškus natų ilgis padeda balsams išlikti atskiriems, o stabilus pulsas leidžia klausytojui sekti muzikinių idėjų kaitą. Mokiniai turėtų išmokti aiškumą pirmiausia kurti prisilietimu, artikuliacija, ritmu ir balansu, o ne pernelyg gausiu pedalo naudojimu.

Mokytojai gali naudoti kiekvieną invenciją kontrapunktui, frazuotei, artikuliacijai, pirštuotei, ritmui, balansui ir muzikinei formai studijuoti. Mokiniai gali nustatyti pradinį motyvą, sekti jo pasirodymus ir stebėti, kaip jis juda tarp balsų. Atskirų balsų praktikavimas gali būti naudingas, tačiau galutinis tikslas – vienu metu girdėti abu balsus kaip vientisą muzikinį pokalbį.

Invencijos neturėtų būti traktuojamos vien kaip techniniai pratimai. Kiekviena turi savitą charakterį, ritminę energiją ir išraiškos individualumą. Vienos yra gyvos ir žaismingos, kitos – grakščios, lyriškos, rimtos ar susimąsčiusios. Todėl mokinys turėtų jas mokytis kaip muziką, o ne kaip pirštų nepriklausomybės demonstraciją.

Penkiolika kūrinių nėra visiškai vienodo sudėtingumo. Kai kurie yra prieinami vidutinio lygio kūriniai, o kiti artėja prie aukštesnio vidutinio lygio reikalavimų. Mokytojai gali rinktis atskiras invencijas pagal mokinio gebėjimus, o ne laikyti BWV numerius griežta pedagogine seka.

Bacho 1723 m. autografe šie kūriniai apibūdinami kaip medžiaga mokytis aiškiai groti dviem balsais ir siekti didesnio kompozicijos bei klavyrinio grojimo meistriškumo. Jų mokomoji paskirtis tebėra akivaizdi ir šiandien: jie moko mokinį ne tik groti Bachą, bet ir klausytis.

Todėl Dvibalsės invencijos yra esminis fortepijono studijų etapas. Jos ugdo kontrapunktinį mąstymą, rankų nepriklausomybę, artikuliaciją, ritmą, frazuotę ir muzikinį sąmoningumą, kartu parengdamos mokinį trijų balsų Sinfonijoms ir sudėtingesniam polifoniniam repertuarui.

4 – Keturi duetai BWV 802–805 (Vier Duette / Four Duets)

(Vidutinis lygis)

J. S. Bacho Keturi duetai, BWV 802–805, yra nedidelė, tačiau vertinga klavyrinių kūrinių grupė, siūlanti brandesnę įžangą į dvibalsį kontrapunktą. Jie priklauso trečiajam Klavyrinio pratimo (Clavier-Übung / Clavier-Übung) tomui ir ypač tinka mokiniams, kurie jau pradėjo studijuoti Dvibalses invencijas.

Kiekviename duete yra dvi nepriklausomos muzikinės linijos. Nė viena ranka negali tiesiog likti fone; balsai imituoja vienas kitą, atsako ir kartu plėtoja muzikines idėjas. Dėl to šis rinkinys ypač naudingas mokiniams, pereinantiems nuo melodijos ir akompanimento grojimo prie tikro polifoninio atlikimo.

Pagrindinis iššūkis yra rankų nepriklausomybė. Mokiniai turi vienu metu girdėti abu balsus ir tinkamai formuoti kiekvieną iš jų. Ypač svarbus yra balsų išryškinimas, nes dešinė ranka neturėtų automatiškai būti garsesnė. Muzikinė svarba gali pereiti iš vieno balso į kitą, todėl pianistui reikia išryškinti konkrečią idėją ten, kur ji pasirodo.

Kūriniai taip pat puikiai tinka artikuliacijai ir ritmui ugdyti. Aiškus natų ilgis padeda atskirti balsus, o stabilus pulsas leidžia skirtingiems ritminiams modeliams išlikti nuosekliems. Mokiniai gali praktikuoti kiekvieną balsą atskirai, o vėliau juos jungti, kol išmoksta girdėti abu kaip vieną muzikinį pokalbį.

Mokytojams Keturi duetai suteikia koncentruotą medžiagą rankų nepriklausomybei, balansui, artikuliacijai, pirštuotei, ritminei kontrolei, frazuotei ir harmoniniam sąmoningumui ugdyti. Jie taip pat leidžia stebėti imitaciją, sekvencijas, melodijos plėtojimą ir harmoninį judėjimą nedidelėje apimtyje.

Keturi duetai neturėtų būti painiojami su pedagoginėmis Dvibalsėmis invencijomis. Nors abiejuose rinkiniuose naudojami du balsai, duetai priklauso brandesniam Klavyrinio pratimo kontekstui ir gali būti laikomi tolesniu dvibalsio rašymo tyrinėjimu. Todėl jie ypač tinkami po to, kai mokiniai jau įgijo tam tikros patirties su Invencijomis.

Jie geriausiai priskirtini vidutiniam–aukštesniam vidutiniam repertuarui. Jų sunkumas mažiau susijęs su greičiu ar virtuozine technika, o daugiau su gebėjimu girdėti, subalansuoti ir koordinuoti du nepriklausomus balsus. Jie puikiai parengia mokinį Sinfonijoms, fugoms ir kitiems brandiems kontrapunktiniams kūriniams.

5 – Trijų balsų invencijos / Sinfonijos BWV 787–801 (Sinfonien / Three-Part Inventions / Sinfonias)

(Vidutinis – aukštesnis vidutinis lygis)

J. S. Bacho Trijų balsų invencijos, dažniausiai vadinamos Sinfonijomis, BWV 787–801, yra svarbus pianisto muzikinių ir techninių gebėjimų vystymosi etapas. Jos tęsia Dvibalsių invencijų pradėtą kelią, tačiau padidina iššūkį reikalaudamos vienu metu koordinuoti ir girdėti tris nepriklausomus balsus.

Penkiolika Sinfonijų buvo įtrauktos kartu su Dvibalsėmis invencijomis į 1723 m. Bacho pedagoginį rinkinį. Bachas jas numatė aiškaus grojimo dviem ir trimis balsais mokymui bei tolesniam kompozicijos ir klavyrinio grojimo meistriškumo ugdymui. Tačiau tai gerokai daugiau nei pratimai: kiekviena yra kruopščiai sukonstruotas muzikinis kūrinys.

Pagrindinis iššūkis – trijų balsų nepriklausomybė. Vidurinis balsas lengvai gali išnykti po viršutiniu ir apatiniu, todėl mokiniai turi išmokti klausytis visų trijų linijų. Kartais viena ranka turi groti du balsus, o kita – trečią, todėl reikia tikslios pirštuotės, koordinacijos ir jautraus prisilietimo.

Dėl to Sinfonijos yra puikus polifoninio klausymosi ir balsų išryškinimo kursas. Svarbi muzikinė idėja gali atsirasti bet kuriame balse, todėl mokiniai turi išmokti kurti kintančią hierarchiją, o ne tiesiog garsinti dešinę ranką. Šie įgūdžiai yra esminiai Bacho fugoms ir polifoninei muzikai apskritai.

Artikuliacija ir ritmas išlieka būtini. Skirtingi balsai gali judėti skirtingu greičiu, o motyvai gali pasirodyti skirtingu metu. Stabilus pulsas ir aiški artikuliacija leidžia atskiroms linijoms išlikti atpažįstamoms. Mokiniai turėtų vengti pernelyg didelio pedalo ir ugdyti gebėjimą jungti bei atskirti natas pirmiausia pirštais.

Sinfonijos taip pat suteikia puikios medžiagos muzikinės architektūros studijoms. Mokiniai gali atpažinti temas, imitacinius įėjimus, sekvencijas, epizodus, kadencijas ir harmoninį judėjimą. Tokia analizė padeda tiek įsiminti, tiek interpretuoti, nes parodo, kaip maža muzikinė idėja gali generuoti visą kompoziciją.

Mokytojai gali šiuos kūrinius naudoti ne tik muzikinei, bet ir diagnostinei veiklai. Dingstantis vidurinis balsas gali rodyti, kad reikia daugiau darbo su balansu ir pirštų kontrole; nestabilios linijos gali reikalauti atskirų balsų praktikos; mechaniškam atlikimui gali trūkti dėmesio frazuotei, harmonijai ir artikuliacijai.

Penkiolikos kūrinių sudėtingumas skiriasi, todėl jų nebūtina mokytis skaitine tvarka. Kai kurie tinka stipriam vidutinio lygio mokiniui, o kiti reikalauja didesnės balsų išryškinimo, koordinacijos, ornamentikos ir tempo kontrolės. Jų muzikiniai charakteriai taip pat labai įvairūs – nuo energingų ir šokinių iki lyriškų, rimtų ir introspektyvių.

Nuoseklioje Bacho mokymosi programoje Sinfonijos natūraliai seka po Dvibalsių invencijų. Jos gali būti mokomos kartu su lengvesniais Prancūziškųjų siuitų epizodais ir vėliau vesti prie pasirinktų preliudų ir fugų iš Gerai temperuoto klavyro.

Trijų balsų invencijos / Sinfonijos pagrįstai priskirtinos vidutiniam–aukštesniam vidutiniam repertuarui. Pagrindinė jų pamoka – kad didesnė nepriklausomybė nereiškia atsiskyrimo: trys balsai turi išlaikyti savo individualumą ir kartu sudaryti vieningą muzikinę struktūrą.

6 – Prancūziškosios siuitos BWV 812–817 (Französische Suiten / French Suites)

(Vidutinis – aukštesnis vidutinis lygis)

J. S. Bacho Prancūziškosios siuitos BWV 812–817 yra vieni svarbiausių rinkinių pianistams, pereinantiems toliau nei Invencijos ir Sinfonijos. Jose derinami elegantiški šokiai su būdingu Bacho melodiniu, harmoniniu ir kontrapunktiniu rašymu, todėl mokiniai gali ugdyti muzikinę brandą per didesnius ir įvairesnius kūrinius.

Šešios siuitos buvo sukurtos Bacho gyvenimo Köthene ir Leipcige metais, nors tikslios datos nėra visiškai aiškios. Pavadinimas „prancūziškosios“ jas skiria nuo Angliškųjų siuitų, tačiau tai nereiškia, kad jos tiesiog imituoja prancūzų muziką. Atrodo, kad pavadinimas atsirado vėliau, o ne buvo suteiktas paties Bacho.

Kiekvienos siuitos pagrindą sudaro Alemanda (Allemande / Allemande), Kuranta (Courante / Courante), Sarabanda (Sarabande / Sarabande) ir Žiga (Gigue / Gigue), papildomos tokiais šokiais kaip Menuetai (Menuette / Menuets), Gavotės (Gavotten / Gavottes), Burė (Bourrée / Bourrées) ir Anglezės (Anglaises / Anglaises). Kiekvienas judėjimas turi savitą ritminį charakterį, todėl siuitos yra puiki įžanga į baroko šokio stilistiką.

Mokiniai supranta, kad šie šokiai nėra vien istorinės formos. Bachas jų ritmus ir gestus paverčia sudėtingomis muzikinėmis struktūromis. Alemanda ugdo tekančią frazuotę; Kuranta reikalauja ritminės kontrolės ir koordinacijos; Sarabanda moko ekspresyvaus santūrumo ir ilgų frazių; greitesni šokiai reikalauja aiškumo ir ritminės energijos.

Siuitose taip pat derinama homofoninė ir kontrapunktinė faktūra. Mokiniai, studijavę Invencijas ir Sinfonijas, gali pritaikyti savo klausymosi ir balsų išryškinimo įgūdžius platesniame muzikiniame kontekste.

Ornamentika yra dar viena svarbi studijų sritis. Trilės, mordentai, apodžiaturos ir kiti ornamentai sudaro baroko muzikos išraiškos kalbos dalį. Mokiniai turėtų išmokti juos atlikti natūraliai ir ritmiškai, o ne traktuoti kaip vien dekoratyvinius priedus.

Mokytojams Prancūziškosios siuitos yra turtinga pedagoginė medžiaga. Skirtingi judėjimai gali būti naudojami ritmui, frazuotei, balsų išryškinimui, artikuliacijai, ornamentikai, koordinacijai ir muzikinei formai ugdyti. Daugelyje judėjimų naudojama dvinarė forma su pasikartojančiomis dalimis, todėl mokiniai gali geriau suprasti tonacinę struktūrą, moduliaciją ir motyvinį vystymą.

Mokiniai taip pat turėtų mokytis kūrybiškai prieiti prie pasikartojančių dalių. Subtilūs artikuliacijos, ornamentikos ar frazuotės pokyčiai gali suteikti pasikartojančiai ištraukai naują charakterį, nekeisdami jos pagrindinės struktūros.

Tempas ir pedalas reikalauja atsargumo. Šokio nereikėtų tiesiog groti kuo greičiau, o tempas turi leisti išlikti aiškiems ritmui, artikuliacijai ir charakteriui. Pedalą paprastai reikėtų naudoti saikingai, kad balsai, ornamentai ir harmonijos pokyčiai liktų aiškūs.

Šešių siuitų sudėtingumas gana stipriai skiriasi, todėl jų nebūtina mokytis skaitine tvarka. Atskirų judėjimų lygis gali svyruoti nuo prieinamo vidutinio repertuaro iki reiklaus aukštesnio vidutinio lygio. Pasirinkti judėjimai gali suteikti pirmąją patirtį ruošiant reikšmingesnį kelių dalių kūrinį.

Suaugusiems mokiniams siuitos siūlo rimtą ir prasmingą repertuarą, kuriam ne visada būtina virtuozinė technika. Jaunesniems mokiniams pasirinkti judėjimai gali padėti susipažinti su didesnėmis muzikinėmis struktūromis, istoriniais šokio stiliais ir pažangesne išraiška.

