30 rekomenduojamų natų fortepijonui pagal lygį: nuo pradedančiųjų iki vidutinio lygio, nuo Beyerio iki Chopino, Debussy

1 – Beyer: Elementarus fortepijono kursas Op. 101 (originalus pavadinimas: „Vorschule im Klavierspiel“, angl. „Elementary Method for Piano“)

Ferdinando Beyerio „Elementarus fortepijono kursas“, Op. 101, yra klasikinis fortepijono metodas, skirtas padėti pradedantiesiems žengti pirmuosius mokymosi žingsnius. Knyga prasideda labai paprastais pratimais ir palaipsniui įveda įgūdžius, reikalingus natoms skaityti ir groti abiem rankomis. Kadangi pamokos išdėstytos nuoseklia tvarka, mokiniai gali žingsnis po žingsnio lavinti savo gebėjimus, per anksti nesusidurdami su sudėtinga muzika.

Beyeris ypatingą dėmesį skiria pagrindiniams įgūdžiams, sudarantiems fortepijono grojimo pagrindą. Mokiniai mokosi skaityti natas, suprasti ritmą, taisyklingai pirštuoti, koordinuoti rankas ir groti paprastas melodijas bei akompanimentą. Pratimams sudėtingėjant, juose taip pat atsiranda gamų, akordų, platesnių klaviatūros padėčių ir didesnio rankų savarankiškumo.

Ankstyvųjų pratimų paprastumas yra svarbi šio metodo dalis. Pradedantieji neturėtų vertinti savo pažangos vien pagal tai, kaip sunkiai atrodo kūrinys. Labai lengvo pratimo atlikimas tiksliai, išlaikant tolygų ritmą, atpalaiduotas rankas ir nuoseklų pirštavimą, padeda suformuoti įpročius, kurie išliks svarbūs viso mokymosi metu. Todėl naudinga praktikuotis lėtai ir kruopščiai, o ne skubėti pereiti visą kursą.

Beyerio metodas pirmiausia yra pagrindų mokymo priemonė, o ne koncertinių kūrinių rinkinys. Kai kurie pratimai gali skambėti paprastai ar pasikartojančiai, tačiau jų tikslas – ugdyti techninę kontrolę ir gebėjimą skaityti muziką. Mokymąsi galima padaryti įdomesnį kartu su Beyeriu grojant trumpus kitų kompozitorių muzikinius kūrinius, kad techninis lavinimas būtų derinamas su muzikinės raiškos galimybėmis.

Pradedančiajam Op. 101 gali tapti aiškiu ilgalaikio fortepijono mokymosi atskaitos tašku. Kruopščiai ir kantriai atlikdami pratimus, mokiniai gali išsiugdyti pagrindinius skaitymo, koordinacijos ir technikos įgūdžius, reikalingus pereiti prie Burgmüllerio, Czerny, sonatinų ir kitų ankstyvojo vidutinio lygio fortepijono kūrinių. Tikslas nėra vien užbaigti knygą, bet pasinaudoti kiekvienu pratimu kuriant tvirtą ir patikimą pagrindą būsimam grojimui.

2 – Hanon: Virtuozas pianistas per 60 pratimų (originalus pavadinimas: „Le Pianiste-Virtuose en 60 Exercices“, angl. „The Virtuoso Pianist in 60 Exercises“)

Charles’io-Louis Hanono „Virtuozas pianistas per 60 pratimų“ yra viena geriausiai žinomų techninių fortepijono pratimų knygų. Ji skirta lavinti pirštų jėgą, savarankiškumą, koordinaciją, vikrumą ir kontrolę, pasitelkiant trumpus ir labai pasikartojančius modelius. Skirtingai nei kūrinių rinkinys, Hanonas daugiausia dėmesio skiria fiziniams įgūdžiams, reikalingiems patogiam ir tiksliam grojimui.

Pratimai prasideda paprastais modeliais, kurie palaipsniui juda per klaviatūrą. Juos praktikuodami mokiniai susipažįsta su skirtingais pirštų deriniais ir mokosi išlaikyti tolygų pirštų darbą. Vėlesniuose pratimuose atsiranda reiklesni modeliai, ugdomas didesnis greitis, lankstumas ir koordinacija. Pirmoji dalis, ypač 1–20 pratimai, dažnai naudojama reguliariam techniniam lavinimui.