Nuoseklioje Bacho mokymosi programoje Prancūziškosios siuitos natūraliai seka po Dvibalsių invencijų ir Sinfonijų. Jas galima mokytis kartu su pasirinktais Gerai temperuoto klavyro kūriniais ir vėliau pasirengti Angliškosioms siuitoms, Partitoms ir kitiems brandiems klavyriniams kūriniams.

Todėl Prancūziškosios siuitos yra svarbus vidutinio–aukštesnio vidutinio lygio etapas. Jos moko derinti ritmą, šokio charakterį, artikuliaciją, harmoniją, ornamentiką ir frazės struktūrą, kartu ugdydamos susikaupimą, reikalingą didesnės apimties kūriniams.

7 – Gerai temperuotas klavyras, I tomas (Das wohltemperierte Clavier, Teil I / The Well-Tempered Clavier, Book I)

(Vėlyvas vidutinis – aukštas lygis)

J. S. Bacho Gerai temperuotas klavyras, I tomas, BWV 846–869, yra vienas svarbiausių klavyrinės muzikos rinkinių. Jo 24 preliudų ir fugų poros apima visas mažorines ir minorines tonacijas, derindamos muzikinę vaizduotę, kontrapunktinę techniką, harmoninį tyrinėjimą ir klavyrinį meistriškumą. Pianistui tai reiškia svarbų žingsnį į aukštesnio lygio muzikinę brandą.

Bachas I tomą sudarė ir iš esmės užbaigė 1722 m. Tituliniame puslapyje rinkinys pristatomas kaip medžiaga muzikiniam jaunimui, trokštančiam mokytis, ir jau pažengusiems mokiniams. Taigi Gerai temperuotas klavyras buvo ne vien koncertinis rinkinys, bet ir išsamus klavyrinio grojimo, kontrapunkto, harmonijos ir kompozicijos demonstravimas.

Kiekvienai tonacijai skiriamas Preliudas (Präludium / Prelude), po kurio seka Fuga (Fuge / Fugue). Preliudai labai skiriasi savo charakteriu ir faktūra, o fugose muzikinė tema plėtojama per kelis nepriklausomus balsus. Šis kontrastas suteikia rinkiniui nepaprastos įvairovės.

Preliudai supažindina mokinius su įvairiomis klavyrinio rašymo formomis – nuo gana paprastos faktūros iki greitų pasažų, arpeggio, akordų ir sudėtingų figūracijų. Fugos kelia dar didesnį iššūkį, nes pianistui reikia vienu metu girdėti kelias linijas ir suprasti jų tarpusavio ryšius.

Šie kūriniai tiesiogiai remiasi Dvibalsėse invencijose ir Sinfonijose išugdytais įgūdžiais. Tačiau fugose kontrapunktas gali tapti gerokai sudėtingesnis, su įmantresnėmis temomis, harmoniniu vystymu ir balsų vedimu.

Balsų išryškinimas yra vienas centrinių iššūkių. Svarbi muzikinė idėja gali pasirodyti bet kurioje rankoje ar vidiniame balse, todėl mokinys turi išmokti kurti lanksčią hierarchiją, o ne tiesiog iškelti dešinę ranką. Aiški artikuliacija pirštais ir kruopščiai kontroliuojamas natų ilgis dažnai yra svarbesni už nuolatinį romantinį legato ar gausų pedalą.

Ne mažiau svarbus yra ritminis stabilumas. Tvirtas vidinis pulsas leidžia balsams judėti nepriklausomai nesugriaunant didesnės struktūros. Rinkinys taip pat suteikia išskirtinę įžangą į harmoniją, nes nuoseklus judėjimas per tonacijas atveria mokiniui daugybę harmoninių ryšių ir spalvų.

Mokytojams preliudai ir fugos sujungia fortepijoninį grojimą su muzikos teorija. Mokiniai gali atpažinti temas, kontrapunktinę medžiagą, sekvencijas, kadencijas, moduliacijas, epizodus ir temos įėjimus. Analizė naudingiausia tuomet, kai padeda girdėti ir formuoti muziką, o ne tampa izoliuotu akademiniu pratimu.

Fugos ypač veiksmingos mokant sekti muzikinį argumentą. Temos įėjimų vietos pažymėjimas partitūroje ir jų klausymasis praktikos metu gali sustiprinti tiek įsiminimą, tiek interpretaciją. Kiekvienas balsas turi likti gyvas, o ne virsti pasyviu fonu.

Preliudai suteikia papildomą stilistinio lankstumo pamoką. Vienam gali reikėti tekančio legato, kitam – aiškios artikuliacijos, dar kitam – akordų balanso ar itin tikslaus ritmo. Todėl rinkinys neleidžia susidaryti vienai griežtai „Bacho grojimo“ sampratai.

24 poros nesudėliotos pagal paprastą sunkumo didėjimą. Tonacijų seka yra sisteminga, tačiau techninis sudėtingumas palaipsniui nedidėja nuo C-dur iki h-moll. Todėl atskirus kūrinius reikėtų rinktis pagal mokinio gebėjimus, o ne būtinai mokytis juos iš eilės.

Kai kuriuos pasirinktus preliudus galima pradėti mokytis dar tada, kai mokinys nepasirengęs sudėtingesnėms atitinkamoms fugoms. Kiti kūriniai gali būti parenkami konkretiems įgūdžiams – balsų išryškinimui, artikuliacijai, ornamentikai, harmoniniam sąmoningumui ar formos supratimui – ugdyti.

Rinkinys parengia mokinį didelei daliai brandžiojo Bacho klavyrinio repertuaro, įskaitant Angliškąsias siuitas, Partitas, Prancūziškąją uvertiūrą, Itališkąjį koncertą, Chromatinę fantaziją ir fugą bei Goldbergo variacijas. Jo įtaka vėlesniems kompozitoriams ir pianistams taip pat milžiniška.

Mokiniams didžiausia rinkinio vertė slypi tame, kad jis moko vienu metu girdėti melodiją, harmoniją, ritmą, kontrapunktą, artikuliaciją ir formą. Mokytojams tai ilgalaikis aukštesnio lygio muzikinės kompetencijos kursas, o ne vien sudėtingų egzamininių kūrinių rinkinys.

Gerai temperuotas klavyras, I tomas kaip visas rinkinys pagrįstai priskiriamas vėlyvam vidutiniam–aukštam lygiui, nors atskirų preliudų ir fugų sudėtingumas labai skiriasi. Kruopščiai studijuojamas jis žymi lemiamą perėjimą nuo vidutinio lygio Bacho repertuaro prie pažangaus klavyrinio repertuaro.

8 – Tokatos BWV 910–916 (Toccaten / Toccatas)

(Vėlyvas vidutinis – aukštas lygis)

J. S. Bacho septynios klavyrinės Tokatos BWV 910–916 užima ypatingą vietą jo klavyriniame repertuare. Jose jungiami virtuoziniai pasažai, išraiškingos lėtosios dalys, imitacinis kontrapunktas, fugos ir dramatiški charakterio pokyčiai. Pianistui jos reiškia perėjimą nuo sistemiškesnių Invencijų, Sinfonijų ir Gerai temperuoto klavyro formų prie laisvesnio ir virtuozingesnio klavyrinio rašymo.

Žodis toccata kilęs iš itališko toccare – „liesti“ – ir tradiciškai siejamas su virtuoziniu, improvizaciniu klavyriniu rašymu. Bacho tokatos šią idėją išplėtoja, jungdamos kontrastingas dalis labai individualiose struktūrose. Kūrinys gali staiga pereiti nuo laisvo pasažo prie lėtos išraiškingos dalies, o tada – į fugą.

Dėl šios laisvės Tokatos skiriasi nuo didelės dalies repertuaro, su kuriuo mokiniai susiduria anksčiau. Pianistas turi atpažinti greitus charakterio pokyčius ir kartu išlaikyti bendrą struktūros pojūtį. Virtuozinis pasažas, lyriška dalis ar fuga turi turėti savitą muzikinę tapatybę, tačiau visas kūrinys neturi skambėti kaip nesusijusių epizodų seka.

Techniniu požiūriu šie kūriniai reikalauja gerokai didesnės kontrolės nei Bacho mokomieji kūriniai. Juose pasitaiko gamų, arpeggio, laužytų akordų, pasikartojančių natų, ornamentų, plačių šuolių, akordinio rašymo ir greitų figūracijų. Sunkumas slypi ne tik tame, kad reikia sugroti sudėtingas natas, bet ir tame, kad jos skambėtų ritmiškai stabiliai, aiškiai ir muzikiniu požiūriu tikslingai.

Koordinacija čia ypač svarbi. Rankos gali greitai pereiti tarp kontrastingų modelių arba vienu metu koordinuoti kelis garso sluoksnius. Efektyvi pirštuotė, ekonomiški judesiai ir atsipalaidavimas yra būtini. Mokiniai turėtų vengti nereikalingos jėgos, ypač virtuoziniuose pasažuose.

Artikuliacija išlieka esminė. Greitos figūracijos šiuolaikiniu fortepijonu gali lengvai susilieti, jei naudojama per daug legato ar pedalo. Mokiniai pirmiausia turėtų ugdyti aiškumą pirštais ir tik pasirinktinai naudoti dešinįjį pedalą rezonansui ar tam tikroms sonorikoms.

Laisvo rašymo ir griežto kontrapunkto derinys daro Tokatas ypač vertingas mokiniams, kurie jau studijavo invencijas ir fugas. Pianistas turi pereiti nuo laisvesnio, beveik improvizacinio stiliaus prie disciplinuoto kontrapunktinio grojimo neprarasdamas muzikinės darnos.

Lėtosios dalys gali būti ypač atskleidžiančios. Ilgos natos, ornamentai, sulaikymai ir harmonijos pokyčiai palieka mažai galimybių paslėpti trūkumus po greičiu. Jos moko, kad išraiškingas grojimas priklauso tiek nuo laiko pojūčio, rezonanso, frazuotės ir atidaus klausymosi, kiek nuo techninio blizgesio.

Tokatos taip pat suteikia puikios medžiagos muzikinės architektūros studijoms. Mokiniai gali atpažinti laisvas dalis, lėtuosius epizodus, sekvencijas, epizodus ir fugas ir suprasti, kaip Bachas kuria kontrastą per harmoniją, ritmą, registrą, faktūrą ir charakterį. Šis struktūros suvokimas sustiprina įsiminimą ir padeda neleisti ilgam kūriniui virsti nesusijusių fragmentų seka.

Mokytojams šis rinkinys suteikia galimybę ugdyti stilistinį lankstumą, retorinę frazuotę, ornamentiką, koordinaciją, artikuliaciją ir didelės apimties muzikinį mąstymą. Pirmiausia mokiniui galima padėti suprasti bendrą struktūrą, o tik tada pereiti prie detalaus techninio darbo.

Septyni kūriniai nėra vienodai sunkūs, o BWV numerių nereikėtų laikyti pedagogine seka. Mokinys gali būti pasirengęs vienai tokatai, nors kitai dar nepakanka gebėjimų. Atskiros dalys taip pat kartais įveikiamos anksčiau nei visas kūrinys.

Tokatos ypač vertingos pažengusiems suaugusiems mokiniams, nes atskleidžia laisvesnę ir dramatiškesnę Bacho klavyrinio rašymo pusę. Jos taip pat gerai parengia pianistą sudėtingoms Angliškosioms siuitoms, Partitoms, Prancūziškajai uvertiūrai, Itališkajam koncertui ir Chromatinei fantazijai ir fugai.

Viena svarbiausių jų pamokų yra ta, kad laisvė ir disciplina nėra priešingybės. Bachas gali sukurti spontaniškai ir improvizaciškai skambančią muziką, kartu išlaikydamas nepaprastą harmoninę ir kontrapunktinę kontrolę. Pianistas turi suteikti erdvės išraiškos laisvei, neaukodamas ritmo, struktūros ir aiškumo.

Tokatos BWV 910–916 kaip grupė geriausiai priskirtinos vėlyvam vidutiniam–aukštam lygiui, nors atskirų kūrinių ir dalių sudėtingumas gerokai skiriasi. Jas reikėtų pradėti mokytis tuomet, kai mokinys jau turi patikimą ritmo, artikuliacijos, rankų nepriklausomybės ir kelių muzikinių sluoksnių kontrolę. Kantriai studijuojamos jos atskleidžia Bachą kaip nepaprasto spindesio, laisvės, dramatizmo, intymumo ir išraiškos gilumo kompozitorių.

9 – Itališkasis koncertas BWV 971 (Italienisches Konzert / Italian Concerto)

(Aukštas lygis)

J. S. Bacho Itališkasis koncertas F-dur, BWV 971, yra vienas žymiausių jo klavyrinių kūrinių ir svarbus etapas pažengusiam pianistui. Nors orkestro čia nėra, Bachas vienu klaviatūriniu instrumentu sukuria koncerto įspūdį per kontrastingas faktūras, virtuozinius pasažus, lyriškas melodijas ir perėjimus tarp solinio bei ansamblinio pobūdžio rašymo.

1735 m. išleistas antrajame Klavyrinio pratimo tome, kūrinys atspindi Bacho susidomėjimą itališkojo koncerto stiliumi, siejamu su tokiais kompozitoriais kaip Vivaldis. Jį sudaro trys dalys: greita pirmoji F-dur dalis, lėtas Andante d-moll ir greitas Presto F-dur.

Pirmoji dalis grindžiama „solo“ ir „tutti“ kontrastu. Bachas šiuos orkestrinius skirtumus perteikia per faktūrą, registrą, artikuliaciją, ritmą ir dinaminį charakterį. Šiuolaikiniu fortepijonu pianistas turi padaryti šiuos skirtumus girdimus, o ne groti visas ištraukas vienodu garso lygiu.

Pirmoji dalis taip pat puikiai tinka ritminei energijai ir artikuliacijai studijuoti. Greitos gamos, laužyti akordai, pasikartojantys modeliai ir šuoliai reikalauja lengvos, kontroliuojamos technikos ir patikimo pulso. Svarbu ne tik groti greitai, bet ir suteikti pasažams lengvumo bei muzikinio tikslingumo.

Mokiniai taip pat turėtų atpažinti pasikartojančią medžiagą ir kontrastingus epizodus, kurie formuoja didelės apimties dalies struktūrą. Šių ryšių supratimas padeda ir mokytis, ir įsiminti.

Andante suteikia ryškų kontrastą. Jo intymiam, dainingam charakteriui reikia kruopščios melodijos, akompanimento, harmonijos, laiko pojūčio ir garso kontrolės. Kadangi viskas juda lėčiau, frazuotės ir balanso trūkumai tampa ypač akivaizdūs. Tai puiki kantileninio grojimo ir išraiškingo santūrumo studija.

Baigiamasis Presto grįžta prie pirmosios dalies spindesio. Nenutrūkstamas judėjimas reikalauja daug susikaupimo, vikrumo, ritminio tikslumo ir ištvermės. Greitis neturėtų tapti pagrindiniu tikslu; artikuliacija ir ritminis charakteris turi išlikti aiškūs.

Bachas kūrinį parašė dviejų manualų klavesinui, kuris leido kurti kontrastus tarp skirtingų manualų. Šiuolaikinis fortepijonas turi tik vieną klaviatūrą, todėl pianistas šiuos efektus turi atkurti dinamika, artikuliacija, balsų išryškinimu, registru ir prisilietimu. Tikslas nėra mechaniškai imituoti klavesiną, bet išsaugoti Bacho užrašyme numatytus muzikinius kontrastus.

Pedalą reikėtų naudoti pasirinktinai. Pirštų artikuliacija ir atskirų balsų kontrolė yra svarbesnės už ilgalaikį rezonansą. Ornamentika taip pat turėtų būti natūraliai integruota į ritmą ir frazę, o ne traktuojama kaip atskiras papuošimas.

Mokytojams Itališkasis koncertas sujungia greitą techniką, artikuliaciją, balsų išryškinimą, ritmo kontrolę, harmoniją, frazės struktūrą, dinaminį kontrastą ir didelės apimties planavimą. Jo nereikėtų traktuoti vien kaip virtuozinio koncerto kūrinio: pagrindinė jo išraiškos idėja – spindesio ir intymumo kontrastas.

Natūraliai prie jo pereinama po reikšmingos patirties su Dvibalsėmis invencijomis, Sinfonijomis, pasirinktomis Prancūziškųjų siuitų dalimis ir Gerai temperuoto klavyro preliudais bei fugomis. Tuomet jis gali parengti pianistą Angliškosioms siuitoms, Partitoms, Prancūziškajai uvertiūrai ir kitiems aukšto lygio klavyriniams kūriniams.

Itališkasis koncertas pagrįstai priskiriamas aukštam repertuaro lygiui. Pagrindinė jo pamoka – vienas pianistas gali sukurti viso ansamblio įspūdį pasitelkdamas kontrastą, faktūrą, artikuliaciją ir muzikinę vaizduotę.

10 – Gerai temperuotas klavyras, II tomas (Das wohltemperierte Clavier, Teil II / The Well-Tempered Clavier, Book II)

(Aukštas lygis)

J. S. Bacho Gerai temperuotas klavyras, II tomas, BWV 870–893, yra vienas didžiųjų klavyrinės muzikos pasiekimų ir natūralus I tomo tęsinys. Jį sudaro 24 preliudų ir fugų poros visose mažorinėse ir minorinėse tonacijose, tačiau muzika dažnai atrodo platesnė, įvairesnė ir brandesnė.

II tomas buvo sudarytas gerokai vėliau nei I tomas, o Bachas jį užbaigė 1740-aisiais. Rinkinys atspindi nepaprastą jo kompozitoriaus ir klavyrininko patirtį bei apima platų kontrapunktinių technikų, harmoninių idėjų, faktūrų ir išraiškos charakterių spektrą.

Kiekvieną porą sudaro Preliudas ir po jo einanti Fuga. Preliudai svyruoja nuo lyriškų ir meditacinių iki labai struktūruotų ar virtuozinių. Fugos reikalauja dar didesnės kelių nepriklausomų balsų, temos įėjimų, vidinių balsų, bosinės linijos ir harmoninio judėjimo kontrolės.

Mokiniams pagrindinis iššūkis yra polifonijos kontrolė. Pianistas turi vienu metu girdėti kelis balsus, neleisdamas faktūrai susilieti. Tema gali pasirodyti bet kuriame balse, o jos svarba gali keistis kūrinio eigoje. Todėl būtinas rafinuotas balsų išryškinimas.

Dvibalsėse invencijose ir Sinfonijose ugdyti įgūdžiai čia perkeliami į daug sudėtingesnį lygį. Būtina aiški artikuliacija, kruopštus natų ilgio valdymas, ritminis stabilumas ir kontroliuojamas balansas. Per didelis romantinis legato ir pedalas gali užtemdyti kontrapunktą, todėl pirštų kontrolė turi išlikti pagrindinė.

Rinkinys taip pat yra išskirtinė harmonijos studija. Sistemingas judėjimas per visas tonacijas leidžia mokiniams patirti moduliaciją, chromatizmą, sulaikymus, sekvencijas ir kadencijas kaip išraiškingas muzikines jėgas, o ne tik teorines sąvokas.

Mokytojams II tomas suteikia daug galimybių sieti analizę su atlikimu. Mokiniai gali nustatyti temos įėjimus, epizodus, harmoninius atramos taškus ir kontrapunktines priemones, o tada panaudoti šį supratimą muzikai formuoti ir įsiminimui stiprinti.

Artikuliacija turi išlikti lanksti, o ne mechaniškai vienoda. Kai kuriems kūriniams reikia tekančių linijų, kitiems – ryškios artikuliacijos, akordų kontrolės, pasikartojančių natų technikos ar subtilaus melodinio grojimo. Pianistas turi pritaikyti prisilietimą prie kiekvienos kompozicijos.

Šiuolaikinis fortepijonas suteikia daug išraiškos galimybių, bet taip pat gali padaryti faktūrą pernelyg tirštą. Kruopštus balsų išryškinimas, santūrus pedalo naudojimas ir aiškus natų atleidimas padeda išlaikyti balsų nepriklausomybę.

II tomo nereikėtų mokytis griežtai BWV numerių tvarka. Katalogo seka nėra mokymo progresija, o atskirų porų sudėtingumas labai skiriasi. Kai kurie pasirinkti preliudai gali būti prieinami dar prieš mokiniui pasirengiant atitinkamoms fugoms. Todėl atskiras poras galima mokytis pagal dabartinius gebėjimus.

Šiame lygyje sudėtingesnis tampa ir įsiminimas. Vaizdinė, fizinė, harmoninė, struktūrinė ir garsinė atmintis turėtų viena kitą papildyti. Temos ir formos struktūros supratimas ypač naudingas fugose, kur vien tik pirštų atmintis gali būti nepatikima.

II tomas parengia pianistą Angliškosioms siuitoms, Partitoms, Prancūziškajai uvertiūrai, Goldbergo variacijoms ir Fugos menui. Tai taip pat ilgalaikis projektas, prie kurio galima nuolat sugrįžti, gilėjant pianisto supratimui.

Pianistams didžiausia jo pamoka – gebėjimas vienu metu girdėti melodiją, harmoniją, ritmą, kontrapunktą, artikuliaciją ir formą. Mokytojams tai kur kas daugiau nei sudėtingų egzamininių kūrinių rinkinys: tai išsamus brandžios muzikinės kompetencijos kursas.

Gerai temperuotas klavyras, II tomas kaip visas rinkinys pagrįstai priskiriamas aukštam repertuaro lygiui, nors atskirų preliudų ir fugų sudėtingumas labai skiriasi. Geriausia jį pradėti po tvirto Bacho pagrindo ir reikšmingos patirties su I tomu.

11 – Angliškosios siuitos BWV 806–811 (Englische Suiten / English Suites)

(Aukštas lygis)

J. S. Bacho Angliškosios siuitos BWV 806–811 yra vieni didžiausios apimties jo klavyrinio repertuaro kūrinių. Jose derinami stilizuoti šokiai su sudėtingu kontrapunktu, virtuoziniais pasažais, ornamentika ir didelės apimties muzikinėmis struktūromis. Pianistui tai svarbus žingsnis toliau už Prancūziškąsias siuitas ir kitą vidutinio lygio Bacho repertuarą.

Šešios siuitos tradiciškai vadinamos Angliškosiomis siuitomis, nors nėra tvirtų įrodymų, kad Bachas jas specialiai parašė anglų mecenatui ar kad šis pavadinimas kilo iš jo. Tikslios jų datos taip pat nėra visiškai aiškios. Siuitos atspindi kelių Europos muzikos tradicijų sintezę, o ne siaurai apibrėžtą anglišką stilių.

Šeši kūriniai yra A-dur, a-moll, g-moll, F-dur, e-moll ir d-moll tonacijose. Kiekvienas prasideda reikšmingu Preliudu, po kurio paprastai seka Alemanda, Kuranta, Sarabanda, papildomi šokiai ir baigiamoji Žiga.

Ypač svarbūs yra įžanginiai Preliudai. Palyginti su Prancūziškosiomis siuitomis, jie dažnai yra ilgesni ir techniškai sudėtingesni, juose gausu greitų figūracijų, sekvencijų, laužytų akordų, imitacijos ir reikšmingo kontrapunktinio rašymo. Jie reikalauja iš pianisto išlaikyti muzikinę koncepciją daug ilgesnėje laiko atkarpoje.

Šokio dalys moko skirtingų ritminės ir išraiškingos kontrolės formų. Alemanda skatina tekančią frazuotę; Kuranta reikalauja ritminio gyvumo; Sarabanda – santūrumo ir ilgo kvėpavimo frazėse; o Žiga – vikrumo, aiškumo ir ištvermės.

Siuitos taip pat puikiai ugdo artikuliaciją. Per didelis romantinis legato gali apsunkinti muziką ir užtemdyti jos ritminį bei kontrapunktinį charakterį. Mokiniai turėtų ugdyti lanksčią pirštų artikuliaciją ir vengti didelio priklausomumo nuo pedalo.

Ornamentika yra dar viena svarbi sritis. Trilės, mordentai, apvartos ir kiti ornamentai yra muzikinės kalbos dalis ir turėtų būti natūraliai integruojami į frazę. Suprasti jų harmoninę ir ritminę funkciją svarbiau nei vien techniškai juos atlikti.

Siuitos suteikia daug galimybių ugdyti balsų išryškinimą. Nepriklausomi balsai gali atsirasti šokiuose, ypač preliuduose ir kontrapunktiniuose judėjimuose. Kartais bosas ar vidinis balsas gali būti svarbesnis už viršutinę liniją, todėl pusiausvyra turi nuolat keistis.

Jos taip pat puikiai tinka harmonijai ir formai studijuoti. Mokiniai gali nagrinėti kadencijas, moduliacijas, sekvencijas, pasikartojančias dalis ir tonacinius ryšius. Struktūros supratimas padeda ir interpretuoti, ir įsiminti.

Šešios siuitos nesudaro paprastos sunkumo progresijos. BWV numeriai yra katalogo numeriai, o ne laipsniškai sudėliota mokymo seka, todėl vienas judėjimas gali būti gerokai lengvesnis ar sunkesnis už kitą. Mokiniai gali rinktis atskirus judėjimus, neprivalėdami pirmiausia užbaigti visos siuitos skaitine tvarka.

Įžanginiai preliudai taip pat gali būti sunkesni už po jų einančius šokius. Mokinys gali būti pasirengęs kelioms siuitos dalims, nors jos Preliudas dar per sudėtingas, ir nėra jokios problemos šiuos judėjimus studijuoti atskirai.

Mokytojams Angliškosios siuitos ypač vertingos derinant techniką su muzikine interpretacija. Mokiniai mokosi kontroliuoti sudėtingas faktūras, išlaikyti ritminį charakterį, valdyti ornamentiką ir išlaikyti dėmesį per visą kelių dalių kūrinį.

Jos natūraliai seka po Dvibalsių invencijų, Sinfonijų ir pasirinktų Prancūziškųjų siuitų dalių, jas galima studijuoti kartu su Gerai temperuotu klaviru. Jos taip pat suteikia svarbų pasirengimą Partitoms.

Angliškosios siuitos kaip rinkinys pagrįstai priskiriamos aukštam repertuaro lygiui, nors atskirų judėjimų sudėtingumas svyruoja nuo aukštesnio vidutinio iki labai aukšto lygio. Pagrindinė jų pamoka – techninė kontrolė turi tarnauti ritmui, struktūrai, šokio charakteriui ir muzikinei išraiškai.

12 – Partitos BWV 825–830 (Partiten / Partitas)

(Aukštas – labai aukštas lygis)

J. S. Bacho šešios klavyrinės Partitos BWV 825–830 yra vieni aukščiausių baroko klavyrinės siuitos pasiekimų. Jose derinami šokio judesiai, sudėtingas kontrapunktas, išraiškingos melodijos, virtuoziniai pasažai, ornamentika ir nepaprasta įvairovė. Pianistui tai didelis žingsnis toliau už Prancūziškąsias ir Angliškąsias siuitas.

Šešių partitų tonacijos yra B-dur, c-moll, a-moll, D-dur, G-dur ir e-moll. Jos buvo leidžiamos atskirai 1726–1730 m., o 1731 m. surinktos į pirmąjį Bacho Klavyrinio pratimo tomą. Jų įžanginiai judėjimai neįprastai įvairūs: Praeludium, Sinfonia, Fantasia, Ouverture ir Toccata.

Ši įvairovė yra vienas didžiausių rinkinio privalumų. Kiekviena Partita reikalauja skirtingo ritmo, faktūros, kontrapunkto, ornamentikos ir išraiškos derinio. Pianistas negali remtis viena formule atlikdamas visus šešis kūrinius.