Svarbiausia mokantis Hanono nėra tiesiog kuo greičiau atlikti pratimus. Pradedantieji pirmiausia turėtų sutelkti dėmesį į teisingas natas, tolygų ritmą, atpalaiduotas rankas ir vienodą pirštų judėjimą. Greitį reikėtų didinti palaipsniui, tik tada, kai judesys tampa patogus. Įtampa ar pirštų forsavimas gali sumažinti pratimų naudą, todėl atpalaiduota technika yra būtina.

Hanoną galima vertingai naudoti įvairiais fortepijono mokymosi etapais. Pradedantieji, jau išmokę pagrindinę penkių pirštų padėtį, gali pradėti nuo pasirinktų pratimų, o labiau patyrę pianistai gali juos naudoti kaip kasdienį apšilimą ar technikos rutiną. Dažniausiai geriau reguliariai atlikti nedidelį skaičių pratimų, nei skubėti pereiti visą knygą.

Hanoną taip pat reikėtų suprasti kaip muzikinio repertuaro papildymą, o ne jo pakaitalą. Pratimai padeda lavinti techniką, tačiau gamos, arpeggio, etiudai ir tikri fortepijono kūriniai taip pat svarbūs norint išmokti techniškai išugdytus įgūdžius panaudoti muzikaliai. Apgalvotai naudojamas „Virtuozas pianistas per 60 pratimų“ gali suteikti naudingą techninį pagrindą ir padėti fortepijono mokiniams jaustis užtikrinčiau bei kontroliuoti savo grojimą.

3 – Gurlitt: Albumas jaunimui, Op. 140 (originalus pavadinimas: „Album für die Jugend“, angl. „Album for the Young“)

Corneliuso Gurlitto „Albumas jaunimui“, Op. 140, yra 20 trumpų fortepijono kūrinių rinkinys, skirtas jauniems atlikėjams ir pradedantiesiems. Kūriniams suteikti tokie apibūdinantys pavadinimai kaip „Maršas“, „Rytinė daina“, „Sode“, „Šniokščiantis upelis“ ir „Serenada“, todėl kiekvienas kūrinys turi aiškų muzikinį charakterį. Rinkinys dažnai naudojamas vėlesniuose pradedančiojo mokymosi etapuose, kai mokinys jau yra įgijęs pagrindinius fortepijono įgūdžius.

Šie kūriniai naudingi todėl, kad derina techninį lavinimą su muzikine raiška. Vietoj vien pratimų Gurlittas pateikia trumpus kūrinius, kuriuose mokiniai gali mokytis formuoti melodijas, groti skirtingomis artikuliacijomis, subalansuoti melodiją ir akompanimentą bei lavinti pirštų kontrolę. Skirtingas charakteris taip pat skatina galvoti, kaip kiekvienas kūrinys turėtų skambėti, o ne vien stengtis teisingai paspausti natas.

Muzika apskritai gana prieinama atlikėjams, kurių rankos nedidelės. Japonijos „Zen-On“ leidimas nurodo, kad rinkinys maždaug tinka nuo antrosios Beyerio mokymo dalies iki jo užbaigimo, taip pat pažymi, kad dauguma iš 20 kūrinių yra Do mažoro tonacijoje ir nereikalauja oktavos ištempimo. Dėl to šis rinkinys ypač patogus jaunesniems pradedantiesiems ir pianistams, kurių rankos dar vystosi.

Mokantis kūrinių naudinga atkreipti dėmesį ne tik į techniką, bet ir į muzikines detales. Stenkitės aiškiai išryškinti melodiją, išlaikyti lengvą akompanimentą, laikytis dinamikos nuorodų ir suteikti kiekvienam kūriniui savitą charakterį. Vieni kūriniai gyvybingi ir žaismingi, kiti švelnūs ar rimtesni, todėl rinkinys suteikia naudingą įvadą į skirtingas nuotaikas ir stilius.

„Albumas jaunimui“, Op. 140, todėl yra geras tiltas tarp elementarių pratimų ir išsamesnio fortepijono repertuaro. Baigę Beyerį ar panašius pradžiamokslius, mokiniai gali naudoti trumpus Gurlitto kūrinius technikai ir muzikinei raiškai ugdyti vienu metu, palaipsniui ruošdamiesi Burgmüllerio, Czerny ir lengvesnėms sonatinoms.