Centre atsiduria gerai žinomi baroko šokiai, tokie kaip Alemanda, Kuranta, Sarabanda, Gavotė, Burė ir Žiga. Bachas šiuos šokius paverčia sudėtinga koncertine muzika, išsaugodamas jų ritminę tapatybę ir tuo pat metu labai išplėsdamas jų muzikines galimybes.

Alemandos reikalauja tekančios frazuotės ir ritminio stabilumo; Kurantos – gyvo, tačiau kontroliuojamo judėjimo; Sarabandos – išskirtinio išraiškos santūrumo; Žigos išbando vikrumą, aiškumą, ritminį gyvumą ir ištvermę.

Partitos ypač vertingos ugdant balsų išryškinimą. Svarbios muzikinės idėjos gali pasirodyti vidiniuose balsuose ar bose, o jų santykinė svarba gali keistis iš vienos frazės į kitą. Todėl mokiniai turi išmokti kontroliuoti kelis muzikinius sluoksnius ir sukurti įtikinamą hierarchiją.

Ne mažiau svarbi yra artikuliacija. Per didelis legato ir pedalo naudojimas gali sulieti faktūrą, o pernelyg atskirtas grojimas – suskaidyti muzikinę liniją. Pianistui reikia lankstaus prisilietimo diapazono, atitinkančio kiekvieno judėjimo charakterį.

Ornamentika taip pat turėtų būti traktuojama kaip muzikinės kalbos dalis. Trilės, mordentai, apvartos ir panašūs ornamentai turi būti atliekami natūraliai ir ritmiškai, atsižvelgiant į jų harmoninę ir melodinę funkciją.

Mokytojams Partitos sujungia beveik visus svarbiausius pažangaus Bacho studijų aspektus. Skirtingi judėjimai gali būti naudojami artikuliacijai, ornamentikai, kontrapunktui, balsų išryškinimui, greitiems pasažams, harmonijai ir ilgoms frazėms ugdyti. Jie taip pat puikiai tinka stambiajai formai mokyti, nes pianistas turi suprasti kelių kontrastingų judėjimų tarpusavio ryšį.

Pasikartojančios dalys reikalauja muzikinės vaizduotės. Kai struktūra jau aiški, artikuliacijos, frazuotės, ornamentikos ar akcentų skirtumai gali suteikti pasikartojančiai medžiagai naują charakterį, netampant savavališkiems.

Šešios Partitos nesudaro griežtos pedagoginės progresijos. Atskirų judėjimų sunkumas labai skiriasi, o mokinys gali būti pasirengęs vienam judėjimui, tačiau dar ne kitam. Todėl mokytojai gali rinktis atskiras Alemandas, Sarabandas ar kitus judėjimus dar prieš imantis visos Partitos.

Techniniai reikalavimai apima greitus pasažus, šuolius, sudėtingą ornamentiką, akordinę faktūrą ir vienu metu atliekamus balsus. Efektyvi pirštuotė ir ekonomiški judesiai yra būtini; per didelė jėga retai būna veiksminga.

Visa Partita taip pat reikalauja didelio susikaupimo. Pianistas turi išlaikyti dėmesį per kelis kontrastingus judėjimus ir išsaugoti stilistinę darną visame kūrinyje. Dėl to rinkinys yra vertingas pasirengimas koncertiniam atlikimui.

Suaugusiems mokiniams Partitos gali tapti prasmingais ilgalaikiais projektais, nes jų muzikinis gylis didėja kartu su pakartotinėmis studijomis. Jaunesniems pažengusiems mokiniams pasirinkti judėjimai suteikia svarbią pažintį su didžiuoju Bacho koncertiniu repertuaru.

Nuoseklioje Bacho mokymosi programoje Partitos natūraliai seka po reikšmingos patirties su Prancūziškosiomis siuitomis, Angliškosiomis siuitomis, Sinfonijomis ir pasirinktais Gerai temperuoto klavyro kūriniais. Jas taip pat galima studijuoti kartu su Itališkuoju koncertu ir kitais aukšto lygio kūriniais.

Partitos paprastai laikomos sudėtingiausiu iš trijų pagrindinių Bacho klavyrinių siuitų rinkinių. Tai nereiškia, kad kiekvienas jų judėjimas yra sunkesnis už kiekvieną Prancūziškųjų ar Angliškųjų siuitų judėjimą, tačiau visas rinkinys pianistui kelia didesnius reikalavimus.

Jos tinkamai priskiriamos aukštam–labai aukštam repertuaro lygiui. Pagrindinė jų pamoka – techninis virtuozumas visada turi tarnauti muzikiniam charakteriui, struktūrai, ritmui, kontrapunktui ir išraiškai.

13 – Prancūziškoji uvertiūra BWV 831 (Französische Ouvertüre / French Overture)

(Labai aukštas lygis)

J. S. Bacho Prancūziškoji uvertiūra, BWV 831, yra vienas įspūdingiausių ir sudėtingiausių jo klavyrinių kūrinių. Ji jungia prancūziškojo uvertiūros stiliaus didingumą su sudėtingu kontrapunktu, gausia ornamentika, turtinga harmonija ir reiklia klavyrine technika. Tai svarbus žingsnis toliau už Prancūziškąsias siuitas, Angliškąsias siuitas ir Partitas.

1735 m. išleista antrajame Klavyrinio pratimo tome kartu su Itališkuoju koncertu, ji sąmoningai pateikia prancūzų ir italų muzikinius stilius greta. Išleista versija yra h-moll, nors išliko ir c-moll versija.

Pradžia remiasi būdingu prancūziškosios uvertiūros modeliu: lėta, iškilminga dalimi su taškuotais ritmais ir gausia ornamentika, po kurios seka greitesnis kontrapunktinis rašymas. Pianistas turi suteikti pradžiai didingumo ir retorinio svorio, nepadarydamas jos standžios ar sunkios.

Ornamentika čia ypač svarbi. Trilės, mordentai, apvartos, apodžiaturos ir kiti papuošimai yra muzikinės kalbos dalis. Mokiniai turėtų suprasti pagrindinę melodinę struktūrą, kad ornamentai skambėtų natūraliai ir išraiškingai, o ne būtų skubotai ar mechaniškai įterpiami.

Po jos einanti greitoji dalis reikalauja visai kitokio požiūrio. Ritminė energija ir kontrapunktinis aiškumas pakeičia ceremonialinį pradžios charakterį. Pianistas turi įtikinamai pakeisti prisilietimą ir artikuliaciją, kartu išlaikydamas didesnės struktūros tęstinumą.

Toliau kūrinys pereina per kontrastingus šokius, tarp jų Kurantą, Gavotę, Paspjė (Passepied / Passepied), Sarabandą, Burė ir Žigą. Kiekvienas reikalauja savo ritminės tapatybės ir išraiškos charakterio.

Sarabanda ypač vertinga pažengusiems mokiniams, nes lėtas tempas atskleidžia kiekvieną frazuotės, harmonijos, artikuliacijos, ornamentikos ir tono detalę. Pianistas turi sukurti intensyvumą per harmoninę kryptį, laiko pojūtį, balansą ir kontroliuojamą rezonansą, o ne vien didindamas garsumą.

Baigiamoji Žiga pateikia kitokį techninį iššūkį. Jos greitis ir kontrapunktinė faktūra reikalauja vikrumo, ritminio tikslumo, ištvermės ir kruopštaus balsų valdymo. Aiškumas turi būti svarbesnis už vien tik tempą.

Kūrinys taip pat puikiai tinka stambiajai formai studijuoti. Mokinys turi išlaikyti vieningą muzikinę koncepciją per ilgą kontrastingų dalių seką. Tonacinių ryšių, kadencijų, pasikartojančių gestų ir faktūros pokyčių analizė gali sustiprinti ir įsiminimą, ir interpretaciją.

Balsų išryškinimas visur esminis. Svarbi tema gali pasirodyti vidiniame balse ar bose, o ne viršutinėje linijoje. Todėl pianistas turi nuolat koreguoti balansą ir neleisti viršutiniam balsui automatiškai dominuoti.

Bachas kūrinį parašė dviejų manualų klavesinui, todėl šiuolaikinis pianistas susiduria su problema, kaip atkurti registracijos ir faktūros pokyčius be antros klaviatūros. Dinamika, artikuliacija, balsų išryškinimas, registras ir saikingas pedalo naudojimas gali suteikti įtikinamus šiuolaikinius sprendimus.

Pedalą reikia naudoti labai atsargiai. Per didelis rezonansas gali sulieti greitą kontrapunktinį rašymą ir susilpninti ritminę šokių tapatybę. Pirštų kontrolė ir aiški artikuliacija turi išlikti pagrindu.

Tempas taip pat reikalauja gero sprendimo. Kontrastas tarp lėtų ir greitų dalių yra esminis, tačiau kiekvienam judėjimui reikia pakankamai lankstumo ornamentikai ir retorikai, neprarandant pagrindinio pulso.

Mokytojams Prancūziškoji uvertiūra suteikia pažangią šokio ritmo, ornamentikos, kontrapunkto, balsų išryškinimo, harmonijos, artikuliacijos ir formos sintezę. Atskiri judėjimai gali būti studijuojami anksčiau nei visas kūrinys, priklausomai nuo mokinio lygio.

Prieš imantis viso kūrinio labai naudinga turėti tvirtą patirtį su pasirinktais Gerai temperuoto klavyro preliudais ir fugomis, reikšmingomis Angliškųjų siuitų dalimis ir keliomis Partitų dalimis.

Prancūziškoji uvertiūra pagrįstai priskiriama labai aukštam repertuaro lygiui. Didžiausia jos pamoka – didingumas kyla iš kontrolės, o ne iš jėgos: ritminis svoris, artikuliacija, harmonija, ornamentika ir proporcija sukuria jos ceremonialinį charakterį.

Kaip Klavyrinio pratimo dalis, ji taip pat suteikia įdomią galimybę palyginti ją su Itališkuoju koncertu. Kartu šie du kūriniai parodo Bacho gebėjimą perimti skirtingų Europos stilių bruožus ir paversti juos labai savita klavyrine muzika.

14 – Chromatinė fantazija ir fuga BWV 903 (Chromatische Fantasie und Fuge / Chromatic Fantasia and Fugue)

(Labai aukštas / koncertinis lygis)

J. S. Bacho Chromatinė fantazija ir fuga d-moll, BWV 903, yra vienas dramatiškiausių klavyrinio repertuaro kūrinių. Jame nepaprastai laisva ir išraiškinga Chromatinė fantazija derinama su griežtai organizuota Fuga. Kontrastas tarp improvizacinės laisvės ir kontrapunktinės tvarkos yra vienas svarbiausių kūrinio charakterio elementų.

Tiksli sukūrimo data nėra žinoma, o atrodo, kad Bachas savo gyvenimo metais kūrinį taisė. Laisvas stilius siejasi su klavyrinės fantazijos tradicija, todėl kūrinys gerokai skiriasi nuo sistemiškiau organizuotų rinkinių.

Fantazijoje tyrinėjama chromatinė harmonija, arpeggio, greitos gamos, išraiškingi gestai, pauzės ir rečitatyvo pobūdžio pasažai. Nors ji gali skambėti spontaniškai, ji nėra atsitiktinė. Harmoninė eiga ir retoriniai gestai sudaro kruopščiai suformuotą muzikinį argumentą.

Mokiniams chromatinė kalba suteikia svarbią harmoninės išraiškos pamoką. Pustoninis judėjimas, disonansas ir atidėtas išrišimas kuria stiprią įtampą. Boso ir harmoninių atramos taškų supratimas gali labai palengvinti muzikos girdėjimą ir įsiminimą.

Laisviesiems pasažams taip pat reikalinga retorinė frazuotė. Jie turėtų skambėti kaip muzikinė kalba, su gestais, klausimais, pauzėmis ir akcentais. Laisvė turėtų kilti iš harmonijos ir muzikinio gesto, o ne iš savavališkų tempo pokyčių.

Greitos gamos ir arpeggio reikalauja didelės kontrolės, tačiau jų nereikėtų traktuoti vien kaip virtuozinio demonstravimo. Paprastai jų paskirtis yra sustiprinti harmoniją, sujungti gestus arba kurti dramatišką impulsą.

Fuga sukuria visai kitą pasaulį. Pianistas turi pereiti nuo laisvės prie disciplinos, sekti temą vieną po kito įeinančiuose balsuose ir išlaikyti aiškumą sudėtingoje kontrapunktinėje faktūroje.

Balsų išryškinimas yra būtinas. Tema turi būti girdima, kai ji įeina, tačiau jos nebūtina visada iškelti vien garsumu. Artikuliacija, tonas, laiko pojūtis ir subtilūs akcentai gali padaryti temą aiškią nesugriaudami bendro balsų balanso.

Vidiniams balsams šiuolaikiniame fortepijone reikia ypatingo dėmesio. Atskirų balsų praktikavimas gali padėti mokiniui išgirsti, kaip kiekviena linija prisideda prie visumos. Galutinis tikslas – suvokti balsus kaip vieną muzikinį pokalbį.

Ritminis stabilumas Fugėje ypač svarbus. Skirtingai nuo laisvesnės Fantazijos, jos struktūra priklauso nuo tvirto pulso. Pianistas turėtų mokytis pakankamai lėtai, kad aiškiai girdėtų kiekvieną temos įėjimą, o vėliau palaipsniui pasirinkti tempą, išsaugantį kontrapunktinį aiškumą.

Pedalą taip pat reikėtų naudoti santūriai. Jis gali padėti Fantazijoje suteikti rezonanso, tačiau per didelis garsas gali sulieti ir chromatines harmonijas, ir nepriklausomus Fugos balsus. Pirštų artikuliacija turi išlikti pagrindinė.

Įsiminimui ypač padeda konceptualus muzikos supratimas. Fantazijoje harmoniniai atramos taškai ir retorinės dalys suteikia mentalinį žemėlapį; Fugėje temos ir jos įėjimai suteikia struktūrinius orientyrus. Tai daug patikimiau nei vien pasikliauti pirštų atmintimi.

Kūrinį reikėtų mokytis palaipsniui: Fantaziją skaidyti pagal harmoninius ir retorinius gestus, o Fugą – pagal temos įėjimus, epizodus ir didesnius struktūrinius skyrius.

Mokytojams dviejų dalių kontrastas daro šį kūrinį išskirtine dviejų papildančių muzikinės kompetencijos rūšių studija. Fantazija moko laisvės, retorikos, chromatinės išraiškos ir laiko pojūčio; Fuga – disciplinos, imitacijos, balanso, artikuliacijos ir kontrapunktinės organizacijos.

Kūrinį geriausia pradėti po reikšmingos patirties su Dvibalsėmis invencijomis, Sinfonijomis, pasirinktais Prancūziškųjų ir Angliškųjų siuitų judėjimais bei keliomis Gerai temperuoto klavyro preliudų ir fugų poromis. Visa tai sudaro pagrindą jo aukšto lygio kontrapunktiniams reikalavimams.

Jis taip pat parengia pianistą Goldbergo variacijoms ir Fugos menui, kartu gilindamas mokinio supratimą apie sudėtingiausias Gerai temperuoto klavyro fugas.

Chromatinė fantazija ir fuga pagrįstai priskiriama labai aukštam / koncertiniam repertuaro lygiui. Jos sunkumas slypi ne vien pirštų technikoje, bet ir muzikinėje brandoje, reikalingoje sujungti išraiškos laisvę, harmoninę įtampą ir griežtą kontrapunktą.

Galiausiai BWV 903 parodo Bacho gebėjimą sujungti emocinį intensyvumą ir struktūrinę kontrolę. Pažengusiam pianistui tai nėra vien sunkus kūrinys, bet retorikos, harmonijos, kontrapunkto, balsų išryškinimo, ritmo ir muzikinės laisvės pamoka.

15 – Goldbergo variacijos BWV 988 (Goldberg-Variationen / Goldberg Variations)

(Labai aukštas / koncertinis lygis)

J. S. Bacho Goldbergo variacijos, BWV 988, yra vienas aukščiausių klavyrinės muzikos šedevrų. 1741 m. išleistos kaip ketvirtoji ir paskutinė Klavyrinio pratimo dalis, jos susideda iš Arijos, trisdešimties variacijų ir sugrįžimo į Ariją. Originaliame Bacho leidime nurodomas dviejų manualų klavesinas, atspindintis didelę techninę ir muzikinę kūrinio koncepciją.

Pianistui Goldbergo variacijos yra vienas aukščiausių Bacho studijų etapų. Jos jungia kontrapunktinį klausymą, balsų išryškinimą, artikuliaciją, ornamentiką, ritminį tikslumą, klaviatūros techniką, harmoniją, struktūrinę analizę, atmintį, koncentraciją ir interpretaciją monumentalioje skalėje.

Pradinė Arija yra 32 taktų sarabandos pobūdžio kūrinys G-dur. Trisdešimt variacijų pirmiausia grindžiamos jos bazine boso linija ir harmonine struktūra, o ne vien melodijos puošimu. Todėl Bachas iš vieno bendro pagrindo sukuria milžinišką įvairovę.

Šio principo supratimas yra esminis. Variacijos tampa šokiais, kanonais, virtuoziniais judėjimais, išraiškingais kūriniais ir kontrapunktinėmis konstrukcijomis, tačiau visos išlieka susijusios bendru harmoniniu pagrindu. Arijos sugrįžimas pabaigoje užbaigia didžiąją muzikinę arką.

Kiekviena trečioji variacija, pradedant nuo 3-iosios ir tęsiant iki 27-osios, yra kanonas. Tarp šių kanoninių judėjimų Bachas įterpia nepaprastą kontrastingų formų ir charakterių įvairovę. Didelės apimties seka reikalauja, kad pianistas mąstytų ne tik apie atskirus kūrinius, bet ir apie kiekvienos variacijos vaidmenį visame cikle.

Todėl kontrastas ir proporcija tampa pagrindiniais interpretacijos iššūkiais. Virtuozinė variacija neturėtų skambėti kaip lėta lyriška, o tankus kontrapunktinis judėjimas neturėtų turėti tokio paties charakterio kaip lengvas šokis. Kiekvienai variacijai reikia individualumo, tačiau kartu ji turi prisidėti prie visumos vienovės.

Kanonai tęsia kontrapunktinį mokymą, pradėtą Dvibalsėse invencijose ir Sinfonijose, tačiau daug aukštesniu lygiu. Pianistas turi išlaikyti dviejų balsų nepriklausomybę ir kartu padaryti jų imitaciją aiškią bei išraiškingą.

Balsų išryškinimas yra vienas didžiausių iššūkių visame cikle. Svarbi medžiaga gali pasirodyti vidiniame balse ar bose, o ne viršutinėje linijoje. Šiuolaikiniu fortepijonu keli sluoksniai gali lengvai susilieti, todėl pianistas turi nuolat koreguoti balansą, prisilietimą ir artikuliaciją.

Techniniai reikalavimai labai įvairūs. Kai kuriose variacijose gausu gamų, arpeggio, pasikartojančių modelių, šuolių, ornamentų ar rankų kryžiavimo; kitos pirmiausia sudėtingos dėl subtilaus balsų išryškinimo ir išraiškos reikalavimų. Vien techninio tikslumo nepakanka: kiekvienas modelis turi turėti ritminį charakterį ir harmoninę kryptį.

Ritminė kontrolė yra ne mažiau svarbi. Variacijos turi labai skirtingas ritmines asmenybes, tačiau kiekvienoje turi išlikti stabilus pagrindinis pulsas. Nedidelis išraiškingas lankstumas gali būti tinkamas, tačiau nestabilus tempas gali pažeisti didesnę struktūrą.

Ornamentika yra dar viena svarbi studijų sritis. Trilės, mordentai, apvartos, gracinės natos ir kiti ornamentai priklauso Bacho muzikinei kalbai. Mokiniai turėtų suprasti jų santykį su harmonija ir fraze, o ne traktuoti juos kaip izoliuotus techninius papuošimus.

Pradinė Arija parodo, kodėl lėta muzika gali būti tokia pat sunki kaip virtuozinis rašymas. Jos tariamas paprastumas atskleidžia frazuotę, toną, balansą, laiko pojūtį ir harmoninį supratimą. Pianistas negali pasikliauti techniniu blizgesiu, kad paslėptų silpnybes.

Taip pat svarbi Bacho pastaba apie dviejų manualų klavesiną. Kai kurie pasažai išnaudoja dviejų klaviatūrų fizines galimybes, ypač rankų kryžiavime ir kontrastingose faktūrose. Šiuolaikiniu fortepijonu šiuos efektus reikia iš naujo apmąstyti per prisilietimą, balsų išryškinimą, dinamiką ir rezonansą.

Todėl pedalą reikia naudoti atsargiai. Šiuolaikinio fortepijono ilgai išliekantis garsas gali lengvai sulieti kontrapunktines faktūras. Pirštų artikuliacija ir natų ilgio kontrolė turi išlikti pagrindinėmis aiškumo priemonėmis.

Įsiminti geriausia remiantis keliomis supratimo formomis: vaizdine, fizine, harmonine, struktūrine ir garsine atmintimi. Pasikartojančio boso ir harmoninio pagrindo atpažinimas suteikia pianistui konceptualų viso ciklo žemėlapį.

Goldbergo variacijos turėtų būti laikomos ilgalaikiu projektu. Atskiras variacijas galima studijuoti savarankiškai prieš imantis viso ciklo, o jų numerių nereikėtų interpretuoti kaip paprastos sunkumo progresijos.

30-oji variacija yra Quodlibet, panaudojantis vokiečių liaudies dainų melodijas ir sukuriantis humoristinę bei netikėtą pabaigą. Po jos sugrįžtanti Arija suteikia nepaprastą užbaigtumo pojūtį.

Pianistui šis ciklas suteikia išskirtinę didelės apimties muzikinio pasakojimo pamoką. Pasikartojimas, kontrastas, variacija ir sugrįžimas gali sukurti stiprų kelionės pojūtį be įprasto naratyvo.

Mokytojams kūrinį geriausia pradėti mokytis palaipsniui. Skirtingas variacijas galima pasirinkti konkretiems gebėjimams ugdyti: greitam pasažiniam grojimui, balsų išryškinimui, kontrapunktui, ornamentikai ar lyriškai frazuotei. Mokiniai visada turėtų suprasti, kaip konkreti techninė problema tarnauja didesnei muzikinei koncepcijai.

Goldbergo variacijos taip pat suteikia gilią variacijų technikos pamoką. Bachas parodo, kaip viena bendra harmoninė struktūra gali generuoti nepaprastą ritmo, melodijos, faktūros ir charakterio įvairovę.

Nuoseklioje Bacho mokymosi programoje jos sutelkia daugelį įgūdžių, įgytų studijuojant Anos Magdalenos Bach sąsiuvinį, Mažuosius preliudus, Dvibalses invencijas, Sinfonijas, siuitas ir Gerai temperuotą klavyrą. Jas galima studijuoti kartu su Partitomis ir Prancūziškąja uvertiūra kaip aukščiausio lygio Bacho klavyrinio repertuaro dalį.

Goldbergo variacijos pagrįstai priskiriamos labai aukštam / koncertiniam repertuaro lygiui. Atskirų variacijų sudėtingumas labai skiriasi, tačiau visam ciklui atlikti reikia išskirtinio techninio saugumo, koncentracijos, kontrapunktinės kontrolės, stilistinio supratimo ir muzikinės brandos.

Galiausiai BWV 988 moko, kad nepaprasta įvairovė gali išaugti iš nepaprastos vienovės. Bachas vieną harmoninį pagrindą paverčia trisdešimčia kontrastingų muzikinių pasaulių ir tada sugrįžta į pradžią. Pažengusiam pianistui šio kūrinio studijos yra technikos, klausymosi, struktūros ir muzikinio mąstymo mokykla.

16 – Fugos menas BWV 1080 (Die Kunst der Fuge / The Art of Fugue)

(Labai aukštas / specializuotas repertuaras)

J. S. Bacho Fugos menas, BWV 1080, yra vienas didingiausių kontrapunktinės muzikos paminklų. Jis atspindi viso Bacho gyvenimo tyrinėjimus fugos, kanono, imitacijos ir muzikinės transformacijos srityse. Tai pirmiausia nėra įprastų klavyrinių kūrinių rinkinys, o gilus tyrimas, ką galima sukurti remiantis centrine muzikine tema.

Kūrinys buvo kuriamas ir taisomas paskutinį Bacho gyvenimo dešimtmetį ir išleistas po jo mirties 1751 m. Bachas nenurodė konkretaus instrumento, o išlikę šaltiniai daugiausia pateikia muziką partitūros forma. Dėl to iki šiol diskutuojama apie numatytą atlikimo terpę, nors šiuolaikiniai atlikimai klavesinu ir fortepijonu yra nusistovėję.

Kūrinyje pagrindinė tema tyrinėjama pasitelkiant daugybę kontrapunktinių technikų. Išleistame cikle yra didelė grupė Contrapuncti ir keturi kanonai, o išlikęs rankraštis ir pomirtinis leidimas skiriasi savo tvarka ir turiniu.

Pianistui pagrindinė sąvoka yra kontrapunktas: nepriklausomos melodinės linijos turi išlikti prasmingos atskirai ir kartu sudaryti vientisą visumą. Vieno balso pateikta tema gali būti atsakyta kitu balsu, transformuojama invertuojant, didinant, mažinant, taikant stretto ar kanoninę imitaciją ir derinama su kita medžiaga.

Tam reikalingas išskirtinai aukštas polifoninio klausymosi lygis. Keli balsai veikia vienu metu, o svarbi tema gali pasirodyti vidiniame balse, o ne soprane. Todėl pianistas turi kontroliuoti balsų hierarchiją, kartu išsaugodamas jų nepriklausomybę.

Balsų išryškinimas yra vienas didžiausių iššūkių. Jei kiekviena nata grojama vienodu svoriu, muzika gali pavirsti neatskiriamu garsų srautu. Skirtingiems balsams reikia skirtingo svarbumo ir skirtingų artikuliacijos būdų, o išliekantis šiuolaikinio fortepijono garsas gali lengvai juos sujungti.

Kūrinys taip pat yra nepaprastas kontrapunktinių transformacijų kursas. Inversija pakeičia melodijos kryptį, augmentacija pailgina natų vertes, diminucija jas suspaudžia, o stretto suartina temos įėjimus. Tai nėra vien teorinės procedūros: Bachas iš jų sukuria girdimus muzikinius ryšius.

Mokytojams Fugos menas yra idealus analizės ir atlikimo sujungimo pavyzdys. Mokiniai gali partitūroje pažymėti temos įėjimus, inversijas, epizodus, kadencijas ir transformacijas, o tada jų klausytis prie klaviatūros. Tai stiprina ir supratimą, ir atmintį.

Kanonai suteikia koncentruotas imitacijos, balanso ir balsų vedimo studijas. Atskiri kanonai gali būti vertingas repertuaras net tuomet, kai mokinys dar nėra pasirengęs studijuoti viso ciklo.

Ritminis stabilumas išlieka fundamentalus. Sudėtingam kontrapunktui reikia patikimo vidinio pulso, tačiau muzika neturėtų skambėti mechaniškai, tarsi metronomas. Ritminį gyvumą turi kurti frazuotė, artikuliacija, harmoninė įtampa ir kontrapunktiniai akcentai.

Šiuolaikinis fortepijonas kelia ir iššūkių, ir suteikia galimybių. Kadangi kūrinio instrumentuotė nėra galutinai aiški, pianisto interpretacijos nevaržo būtinybė atkurti vieną „teisingą“ skambesį. Užtat aiškus balsų vedimas ir ištikimybė muzikinei struktūrai turėtų būti pagrindiniai orientyrai.

Pedalą paprastai reikėtų naudoti labai santūriai. Per didelis rezonansas gali užtemdyti būtent tuos ryšius, dėl kurių kūrinys toks įdomus. Pirštų artikuliacija, balansas ir natų ilgio kontrolė turi būti pirmoje vietoje.