4 – Duvernoy: 25 elementarieji etiudai, Op. 176 (originalus pavadinimas: „25 Études faciles“, angl. „25 Elementary Studies“)

Jean-Baptiste’o Duvernoy „25 elementarieji etiudai“, Op. 176, yra trumpų fortepijono etiudų rinkinys, skirtas pradedantiesiems ir ankstyvojo lygio mokiniams. Kūriniai yra paprastos formos ir muzikalūs, todėl knyga yra naudingas žingsnis tarp pačių pagrindinių fortepijono pratimų ir labiau išplėtoto pradedančiųjų repertuaro.

Etiuduose daugiausia dėmesio skiriama pagrindiniams įgūdžiams, tokiems kaip pirštų kontrolė, rankų koordinacija, ritmas, artikuliacija ir paprastų melodijų grojimas aiškiu tonu. Kiekvienas etiudas dažniausiai orientuotas į konkretų grojimo modelį ar techninę idėją, todėl mokiniai gali tobulinti vieną įgūdį vienu metu, kartu grodami kaip užbaigtą muzikinį kūrinį skambančią medžiagą.

Viena iš stipriausių Duvernoy etiudų savybių yra technikos ir muzikinės raiškos derinimas. Vietoj sausų pratimų mokiniai gali dirbti su dinamika, frazavimu, artikuliacija, melodijos ir akompanimento balansu bei skirtingais muzikiniais charakteriais. Tai padeda suprasti, kad geras fortepijono grojimas nėra vien teisingų klavišų paspaudimas, bet ir muzikos formavimas.

Praktikuojantis naudinga pradėti lėtai ir pasirūpinti, kad kiekviena nata skambėtų aiškiai bei tolygiai. Atkreipkite dėmesį į rekomenduojamą pirštavimą, palaikykite tolygų ritmą ir atidžiai klausykitės abiejų rankų santykio. Gerėjant kontrolei, tempą galima palaipsniui didinti, išlaikant atpalaiduotą rankų padėtį ir gerą muzikinį skambesį.

„25 elementarieji etiudai“, Op. 176, ypač gerai dera su pradedančiųjų metodu, pavyzdžiui, Beyeriu. Beyeris gali suteikti sistemingą natų skaitymo ir pagrindinės koordinacijos lavinimą, o Duvernoy leidžia šiuos įgūdžius pritaikyti trumpuose muzikaliuose etiuduose. Įvaldę šiuos kūrinius mokiniai gali natūraliai pereiti prie tokių rinkinių kaip Burgmüllerio „25 lengvi ir progresuojantys etiudai“, Op. 100, ir kito ankstyvojo vidutinio lygio repertuaro.

5 – Czerny: Praktinė pradedančiųjų fortepijono mokykla, Op. 599 (originalus pavadinimas: „Praktische Pianoforte-Schule“, angl. „Practical Method for Beginners on the Piano“)

Carlo Czerny „Praktinė pradedančiųjų fortepijono mokykla“, Op. 599, yra klasikinis fortepijono metodas mokiniams, kurie jau išmoko pačius pagrindus ir pasirengę lavinti didesnį sklandumą prie klaviatūros. Jį sudaro daugybė trumpų pratimų, išdėstytų nuoseklia sunkėjimo tvarka, padedančių gerinti natų skaitymą, pirštų kontrolę, koordinaciją, ritmą ir susipažinimą su įvairiais klaviatūros modeliais.

Ankstyvieji pratimai yra gana paprasti ir daugiausia orientuoti į aiškų bei tikslų natų grojimą. Knygai progresuojant atsiranda gamos, išskaidyti akordai, pasikartojančios natos, greiti pasažai ir modeliai, reikalaujantys didesnio rankų savarankiškumo bei koordinacijos. Kadangi pratimai palaipsniui sudėtingėja, knyga suteikia aiškų kelią nuo elementaraus iki ankstyvojo vidutinio lygio.

Viena pagrindinių Op. 599 stiprybių yra praktinės fortepijono technikos ugdymas. Pratimai nėra skirti mokytis kaip koncertinių kūrinių, tačiau jie padeda išsiugdyti pagrindinius judesius, reikalingus tikrajam repertuarui groti. Reguliarus darbas gali padaryti pirštų judesius užtikrintesnius, pagerinti rankų koordinaciją ir padėti patogiau skaityti muziką grojant.