Įsiminimas taip pat neturėtų remtis vien pirštų atmintimi. Vaizdinė, fizinė, harmoninė, struktūrinė ir garsinė atmintis turėtų veikti kartu. Pagrindinės temos ir įvairių jos transformacijų išmokimas suteikia pianistui ypač naudingą mentalinę struktūrą.

Kūrinį reikia traktuoti kaip ilgalaikę studiją. Atskirus Contrapuncti galima išmokti labai kruopščiai, iš karto nesiekiant viso ciklo, o kūriniai nesudaro paprastos sekos nuo lengvų iki sunkių.

Fugos menas taip pat reikalauja išskirtinės intelektinės koncentracijos. Pianistas turi sekti kelis balsus, suprasti jų transformacijas ir tuo pačiu metu suvokti didesnę architektūrą. Dėl to kūrinys iš esmės skiriasi nuo tokio repertuaro, kurio pagrindinis sunkumas yra greitis ar fizinis virtuozumas.

Ypač garsi ypatybė yra neužbaigta paskutinė fuga, paprastai vadinama Contrapunctus XIV. Bacho išlikusiame rankraštyje fuga nutrūksta po to, kai įvedama tema, kurios natos sudaro B-A-C-H. Carlas Philippas Emanuelis Bachas pridėjo pastabą, kad jo tėvas mirė tuo metu dirbdamas prie fugos. Vis dėlto tiksli chronologija ir šaltinių istorija yra sudėtingesnė, nei leidžia manyti gerai žinoma istorija, o vėlesni užbaigimai neturėtų būti painiojami su išlikusia Bacho muzika.

Mokiniams tai suteikia progą suprasti, kad muzikos istorijoje kartais lieka neišspręstų klausimų. Skirtingi leidimai gali skirtingai spręsti kūrinių eiliškumo, instrumentuotės, versijų ir užbaigimų klausimus. Rimtas pianistas turėtų atskirti išlikusią Bacho notaciją nuo vėlesnių papildymų.

Atrodantis intelektinis Fugos meno sudėtingumas tampa vis suprantamesnis, kai klausytojas išmoksta atpažinti temą, jos atsakus, inversijas ir kanoninius ryšius. Kūrinio sudėtingumas nėra tikslas pats savaime: kontrapunktas kuria judėjimą, įtampą, pusiausvyrą, netikėtumą ir grožį.

Nuoseklioje Bacho mokymosi programoje Fugos menas priklauso paskutiniams etapams. Jis natūraliai seka po Dvibalsių invencijų, Sinfonijų, siuitų ir Gerai temperuoto klavyro. Goldbergo variacijos gali būti studijuojamos greta kaip dar vienas aukščiausio lygio vienovės ir transformacijos tyrinėjimas.

Šie du kūriniai labai skiriasi: Goldbergo variacijos sukuria milžinišką įvairovę iš bendro harmoninio pagrindo, o Fugos menas susitelkia į galimybes, slypinčias vienoje kontrapunktinėje temoje. Kartu jie atskleidžia du nepaprastus Bacho kompozicinės vaizduotės aspektus.

Pianistui Fugos menas nėra vien pažangios technikos išbandymas. Tai gebėjimo klausytis, analizuoti, prisiminti ir muzikiškai mąstyti grojimo metu išbandymas. Mokytojams jis suteikia neprilygstamą priemonę ugdyti nepriklausomus balsus, balsų išryškinimą, artikuliaciją, ritmą, struktūrą ir kontrapunktinį supratimą.

Fugos menas pagrįstai priskiriamas labai aukštam / specializuotam repertuarui. Tikrasis jo sunkumas slypi ne vien techninėje kontrolėje, bet gebėjime išlaikyti kelias nepriklausomas muzikines linijas ir suprasti jų tarpusavio ryšius per visą išplėtotą ciklą.

Galiausiai BWV 1080 parodo, kaip iš itin ribotos muzikinės prielaidos gali išaugti nepaprasta įvairovė. Pradėdamas nuo vienos temos, Bachas ištyrinėja stulbinamą kontrapunktinių transformacijų ir kanonų spektrą. Pažengusiam pianistui tai yra Bacho studijų viršūnė ne todėl, kad tai tiesiog sunkiausias kūrinys, bet todėl, kad jame technika, klausa, intelektas, struktūra ir muzikinė išraiška turi veikti kartu aukščiausiu lygiu.

(Straipsnio rengimą ir rašymą padėjo atlikti bei lydėjo „Gemini“ ir „ChatGPT“. Šis tekstas yra tik orientacinis dokumentas, skirtas padėti atrasti dar nepažįstamą muziką. Šio straipsnio turinys negarantuojamas kaip visiškai tikslus. Prašome informaciją patikrinti patikimuose šaltiniuose.)

Index of Piano Repertoire & Sheet Music Lists in Multiple Languages
Index des listes des partitions pour piano en plusieurs langues
Verzeichnis von Klaviernotenlisten in mehreren Sprachen
Indice delle liste di repertorio e degli spartiti per pianoforte in più lingue
Índice de listas de repertorio y partituras para piano en varios idiomas

Index of Classical Piano Sheet Music, Etudes & Collection Lists
By Difficulty and/or Composer
(English Version)

1 – Valsai / Waltzes

Frédéric Chopino Waltzes užima ypatingą vietą fortepijono repertuare ir yra vieni vertingiausių kūrinių, kuriuos gali studijuoti besimokantieji ir fortepijono mokiniai. Nors jų pagrindinė forma kyla iš tradicinio valso, pasižyminčio būdingu trijų taktų metru ir sklandžiu akompanimentu, Chopinas šį žanrą pavertė itin individualia koncertine muzika. Vieni valsai yra puošnūs ir žėrintys, kiti – grakštūs ir intymūs, o dar kiti pasižymi ryškiai melancholišku ar dramatišku charakteriu. Kartu jie atskleidžia daugybę skirtingų Chopino muzikinės asmenybės pusių.

Mokiniams valsai yra vertingi todėl, kad lavina ir techniką, ir muzikalumą. Gerai pažįstamas „oom-pah-pah“ akompanimentas gali atrodyti paprastas, tačiau jį reikia atlikti lengvai ir tolygiai, kad melodinė linija galėtų laisvai skambėti virš jo. Dešinėje rankoje dažnai pasitaiko greitų pasažų, ornamentų, šuolių ir artikuliacijos pokyčių, reikalaujančių kruopščios pirštų kontrolės. Kartu mokiniai turi išmokti formuoti frazes, išlaikyti balsų pusiausvyrą, apgalvotai naudoti sustain pedalą ir kurti subtilų ritminį lankstumą neprarasdami pagrindinio pulso.

Valsai taip pat supažindina mokinius su svarbiu Chopino stiliaus aspektu: elegancijos ir laisvės deriniu. Jo melodijos gali skambėti beveik improvizaciškai, o išraiškingas rubato yra svarbi daugelio interpretacijų dalis. Tačiau rubato neturėtų tapti nepastovaus ritmo pasiteisinimu. Gebėjimas išlaikyti pagrindinę ritminę struktūrą ir kartu leisti melodijai „kvėpuoti“ yra viena svarbiausių šio repertuaro muzikinių pamokų.

Rinkinyje yra labai skirtingo sudėtingumo kūrinių. Tokie kūriniai kaip Waltz in A minor, Op. posth. (Valas a-moll / Waltz in A minor, Op. posth.) ir kiti trumpesni valsai gali būti lengviau prieinama įžanga į Chopino muziką, o tokie kūriniai kaip Waltz in E-flat major, Op. 18 (Valsas Es-dur / Waltz in E-flat major, Op. 18), Waltz in A-flat major, Op. 42 (Valsas As-dur / Waltz in A-flat major, Op. 42) ir Waltz in C-sharp minor, Op. 64 No. 2 (Valsas cis-moll / Waltz in C-sharp minor, Op. 64 No. 2) reikalauja didesnės techninės ir interpretacinės brandos. Net geriausiai žinomi kūriniai neturėtų būti vertinami vien pagal jų populiarumą: tariamas jų elegantiškumas gali slėpti nemažai muzikinių ir techninių iššūkių.

Besimokantiesiems groti fortepijonu Chopino Waltzes yra daugiau nei patrauklūs kūriniai atlikti scenoje. Jie suteikia koncentruotą galimybę studijuoti melodiją, akompanimentą, frazuotę, garso išgavimą, ritmą, pedalizaciją, ornamentiką ir romantinę raišką. Nuoseklus jų mokymasis tinkamu lygiu gali būti svarbus žingsnis nuo vidutinio lygio fortepijono studijų link gilesnio Chopino muzikinės kalbos ir fortepijono išraiškos galimybių supratimo.

2 – Mazurkos / Mazurkas

Chopino Mazurkas yra vieni iš savičiausių ir svarbiausių kūrinių fortepijono repertuare, suteikiantys fortepijono mokiniams ir besimokantiesiems tiesioginę pažintį su vienu svarbiausių jo muzikinės kalbos aspektų. Įkvėptos tradicinių lenkų šokių, ypač mazuro, kujaviako ir oberek’o, šios pjesės liaudiškų šokių ritmus ir melodijas paverčia itin rafinuotomis fortepijoninėmis kompozicijomis. Nors daugelis jų yra gana trumpos, jose slypi nuostabi nuotaikų įvairovė: nuo gyvų ir bril”jantinių pasažų iki intymios, melancholiškos, nostalgiškos ir beveik improvizacinės muzikos.

Mokiniams mazurkos yra ypač vertingos todėl, kad jų sunkumai pirmiausia nėra susiję su greičiu ar virtuozika. Jos reikalauja jautraus ritmo, akcentų, artikuliacijos, frazavimo ir garso suvokimo. Būdingi ritminiai modeliai turi būti aiškiai jaučiami, tačiau Chopinas dažnai pateikia akcentus ir melodinius svarbumus netikėtose vietose. Todėl gebėjimas atskirti trijų dalių metrą nuo atskirų šokių ritmų yra svarbi šių kūrinių studijų dalis. Mokinys, grojantis kiekvieną taktą pernelyg vienodai, gali atlikti teisingas natas, bet neatskleisti esminio muzikos charakterio.

Mazurkos taip pat yra puiki muzikinės raiškos mokykla. Chopinas dažnai jungia paprastas melodines idėjas su sudėtinga harmonija, chromatizmu, ornamentika ir subtiliais faktūros pokyčiais. Pianistas turi išryškinti skirtingus balsus, kontroliuoti melodijos ir akompanimento santykį ir saikingai naudoti rubato. Ne mažiau svarbi yra pedalizacija, nes per didelis pedalo naudojimas gali užtemdyti ritmines ir harmonines detales, suteikiančias muzikai savitą charakterį.

Palyginti su valsais, mazurkos iš pradžių gali pasirodyti mažiau pažįstamos, tačiau jos dažnai reikalauja dar rafinuotesnio stiliaus pojūčio. Jų nereikėtų tiesiog atlikti kaip įprastų trijų ketvirtinių taktų šokių. Ritminis lankstumas, lenkiški intonaciniai bruožai, netikėti akcentai ir intymi atmosfera reikalauja iš atlikėjo atidaus klausymosi ir asmeninio muzikos supratimo.

Fortepijono mokiniams Chopino Mazurkas yra svarbi brandžios muzikalumo raidos dalis. Jos moko įgūdžių, kurie gerokai peržengia šio žanro ribas: ritminio subtilumo, melodijos formavimo, harmoninio suvokimo, garso kontrolės, artikuliacijos ir išraiškingos laisvės. Studijuojamos tinkamu lygiu, jos gali padėti mokiniui pereiti nuo techniškai taisyklingo grojimo prie gilesnio ir niuansuotesnio Chopino muzikinės minties bei fortepijono išraiškos galimybių supratimo.

3 – Preliudai / Préludes

Chopino Préludes yra vieni iš labiausiai koncentruotų ir įtakingiausių fortepijono repertuaro kūrinių. Jo Op. 28 rinkinį sudaro dvidešimt keturios trumpos pjesės – po vieną kiekvienoje mažorinėje ir minorinėje tonacijoje – ir jis rodo, kaip miniatiūrinė kompozicija gali sutalpinti ištisą muzikinę mintį, atmosferą ar dramatišką patirtį. Užuot buvę vien ilgesnių kūrinių įžangomis, Chopino preliudai yra savarankiškos pjesės – nuo lyriškų ir kontempliatyvių miniatiūrų iki itin intensyvių ir techniškai sudėtingų kūrinių.

Besimokantiesiems fortepijonu preliudai suteikia puikią galimybę studijuoti Chopino muzikinę kalbą koncentruota forma. Kadangi daugelis jų yra trumpi, mokiniai gali itin kruopščiai sutelkti dėmesį į konkrečius skambinimo fortepijonu aspektus: melodinį frazavimą, balsų išryškinimą, artikuliaciją, harmoniją, ritmą, pedalizaciją ir garso formavimą. Techniniai reikalavimai tarp atskirų preliudų labai skiriasi. Kai kuriuos gali studijuoti vidutinio lygio mokiniai, o kiti reikalauja pažangios technikos, didelės kontrolės ir didelės interpretacinės brandos.

Viena svarbiausių preliudų pamokų yra ta, kad techninis paprastumas ir muzikinis paprastumas nebūtinai yra tas pats. Net lėtas ir iš pirmo žvilgsnio lengvas preliudas gali reikalauti itin kruopščios garso, pusiausvyros, laiko pojūčio ir harmoninės krypties kontrolės. Mokiniai turi išmokti suteikti prasmingumą kiekvienai natai ir suprasti, kaip trumpa frazė vystosi link įtampos taško ir išrišimo. Šiuo požiūriu preliudai ypač naudingi ugdant muzikinį susikaupimą ir išraiškos ekonomiškumą.