Praktikuojant Czerny, tikslumas ir atsipalaidavimas yra svarbesni už greitį. Pradėkite patogiu tempu ir įsitikinkite, kad natos, ritmas ir pirštavimas yra tvirtai įsisavinti. Kai pratimą galima atlikti lengvai ir tolygiai, tempą galima palaipsniui didinti. Taip pat svarbu klausytis garso ir vengti nereikalingos įtampos rankose bei dilbiuose.

Op. 599 ypač veiksmingas, kai mokomasi kartu su tokiu pradedančiųjų metodu kaip Beyeris. Beyeris palaipsniui supažindina su natų skaitymu ir pagrindiniais fortepijono įgūdžiais, o Czerny suteikia sistemingesnį pirštų judėjimo ir sklandumo klaviatūroje lavinimą. Kartu su Gurlitto, Duvernoy ar Burgmüllerio muzikiniais kūriniais Op. 599 gali padėti mokiniui sukurti tvirtą techninį pagrindą ir kartu mėgautis muzika.

6 – J. S. Bach: Užrašų knygelės Annai Magdalenai Bach (originalus pavadinimas: „Notenbüchlein für Anna Magdalena Bach“, angl. „The Notebooks for Anna Magdalena Bach“)

J. S. Bacho „Užrašų knygelės Annai Magdalenai Bach“ yra trumpų kūrinių rinkiniai, suteikiantys vieną maloniausių įvadų į Bacho klavyrinę muziką. Sudarytos Bacho antrajai žmonai Annai Magdalenai, užrašų knygelės apima įvairius paprastus šokius, menuetus, trumpus kūrinius ir kitus klavišinius kūrinius. Jos ypač naudingos fortepijono mokiniams, nes daugelis kūrinių yra trumpi, aiškiai organizuoti ir prieinami net ankstyvame mokymosi etape.

Geriausiai žinomi kūriniai yra garsieji Sol mažoro ir Sol minoriniai menuetai, taip pat kiti trumpi šokiai ir charakteriniai kūriniai. Nors užrašų knygelės dažnai siejamos su Johann Sebastian Bach, ne visus jose esančius kūrinius parašė jis. Kai kurie kūriniai priklauso kitiems kompozitoriams arba jų autorystė nėra tiksliai nustatyta. Tačiau mokiniams rinkinys išlieka vertingas, nes prieinama forma supažindina su daugeliu barokinės klavyrinės muzikos bruožų.

Bacho muzika partitūroje gali atrodyti paprasta, tačiau gerai ją atlikti reikia kruopštumo. Mokiniai turėtų išmokti išlaikyti tolygų ritmą, naudoti aiškią artikuliaciją ir išryškinti skirtingas muzikines linijas. Užuot pasikliovę dešiniuoju pedalu natoms sujungti, mokiniai gali treniruotis sklandžiai formuoti frazes pirštais ir kruopščiai valdydami artikuliaciją. Tai lavina svarbų įgūdį, reikalingą atliekant Bachą ir daugelį kitų klasikinės fortepijono muzikos kūrinių.

Šie kūriniai taip pat suteikia gerą progą susipažinti su muzikine forma. Daugelis jų pagrįsti trumpomis frazėmis ir pasikartojančiomis dalimis, todėl mokiniai gali girdėti, kaip muzikinės idėjos pristatomos, kartojamos ir plėtojamos. Dėmesys šiems modeliams gali palengvinti įsiminimą ir padėti geriau suprasti muzikos struktūrą.

„Užrašų knygelės Annai Magdalenai Bach“ ypač tinka tada, kai mokinys jau yra įgijęs pagrindinius natų skaitymo, ritmo ir rankų koordinacijos įgūdžius. Jas galima mokytis kartu su tokiu metodiniu leidiniu kaip Beyerio ar Czerny, suteikiant progą techninius įgūdžius pritaikyti tikroje muzikoje. Įvaldę šiuos kūrinius, mokiniai gali palaipsniui pereiti prie Bacho „Dviejų balsų invencijų“, „Prancūziškųjų siuitų“ ir kitų klavyrinių kūrinių.