Rinkinys taip pat atskleidžia nepaprastą Chopino vaizduotės įvairovę. Kai kuriuose preliuduose pabrėžiamos dainingos melodijos ir subtilios faktūros, o kituose dominuoja greiti pasažai, galingi akordai, chromatinė harmonija arba dramatiški kontrastai. Pavyzdžiui, garsusis Prelude in E minor, Op. 28 No. 4 (Preliudas e-moll / Prelude in E minor, Op. 28 No. 4) daugiausia remiasi harmonine eiga ir išraiškingu balsų išryškinimu, o ne virtuozika, tuo tarpu Prelude in G major, Op. 28 No. 3 (Preliudas G-dur / Prelude in G major, Op. 28 No. 3) reikalauja vikrumo ir aiškumo. Prelude in D-flat major, Op. 28 No. 15 (Preliudas Des-dur / Prelude in D-flat major, Op. 28 No. 15) jungia lyrišką išorinę dalį su gerokai tamsesniu viduriniu epizodu ir parodo, kaip Chopinas vos per kelias minutes galėjo sukurti didžiulį emocinį pasaulį.

Mokiniams Chopino Préludes yra daug daugiau nei trumpų kūrinių rinkinys, kurį reikia išmokti po vieną. Studijuojami kartu jie suteikia platų įvadą į romantinę fortepijono raišką ir parodo, kaip Chopinas galėjo mažą muzikinę formą paversti labai asmenišku ir giliu kūriniu. Jie ypač vertingi pianistams, norintiems peržengti vien natų grojimą ir pradėti giliau suvokti frazavimą, harmoniją, garsą, ritmą ir interpretaciją.

4 – Noktiurnai / Nocturnes

Chopino Nocturnes yra vieni mėgstamiausių fortepijono repertuaro kūrinių ir svarbi romantinės fortepijoninės muzikos studijų dalis. Nors terminas „noktiurnas“ iš pradžių reiškė vakarinės arba naktinės muzikos rūšį, Chopinas šį žanrą pavertė labai asmeniška fortepijoninės raiškos forma. Jo noktiurnai svyruoja nuo intymių ir ramių miniatiūrų iki aistringų, dramatiškų ir techniškai sudėtingų kūrinių, atskleidžiančių nepaprastą emocijų ir charakterių įvairovę.

Fortepijono mokiniams noktiurnai yra ypač vertinga melodijos ir garso studija. Daugelyje jų dešinėje rankoje skamba ilga, daininga melodinė linija, paremta gana paprastu akompanimentu. Tačiau būtent šis tariamas paprastumas daro muzikinę kontrolę ypač svarbią. Mokiniai turi išmokti išgauti gražų cantabile garsą, formuoti ilgas frazes, subalansuoti melodiją su akompanimentu ir išlaikyti krypties pojūtį visame kūrinyje. Vien pirštų technikos nepakanka; būtinas atidus klausymasis ir garso kontrolė.

Noktiurnai taip pat supažindina mokinius su sudėtinga Chopino harmonine kalba. Chromatinės melodijos, netikėtos moduliacijos, ornamentinės figūros ir išraiškingi disonansai dažnai praturtina tai, kas iš pradžių gali atrodyti kaip paprastas lyrinis kūrinys. Ornamentika paprastai turėtų būti integruota į muzikinę liniją, o ne mechaniškai pridėta kaip puošmena. Mokinys palaipsniui išmoksta suprasti, kaip harmonija ir melodija kartu kuria įtampą, spalvą ir išrišimą.

Ritmas ir rubato yra taip pat svarbūs. Chopino melodinės linijos dažnai pasižymi dideliu lankstumu, todėl atlikėjas gali suteikti atskiroms natoms ar frazėms daugiau išraiškingos erdvės, išlaikydamas pagrindinį pulsą. Šios pusiausvyros mokymasis yra vienas iš centrinių noktiurnų iššūkių. Per didelė laisvė gali susilpninti struktūrą, o per didelis griežtumas gali padaryti muziką negyvą. Todėl šis repertuaras padeda mokiniams ugdyti brandesnį išraiškingo laiko pojūtį.

Noktiurnų sudėtingumas labai skiriasi. Kai kuriuos trumpesnius ir techniškai mažiau sudėtingus kūrinius gali studijuoti vidutinio lygio mokiniai, o tokie kūriniai kaip Nocturne in C minor, Op. 48 No. 1 (Noktiurnas c-moll / Nocturne in C minor, Op. 48 No. 1), Nocturne in F-sharp minor, Op. 48 No. 2 (Noktiurnas fis-moll / Nocturne in F-sharp minor, Op. 48 No. 2) ir Nocturne in C minor, Op. 55 No. 1 (Noktiurnas c-moll / Nocturne in C minor, Op. 55 No. 1) reikalauja gerokai didesnės techninės ir muzikinės brandos. Net lengviausiai prieinami noktiurnai neturėtų būti nuvertinami, nes jų išraiškiniai reikalavimai gali būti didesni, nei iš pradžių rodo natos.

Fortepijono mokiniams Chopino Nocturnes yra svarbi lyrinio skambinimo fortepijonu mokykla. Jie moko, kaip priversti melodiją „dainuoti“, kaip subtiliai formuoti frazę, kaip klausytis harmonijos ir kaip derinti ritminę laisvę su struktūrine kontrole. Nuosekliai ir kruopščiai studijuojami jie gali padėti mokiniui pereiti nuo techniškai tikslaus grojimo prie išraiškingo ir niuansuoto stiliaus, kuris yra Chopino muzikos esmė.

5 – Polonezai / Polonaises

Chopino Polonaises yra vieni svarbiausių fortepijono repertuaro kūrinių ir vienas stipriausių jo muzikos ryšių su lenkiškuoju paveldu. Polonezas iš pradžių buvo lenkų procesinis šokis trijų dalių metre, tačiau Chopinas pavertė jį rafinuotu koncertiniu žanru, galinčiu išreikšti didingumą, lyriką, dramą, spindesį ir tautinį charakterį. Jo polonezai svyruoja nuo gana paprastų ankstyvųjų kūrinių iki monumentalių kompozicijų, reikalaujančių aukšto techninio lygio ir muzikinės brandos.

Fortepijono mokiniams polonezai suteikia vertingų ritmikos, artikuliacijos, frazavimo ir muzikinio charakterio pamokų. Būdingas polonezo ritmas turi būti aiškiai jaučiamas, ypač kairėje rankoje, tačiau jis neturi tapti sunkus ar mechaniškas. Pianistas turi išlaikyti eisenos ir didingumo pojūtį, kartu leisdamas melodinėms linijoms natūraliai „kvėpuoti“. Kruopštus dėmesys akcentams, artikuliacijai, pedalizacijai ir balsų pusiausvyrai yra būtinas norint atskleisti savitą šio žanro charakterį.

Daugelyje polonezų taip pat keliami dideli techniniai reikalavimai. Greitos oktavos, akordai, šuoliai, pasikartojančios figūros, platūs išdėstymai ir galingos akordinės faktūros dažnai pasitaiko pažangesniuose kūriniuose. Garsusis Polonaise in A-flat major, Op. 53 (Polonezas As-dur / Polonaise in A-flat major, Op. 53), dažnai vadinamas „Heroic“ Polonaise („Herojiškuoju polonezu“), yra ypač sudėtingas pavyzdys, reikalaujantis didelės jėgos, ištvermės, ritminės kontrolės ir tikslumo. Kita vertus, kai kurie ankstesni polonezai ir techniškai mažiau ambicingi kūriniai gali būti prieinama įžanga į Chopino stilių.

Polonezai taip pat svarbūs ugdant platesnį romantinės fortepijono raiškos supratimą. Chopinas jungia šokių ritmus su turtinga harmonija, dramatiškais kontrastais, lyriškomis melodijomis ir labai individualiomis formomis. Muzika gali greitai pereiti nuo intymių fragmentų prie didingų, brilijantinių epizodų, todėl pianistas turi suprasti ne tik natas, bet ir didesnę muzikinę kūrinio architektūrą.

Fortepijono mokiniams Chopino Polonaises todėl kelia ir techninių, ir muzikinių iššūkių. Jos moko ritminės tapatybės, kontroliuojamos jėgos, išraiškingo frazavimo ir stilistinio sąmoningumo svarbos, tuo pačiu supažindindamos su viena savičiausių Chopino formų. Nuosekliai studijuojamos jos gali padėti mokiniui pereiti nuo pagrindinės ritmo ir artikuliacijos kontrolės prie didesnio techninio meistriškumo ir išraiškinės brandos, reikalingos ambicingiausiems Chopino kūriniams fortepijonui.

6 – Impromptu / Impromptus

Frédérico Chopino Impromptus yra svarbi romantinio fortepijono repertuaro dalis ir suteikia besimokantiesiems puikią galimybę susipažinti su jo lyriškumo, virtuoziškumo ir tariamo spontaniškumo deriniu. Pavadinimas „Impromptu“ reiškia improvizaciją arba laisvai tuo metu sukuriamą muzikinę mintį, tačiau Chopino šio žanro kūriniai yra kruopščiai sukonstruotos kompozicijos. Jų plaukiančios melodijos, kontrastingos dalys, ornamentinės figūros ir ritminis gyvumas sukuria improvizacijos įspūdį, tačiau išlaiko aiškią muzikinę struktūrą.

Keturi Impromptus, paprastai laikomi pagrindiniais Chopino šio žanro kūriniais, labai skiriasi charakteriu ir sunkumu. Fantaisie-Impromptu, Op. 66 (Fantazija-Impromptu / Fantaisie-Impromptu, Op. 66) yra neabejotinai garsiausias ir dažnai pasitaiko mokinių repertuare, tačiau greiti pasažai, abiejų rankų koordinacija ir kontrastinga vidurinė dalis daro jį sudėtingesnį, nei galėtų pasirodyti iš jo populiarumo. Impromptu in A-flat major, Op. 29 (Impromptu As-dur / Impromptu in A-flat major, Op. 29) yra lyriškesnis ir elegantiškesnis, o Impromptu in F-sharp major, Op. 36 (Impromptu Fis-dur / Impromptu in F-sharp major, Op. 36) pasižymi labiau susimąsčiusiu ir erdviu charakteriu. Impromptu in G-flat major, Op. 51 (Impromptu Ges-dur / Impromptu in G-flat major, Op. 51) jungia brilijantinius pasažus su grakštumu ir dainingumu.

Mokiniams šie kūriniai ypač naudingi lavinant koordinaciją, pirštų vikrumą, balsų išryškinimą ir ritminį lankstumą. Greitos figūros turi išlikti tolygios ir atpalaiduotos, o melodinė linija turi būti aiškiai girdima tekstūros viduje. Pianistas taip pat turi gebėti valdyti artikuliacijos, dinamikos ir charakterio pokyčius nepažeisdamas bendro muzikos tekėjimo. Dėl šių reikalavimų Impromptu yra vertingas vidutinio ir pažengusio lygio repertuaras, padedantis ugdyti tiek techninį laisvumą, tiek muzikinį rafinuotumą.

Chopino požiūris į Impromptu taip pat suteikia svarbią muzikinės struktūros pamoką. Nors muzika gali skambėti spontaniškai, jos temos ir perėjimai yra kruopščiai subalansuoti. Todėl mokiniai neturėtų groti šių kūrinių kaip patrauklių fragmentų rinkinio, o turėtų stengtis suprasti kiekvienos frazės kryptį ir kontrastingų dalių santykį. Tariama muzikos laisvė priklauso nuo vidinio pulso, harmonijos ir formos pojūčio.

Fortepijono mokiniams Chopino Impromptus yra puikus tiltas tarp techniškai sudėtingo mokymosi ir išraiškingo atlikimo. Jie reikalauja derinti lengvumą ir tikslumą su dainingu garsu, ritmine laisve ir didesnės muzikinės formos suvokimu. Jų studijos gali padėti mokiniams išsiugdyti gebėjimą itin kruopščiai parengtai muzikai suteikti natūralumo, lengvumo ir spontaniškumo – būtent tokios meninės kokybės, kurią leidžia nujausti žodis „Impromptu“.

7 – Etiudai / Études

Frédérico Chopino Études užima unikalią vietą fortepijono literatūroje. Jie buvo parašyti kaip techninės studijos, tačiau, kitaip nei įprasti pratimai, kiekvienas etiudas yra ir visiškai išplėtotas meno kūrinys. Chopinas pavertė etiudą iš praktinės priemonės tam tikriems fortepijono technikos aspektams tobulinti į išraiškingą koncertinę muziką, jungiančią techninį sudėtingumą su melodija, harmonija, ritmu, spalva ir emocine gelme. Fortepijono mokiniams ir besimokantiesiems jie yra svarbus etapas pereinant nuo mechaninio lavinimo prie pažangios muzikinės raiškos.

Du pagrindiniai rinkiniai – Twelve Études, Op. 10 (Dvylika etiudų, op. 10 / Twelve Études, Op. 10) ir Twelve Études, Op. 25 (Dvylika etiudų, op. 25 / Twelve Études, Op. 25) – apima dvidešimt keturis kūrinius, kurių charakteris ir techniniai reikalavimai labai skiriasi. Chopinas taip pat sukūrė tris Études for the Méthode des méthodes (Etiudai „Méthode des méthodes“ / Études for the Méthode des méthodes), išleistus kaip Op. posth. 10, kurie pateikia papildomų jo požiūrio pavyzdžių. Kiekvienas etiudas sutelkia dėmesį į tam tikras technines problemas, tarp jų gamas, arpedžius, oktavas, chromatinius pasažus, dvigubas natas, pasikartojančias natas, akordus ir rankų nepriklausomybę. Tačiau techninis pratimas visuomet integruotas į platesnę muzikinę koncepciją.

Mokiniams viena svarbiausių Chopino Études pamokų yra ta, kad technika turi tarnauti muzikinei raiškai. Greiti pasažai turi išlikti kontroliuojami ir ritmiškai prasmingi, o sunkūs akordiniai ar oktaviniai epizodai reikalauja ne tik jėgos, bet ir atsipalaidavimo, pusiausvyros bei kruopštaus garso formavimo. Pianistas, kuris susitelkia vien į greitį, gali lengvai prarasti melodinę liniją ir harmoninę kryptį. Todėl Chopino etiudai skatina mokinius vienu metu ugdyti techniką ir muzikalumą.