Fortepijono mokiniams šios užrašų knygelės yra daugiau nei lengvų kūrinių rinkinys. Tai švelnus įvadas į Bacho muzikinę kalbą ir galimybė ugdyti aiškumą, ritmą, rankų savarankiškumą bei susidomėjimą barokine muzika.

7 – Kabalevsky: 24 pjesės vaikams, Op. 39 (originalus pavadinimas: „24 пьесы для детей“, angl. „24 Pieces for Children“)

Dmitrijaus Kabalevskio „24 pjesės vaikams“, Op. 39, yra trumpų fortepijono kūrinių rinkinys, specialiai parašytas jauniesiems atlikėjams. Kūrinius apskritai nėra sunku išmokti, tačiau kiekvienas turi aiškų muzikinį charakterį, todėl rinkinys yra puikus įvadas į repertuarą, kuris yra ir mokomasis, ir malonus. Užuot sutelkęs dėmesį vien į techninius pratimus, Kabalevskis naudoja paprastus kūrinius, kad padėtų mokiniams ugdyti techniką, ritmą, muzikinę vaizduotę ir raišką.

Kiekvienas kūrinys turi savitą nuotaiką ir charakterį. Vieni gyvybingi ir žaismingi, kiti švelnūs, rimti, paslaptingi ar dainiški. Muzikoje dažnai naudojami ryškūs ritmai, aiškios melodijos, pasikartojantys modeliai ir paprastos, bet išskirtinės harmonijos. Dėl to kūrinius lengva atpažinti ir prisiminti, o mokiniai kartu susiduria su muzika, kuri skamba modernesnė nei daugelis tradicinių pradedančiųjų kūrinių.

Fortepijono mokiniams šis rinkinys naudingas lavinant įvairius svarbius įgūdžius. Mokiniai gali treniruoti aiškią artikuliaciją, dinamikos pokyčius, ritminį tikslumą, rankų koordinaciją ir gebėjimą išryškinti melodiją. Kai kuriuose kūriniuose taip pat pasitaiko pasikartojančių natų, greitų padėties pokyčių, akcentų ir kitų elementarių techninių iššūkių. Kadangi kiekvienas kūrinys orientuotas į kitą muzikinę idėją, rinkinys suteikia įvairiapusės patirties ir neperkrauna mokinio.

Mokantis Kabalevskio svarbu negroti mechaniškai. Kiekvieno kūrinio charakteris yra svarbi muzikos dalis. Atkreipkite dėmesį į pavadinimą ir muzikines nuorodas, įsiklausykite į ritmą ir stenkitės sukurti tinkamą nuotaiką. Gyvybingas kūrinys turėtų skambėti energingai ir lengvai, o lėtesniam gali reikėti šiltesnio ir išraiškingesnio garso.

„24 pjesės vaikams“, Op. 39, ypač vertingos kaip papildomas repertuaras šalia tokių metodų kaip Beyeris ar Czerny. Metodas ugdo pagrindinę techniką ir natų skaitymą, o Kabalevskis suteikia galimybę šiuos įgūdžius panaudoti muzikoje, turinčioje charakterį ir raišką. Tai gali būti labai naudingas tarpinis etapas tarp elementarių pratimų ir išsamesnio vidutinio lygio repertuaro.

Pradedantiesiems šis rinkinys parodo, kad fortepijono mokymasis neturi apsiriboti pratimais. Net labai trumpi ir techniškai įveikiami kūriniai gali turėti stiprų muzikinį charakterį, o Kabalevskio „24 pjesės vaikams“ siūlo malonų būdą kartu ugdyti techniką ir gilesnį muzikinės raiškos pojūtį.

8 – Burgmüller: 25 progresuojančios pjesės, Op. 100 (originalus pavadinimas: „25 Études faciles et progressives“, angl. „25 Progressive Pieces“)

Johanno Friedricho Franzo Burgmüllerio „25 progresuojančios pjesės“, Op. 100, yra vienas populiariausių fortepijono kūrinių rinkinių mokiniams, baigusiems pačius ankstyviausius mokymosi etapus. Kiekvienas kūrinys trumpas, melodingas ir turi savitą charakterį, todėl rinkinys yra kur kas daugiau nei techninių pratimų knyga. Jis ypač vertingas tuo, kad leidžia mokiniams lavinti techniką kartu mokantis muzikalios raiškos.

Kūriniai palaipsniui sudėtingėja, todėl rinkiniu galima mokytis žingsnis po žingsnio. Ankstyvuosiuose kūriniuose pateikiami paprasti modeliai, aiškios melodijos ir pagrindinė artikuliacija, o vėlesniuose reikia daugiau koordinacijos, greitesnių pirštų judesių, akordų, išskaidytų akordų, akcentų ir didesnės dinamikos kontrolės. Tokie garsūs kūriniai kaip „Arabeska“, „Pastoralė“, „Nekaltybė“ ir „La styrienne“ supažindina mokinius su įvairiais muzikiniais stiliais ir charakteriais.

Viena didžiausių Op. 100 stiprybių – technikos ir muzikinės raiškos pusiausvyra. Užuot treniravę techninį modelį atskirai, mokiniai lavina šį įgūdį užbaigtame ir patraukliame kūrinyje. Pavyzdžiui, jie gali mokytis greitų pirštų judesių ir kartu stengtis, kad melodija skambėtų lengvai bei grakščiai, arba praktikuoti akompanimento modelius, išlaikydami melodiją pirmame plane. Tai moko svarbios taisyklės: fortepijono technika yra vertingiausia tada, kai tarnauja muzikai.

Mokydamiesi šių kūrinių nesusitelkite vien į teisingą visų natų sugrojimą. Atidžiai klausykitės melodijos, ritmo, artikuliacijos, dinamikos ir rankų balanso. Daugelis kūrinių turi stiprų muzikinį charakterį, todėl stenkitės įsivaizduoti jų nuotaiką ir atitinkamai formuoti kiekvieną frazę. Iš pradžių naudinga groti lėtai, ypač vietose, kuriose nepažįstamas pirštavimas ar greiti judesiai. Kai natos tampa užtikrintos, tempą palaipsniui didinkite, neprarasdami aiškumo ir atsipalaidavimo.

„25 progresuojančios pjesės“, Op. 100, dažnai mokomasi po tokių elementarių metodų kaip Beyerio ir Czerny, todėl jos gali būti svarbus tiltas į ankstyvąjį vidutinį repertuarą. Palyginti su grynai techninėmis pratimų knygomis, Burgmülleris suteikia daugiau galimybių ugdyti muzikinį skonį, frazavimą ir raišką. Kartu kūriniai pakankamai trumpi, kad išliktų prieinami besivystantiems pianistams.

Fortepijono mokiniams Burgmüllerio Op. 100 yra svarbus rinkinys, nes jis padeda pagrindinius fortepijono įgūdžius paversti tikru muzikiniu grojimu. Kruopščiai mokydamiesi kūrinių, mokiniai gali gerinti pirštų kontrolę ir koordinaciją bei tuo pačiu išmokti kurti gražias melodijas, įvairius ritmus ir skirtingus muzikinius charakterius. Tai idealus žingsnis į sudėtingesnį repertuarą ir vienas iš labiausiai pasiteisinančių rinkinių pereinant nuo pradedančiojo prie vidutinio lygio.

9 – Kabalevsky: Trisdešimt pjesių vaikams fortepijonui, Op. 27 (originalus pavadinimas: „Тридцать детских пьес“, angl. „Thirty Pieces for Children for Piano“)

Dmitrijaus Kabalevskio „Trisdešimt pjesių vaikams fortepijonui“, Op. 27, yra trumpų fortepijono kūrinių rinkinys, parašytas jauniesiems atlikėjams. Kaip ir kituose jo mokomuosiuose kūriniuose, pjesės skirtos fortepijono įgūdžiams lavinti kartu skatinant mokinius klausytis, įsivaizduoti ir muzikiškai reikštis. Muzika apskritai prieinama elementariojo ir vidutinio lygio mokiniams, tačiau ji neskamba kaip paprasti pratimai: kiekviena pjesė turi savitą charakterį ir muzikinę idėją.

Rinkinyje gausu skirtingų nuotaikų ir stilių. Kai kurios pjesės gyvybingos, humoristinės ar žaismingos, kitos švelnios, lyriškos, dramatiškos ar susimąsčiusios. Kabalevskis dažnai naudoja aiškias melodijas, energingus ritmus, pasikartojančius modelius, akcentus ir spalvingas harmonijas. Dėl to kūrinius lengva atpažinti ir malonu groti, kartu supažindinant mokinius su kiek modernesne nei tradicinis pradedančiųjų repertuaras muzikine kalba.