Rinkiniuose yra labai skirtingo išraiškinio pobūdžio kūrinių. Garsusis Étude in C major, Op. 10 No. 1 (Etiudas C-dur / Étude in C major, Op. 10 No. 1) reikalauja plačių ir kontroliuojamų arpedžių; Étude in E major, Op. 10 No. 3 (Etiudas E-dur / Étude in E major, Op. 10 No. 3) pirmiausia yra lyriškos išraiškos ir balsų vedimo studija; „Revolutionary“ Étude, Op. 10 No. 12 („Revoliucinis etiudas“ / “Revolutionary” Étude, Op. 10 No. 12), jungia greitus kairiosios rankos pasažus su galingu dramatizmu; o Étude in C minor, Op. 25 No. 12 (Etiudas c-moll / Étude in C minor, Op. 25 No. 12) reikalauja plataus arpedžinio rašymo ir tvirto didelės apimties muzikinės krypties suvokimo. Šių kūrinių sudėtingumas taip pat reiškia, kad daugelį jų reikėtų imtis tik tada, kai mokinys jau yra sukūręs pakankamai tvirtą techninį pagrindą.

Chopino Études todėl nėra vien pratimai, kuriuos reikia užbaigti ir pamiršti. Jie gali pagilinti pianisto supratimą apie prisilietimą, artikuliaciją, frazavimą, ritmą, harmoniją, pedalizaciją ir fiziškai efektyvų grojimą fortepijonu. Besimokantiesiems, žengiantiems pažangesnio repertuaro link, jie suteikia reiklią, tačiau labai turiningą jungtį tarp techninių studijų ir meninio atlikimo. Kruopštus jų mokymasis leidžia suprasti, kad Chopino virtuozika nėra tikslas savaime, o priemonė aiškumui, grožiui, išraiškai ir laisvei sukurti.

8 – Scherzo / Scherzos

Frédérico Chopino Scherzos priklauso prie galingiausių ir ambicingiausių romantinio fortepijono repertuaro kūrinių. Nors žodis „scherzo“ itališkai reiškia „juoką“ arba „žaidimą“, o pats žanras tradiciškai pasižymėjo lengvu ir žaismingu charakteriu, Chopinas labai išplėtė jo išraiškos galimybes. Keturi jo brandūs scherzo jungia spindintį virtuozinį rašymą su dramatiškais kontrastais, lyriškomis melodijomis, galingais ritmais ir nepaprasto intensyvumo akimirkomis. Jie rodo, kaip Chopinas galėjo santykinai glaustą muzikinę formą paversti didelės apimties ir labai asmeniška fortepijono kompozicija.

Fortepijono mokiniams scherzo paprastai yra pažengusio lygio repertuaras, reikalaujantis tvirtos technikos ir stipraus muzikinės struktūros suvokimo. Greitos oktavos, akordai, platūs šuoliai, greitos gamos, pasikartojančios natos ir sudėtingi pasažai pasitaiko visuose keturiuose kūriniuose. Tačiau vien techninio meistriškumo nepakanka. Pianistas taip pat turi kontroliuoti daugybę staigių kontrastų tarp galingų ir subtilių epizodų, išlaikyti aiškumą tirštose faktūrose ir formuoti ilgas muzikines frazes per didelės apimties dalis.

Kiekvienas scherzo pasižymi išskirtine asmenybe. Scherzo in B minor, Op. 20 (Scherzo h-moll / Scherzo in B minor, Op. 20) prasideda sprogstančiu ir dramatišku gestu, po kurio pereinama prie kontrastingos lyriškos medžiagos. Scherzo in B-flat minor, Op. 31 (Scherzo b-moll / Scherzo in B-flat minor, Op. 31) audringas išorines dalis supriešina su grakščiu centriniu epizodu, o Scherzo in C-sharp minor, Op. 39 (Scherzo cis-moll / Scherzo in C-sharp minor, Op. 39) jungia neramią ritminę energiją su ryškiais lyriniais kontrastais. Paskutinysis Scherzo in E major, Op. 54 (Scherzo E-dur / Scherzo in E major, Op. 54) yra šiek tiek platesnis ir kontrapunktiškai sudėtingesnis, todėl reikalauja ypatingo jautrumo balsų vedimui ir muzikinėms detalėms.

Scherzo taip pat vertingi mokiniams todėl, kad ugdo didelės formos pojūtį. Nepaisant intensyvumo ir dažnų charakterio pokyčių, šie kūriniai grindžiami kruopščiai kontroliuojamais santykiais tarp temų, tonacinių sričių, faktūrų ir kontrastingų dalių. Todėl mokiniai turėtų mokytis girdėti bendrą kūrinio architektūrą, o ne susitelkti vien į atskiras sudėtingas vietas. Supratimas, kur muzika juda, daro tiek praktiką, tiek atlikimą prasmingesnius.

Fortepijono mokiniams ir pianistams, išsiugdžiusiems pakankamą techninį lygį, Chopino Scherzos suteikia svarbią progą susitikti su dramatiškąja jo muzikos puse. Jie reikalauja virtuoziką derinti su garsiniu rafinuotumu, ritmine precizija, išraiškingu lankstumu ir struktūriniu suvokimu. Šių kūrinių studijavimas gali būti svarbus žingsnis pažangaus romantinio repertuaro link ir kartu parodyti, kad Chopino muzikoje slypi ne tik elegancija ir lyriškumas, bet ir nepaprasta jėga, įtampa bei emocinė platuma.

9 – Baladės / Ballades

Keturios Frédérico Chopino Ballades yra vieni didžiausių romantinio fortepijono repertuaro pasiekimų. Jos yra puikus fortepijoninės baladės išplėtimo pavyzdys – nuo literatūrinės ir vokalinės kilmės iki išplėtotos, intensyviai išraiškingos instrumentinės formos. Kiekvienoje baladėje derinamos lyriškos melodijos, dramatiški epizodai, kontrastingos temos, turtinga harmoninė kalba ir virtuozinis fortepijoninis rašymas. Nors keturi kūriniai labai skiriasi savo atmosfera ir struktūra, visi jie reikalauja iš atlikėjo gerai išvystyto muzikinio pasakojimo pojūčio.

Fortepijono mokiniams baladės priklauso pažengusiam repertuarui ir paprastai turėtų būti studijuojamos tik sukūrus tvirtą techninį ir muzikinės interpretacijos pagrindą. Jose gausu sudėtingų gamų, arpedžių, oktavų, akordų, greitų pasažų, plačių šuolių ir sudėtingų faktūrų. Dar svarbiau, kad pianistas turi koordinuoti šiuos techninius elementus su frazavimu, balsų vedimu, artikuliacija, pedalizacija ir dinamikos kontrole. Techniniai sunkumai negali būti atskirti nuo muzikinės raiškos: net ir patys brilijantiškiausi pasažai turi tarnauti bendrai kūrinio krypčiai ir charakteriui.

Keturios baladės ypač vertingos ugdant didelės apimties muzikinės formos suvokimą. Skirtingai nuo daugelio trumpesnių fortepijono kūrinių, jų negalima sėkmingai interpretuoti kaip atskirų sekcijų ar patrauklių pasažų sekos. Mokiniai turi suprasti, kaip temos pateikiamos, transformuojamos, supriešinamos ir vedamos į vis intensyvesnes kulminacijas. Tam reikia kruopščiai klausytis harmonijos, ritmo, faktūros ir teminių santykių bei suvokti bendrą kiekvieno kūrinio architektūrą.

Pirmoji baladė g-moll, Op. 23 (Pirmoji baladė g-moll / First Ballade in G minor, Op. 23), yra galbūt dažniausiai atliekama ir studijuojama. Ji jungia lyrišką intymumą su dramatišku išsiplėtimu ir brilijantine baigiamąja koda. Antroji baladė F-dur, Op. 38 (Antroji baladė F-dur / Second Ballade in F major, Op. 38), sukuria ryškų kontrastą tarp ramaus, beveik pastorališko pradžios epizodo ir vėlesnės audringos dalies. Trečioji baladė As-dur, Op. 47 (Trečioji baladė As-dur / Third Ballade in A-flat major, Op. 47), pasižymi grakštesniu ir lyriškesniu charakteriu, tačiau tariamas jos lengvumas slepia nemažus techninius ir interpretacinius reikalavimus. Ketvirtoji baladė f-moll, Op. 52 (Ketvirtoji baladė f-moll / Fourth Ballade in F minor, Op. 52), yra ypač sudėtinga, pasižyminti subtiliu teminiu vystymu ir kontrapunktiniu rašymu, reikalaujančiu išskirtinės kontrolės ir muzikinės brandos.

Besimokantiesiems Chopino Ballades yra daugiau nei sudėtingų virtuozinių kūrinių rinkinys. Jos moko muzikinio pasakojimo, didelės apimties frazavimo, teminio vystymo, harmoninės įtampos, toninio spalvingumo ir išraiškingo laiko pojūčio. Jų studijos reikalauja kantrybės ir kruopščiai išvystytos technikos, tačiau gali padėti pianistui giliau suprasti, kaip solinis fortepijono kūrinys gali ilgą laiką išlaikyti dramatišką ir emocinį judėjimą. Chopino kūryboje baladės yra vienas aiškiausių pavyzdžių, kaip virtuozika gali būti visiškai pajungta muzikinei raiškai.

Fortepijoninės sonatos / Piano Sonatas

Chopino Piano Sonatas užima savitą vietą jo fortepijoninėje kūryboje. Jų yra mažiau nei valsų, mazurkų, noktiurnų ir etiudų, tačiau jos priklauso prie ambicingiausių jo bandymų dirbti pagal didelės apimties klasikinės sonatos tradiciją. Chopinas sukūrė tris fortepijonines sonatas: ankstyvąją Sonata in C minor, Op. 4 (Sonata c-moll / Sonata in C minor, Op. 4) ir dvi brandžias sonatas – b-moll, Op. 35, ir h-moll, Op. 58. Fortepijono mokiniams jos suteikia galimybę pažinti Chopiną ne tik kaip lyrinių miniatiūrų ir puikių charakteringų kūrinių kompozitorių, bet ir kaip kūrėją, besidomintį išplėtota forma, teminiu vystymu ir didelės apimties muzikine architektūra.

Sonata in C minor, Op. 4 (Sonata c-moll / Sonata in C minor, Op. 4) buvo parašyta, kai Chopinas dar buvo jaunas kompozitorius, todėl ji studijuojama daug rečiau nei dvi vėlesnės sonatos. Vis dėlto ji vertinga mokiniams, norintiems sekti jo stiliaus raidą. Sonatei b-moll, Op. 35 (Sonata b-moll / Sonata in B-flat minor, Op. 35), būdingas ypatingas dramatizmas; tai vienas garsiausių ir sudėtingiausių Chopino kūrinių, kurio trečioji dalis yra garsusis Laidotuvių maršas. Sonatei h-moll, Op. 58 (Sonata h-moll / Sonata in B minor, Op. 58), būdingas dar brandesnis požiūris į formą: keturiose plačiose dalyse jungiama lyriška išmonė, ritminė energija, kontrapunktinės detalės ir virtuozinis rašymas.

Fortepijono mokiniams sonatos reikalauja gerokai daugiau nei gebėjimo sugroti techniškai sudėtingas vietas. Jos reikalauja suprasti muzikinę struktūrą ilgalaikėje perspektyvoje. Pianistas turi atpažinti temų, perėjimų, kontrastingų dalių ir kulminacijų santykius, kartu išlaikydamas vientisą interpretaciją nuo visos dalies ar sonatos pradžios iki pabaigos. Todėl sonatos yra ypač naudingos lavinant muzikinį susikaupimą ir didelės apimties frazavimą.

Techniniai reikalavimai taip pat yra dideli. Brandžiosiose sonatose pasitaiko greitų gamų ir arpedžių, oktavų, akordų, šuolių, pasikartojančių natų ir sudėtingų faktūrų. Tačiau į šiuos sunkumus visuomet reikėtų žvelgti kaip į muzikinės struktūros dalį, o ne kaip į izoliuotus pratimus. Mokiniai turi ugdyti laisvą techniką, kruopštų balsų vedimą, ritminį tikslumą, garso kontrolę ir gebėjimą natūraliai pereiti tarp galingų ir subtilių epizodų.

Chopino Piano Sonatas paprastai yra pažangaus lygio repertuaras, todėl jas geriausia pradėti studijuoti po to, kai pianistas įgyja nemažai patirties grodamas jo trumpesnius kūrinius ir kitą romantinę muziką. Tačiau mokiniams, kurie jau yra pasirengę jų imtis, jos suteikia ypač turtingą muzikinį išsilavinimą. Jose susijungia Chopino būdingas lyriškumas, harmoninė vaizduotė, ritminis lankstumas ir virtuozika didelėse bei sudėtingose struktūrose, todėl jos yra svarbus žingsnis brandžios Chopino interpretacijos ir platesnės XIX amžiaus fortepijoninės tradicijos supratimo link.

(Šis straipsnis parašytas padedant „Gemini“ ir „ChatGPT“. Jis yra tik informacinis dokumentas, skirtas atrasti muziką, kurios dar nepažįstate. Straipsnio turinys negarantuojamas kaip visiškai tikslus. Prašome informaciją patikrinti patikimuose šaltiniuose.)

Index of Piano Repertoire & Sheet Music Lists in Multiple Languages
Index des listes des partitions pour piano en plusieurs langues
Verzeichnis von Klaviernotenlisten in mehreren Sprachen
Indice delle liste di repertorio e degli spartiti per pianoforte in più lingue
Índice de listas de repertorio y partituras para piano en varios idiomas

Classical Piano Sheet Music, Etudes & Collection Lists
By Difficulty and/or Composer
(English)