Op. 27 naudingas lavinant ritmą, artikuliaciją, pirštų kontrolę, rankų koordinaciją, dinamiką ir frazavimą. Kadangi kiekviena pjesė pateikia vis kitą muzikinę užduotį, mokiniai mokosi pritaikyti savo grojimą prie muzikos charakterio. Greitam kūriniui gali reikėti lengvų ir tikslių pirštų, o lyriškam – kruopštaus melodijos ir akompanimento valdymo.

Mokantis Kabalevskio verta nuo pat pradžių galvoti apie kiekvienos pjesės charakterį. Dinamika, akcentai, artikuliacija, tempo nuorodos ir ritmas nėra vien techninės instrukcijos – jie padeda sukurti muzikos asmenybę. Užuot visoms natoms suteikę vienodą svorį, klausykitės kontrastų ir stenkitės aiškiai išreikšti kiekvieną muzikinę frazę.

Op. 27 ypač veiksmingas kaip papildomas repertuaras šalia metodų ir techninių etiudų. Tokios knygos kaip Beyerio ar Czerny daugiausia dėmesio skiria pagrindinių įgūdžių ugdymui, o Kabalevskis suteikia galimybę šiuos įgūdžius taikyti kūriniuose, pasižyminčiuose stipriu muzikiniu charakteriu. Tai daro mokymąsi įvairesnį ir padeda suprasti, kad technika ir muzikinė raiška turėtų vystytis kartu.

Mokiniams, išeinantiems už pačio elementariausio repertuaro ribų, „Trisdešimt pjesių vaikams“, Op. 27, yra puikus rinkinys. Jame gausu trumpų, įsimenančių kūrinių, kurie natūraliai paruošia mokinį reiklesnei vidutinio lygio muzikai, išsaugodami tą džiaugsmą, vaizduotę ir tiesioginį poveikį, dėl kurių Kabalevskio fortepijono muzika yra tokia patraukli jauniems ir besivystantiems atlikėjams.

10 – J. S. Bach: 18 trumpųjų preliudų ir fugų (vieningo originalaus Bacho rinkinio pavadinimo nėra; angl. „18 Short Preludes and Fugues“)

J. S. Bacho „18 trumpųjų preliudų ir fugų“ yra naudingas rinkinys fortepijono mokiniams, pasirengusiems pereiti nuo paprastų melodijų prie savarankiškesnio ir struktūriškesnio Bacho klavyrinės muzikos stiliaus. Šis pavadinimas gali būti kiek klaidinantis, nes dažniausiai leidžiamas „18“ kūrinių rinkinys yra vėlesnė pedagoginė kompiliacija, o ne vienas paties Bacho sudarytas rinkinys; skirtinguose leidimuose gali būti sujungiami trumpi preliudai su fugomis ar fughettomis iš įvairių šaltinių.

Kūriniai dažniausiai trumpi, tačiau juose pateikiamos svarbios idėjos, vėliau tampančios esminėmis pažangesnėje Bacho klavyrinėje muzikoje. Mokiniai susiduria su balsų imitacija, paprastu kontrapunktu, sekomis, tekančiais gamų pasažais, ornamentika ir aiškiai organizuotomis muzikinėmis formomis. Užuot vienai rankai tiesiog akomponuojant kitai, abi rankos dažnai turi prasmingą muzikinę medžiagą. Dėl to šis rinkinys yra svarbus žingsnis į „Dviejų balsų invencijas“ ir vėliau – „Gerai temperuotą klavyrą“.

Vienas svarbiausių fortepijono mokinio įgūdžių yra gebėjimas girdėti ir valdyti atskiras muzikines linijas. Stenkitės kiekvieną balsą išgauti aiškiai, tačiau nesukurti sunkaus ar mechaniško skambesio. Iš pradžių grokite lėtai ir atidžiai klausykitės, kaip viena muzikinė idėja atsako kitai ar ją imituoja. Ritmas turėtų išlikti tolygus, o artikuliacija – aiški ir tinkama baroko stiliui. Kadangi Bacho muzikoje dažnai mažai reikalingas arba apskritai nereikalingas dešinysis pedalas, šie kūriniai taip pat puikiai lavina legato pirštais ir tikslius natų atleidimus.

Preliudai ir į fugas panašūs kūriniai neturėtų būti traktuojami vien kaip techniniai pratimai. Net jei kūrinys trumpas ir gana lengvai atliekamas, jis turi savitą charakterį, struktūrą ir muzikinę kryptį. Ieškokite pasikartojančių motyvų, sekų, kadencijų ir harmonijos pokyčių bei stenkitės suprasti, kaip muzika pereina nuo vienos idėjos prie kitos. Tai palengvins ir mokymąsi, ir įsiminimą.

Šis rinkinys ypač vertingas tada, kai mokinys jau patogiai groja lengvesnius kūrinius iš „Užrašų knygelės Annai Magdalenai Bach“, paprastus preliudus ir kitą ankstyvojo baroko repertuarą. Jis natūraliai paruošia „Dviejų balsų invencijoms“, kur balsų savarankiškumas tampa dar svarbesnis.

Fortepijono mokiniams „18 trumpųjų preliudų ir fugų“ siūlo švelnų, bet reikšmingą įvadą į Bacho kontrapunktinį rašymą. Jie padeda ugdyti pirštų kontrolę, muzikinį aiškumą, rankų savarankiškumą, ritmą, artikuliaciją ir atidų klausymąsi bei atveria duris į vieną svarbiausių fortepijono repertuaro tradicijų.

11 – Tchaikovsky: Albumas jaunimui, Op. 39 (originalus pavadinimas: „Детский альбом“, angl. „Album for the Young“)

Piotro Iljičiaus Čaikovskio „Albumas jaunimui“, Op. 39, yra 24 trumpų fortepijono kūrinių rinkinys, skirtas vaikams ir pradedantiesiems pianistams. Nors šie kūriniai yra gana paprasti, palyginti su didesniais Čaikovskio fortepijono kūriniais, juose gausu jo muzikai būdingų spalvų, melodijos, ritmo ir vaizduotės. Kiekvienas kūrinys turi savitą charakterį, todėl rinkinys yra naudingas mokymuisi ir malonus groti.

Kūriniai atskleidžia daugybę skirtingų nuotaikų ir muzikinių scenų. Gerai žinomi pavyzdžiai yra „Rytinė malda“, „Serganti lėlė“, „Nauja lėlė“, „Medinių kareivėlių maršas“, „Mažasis raitelis“, „Saldi svajonė“, „Polka“ ir „Lėlės laidotuvės“. Vieni kūriniai linksmi ir gyvybingi, kiti tylūs, lyriški, humoristiniai ar šiek tiek dramatiški. Ši įvairovė suteikia mokiniams galimybę viename rinkinyje patirti daugybę skirtingų muzikinės raiškos būdų.

Op. 39 vertingas tuo, kad derina pagrindinį techninį lavinimą su išraiškingu grojimu. Mokiniai gali lavinti pirštų kontrolę, artikuliaciją, ritmą, rankų koordinaciją, dinamiką ir frazavimą, kartu grodami kūrinius, turinčius aiškią muzikinę asmenybę. Kai kuriuose kūriniuose akcentuojami lengvi ir tikslūs judesiai, kituose reikia dainingos melodijos, kruopštaus rankų balanso ar jautrios dinamikos kontrolės.

Mokantis Čaikovskio svarbu galvoti apie kiekvieno kūrinio charakterį, o ne traktuoti jį vien kaip pratimą. Tokie pavadinimai kaip „Medinių kareivėlių maršas“ nurodo į tam tikrą ritmą ir charakterį, o „Saldi svajonė“ reikalauja švelnesnio ir lyriškesnio požiūrio. Atidžiai klausykitės melodijos ir akompanimento ir venkite visų natų groti vienodu stiprumu. Muzikinės nuorodos yra svarbus vadovas kuriant kiekvieno kūrinio atmosferą.

Rinkinys taip pat yra puikus įvadas į romantizmo fortepijono muziką. Skirtingai nei daugelis elementarių metodų, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama pratimams ir techniniams modeliams, Čaikovskis skatina mokinius ugdyti vaizduotę ir muzikinio pasakojimo pojūtį. Kūriniai pakankamai trumpi, kad juos būtų galima studijuoti atskirai, tačiau jie supažindina su išraiškingomis idėjomis, kurios išlieka svarbios ir pažengus grojimui.

„Albumas jaunimui“, Op. 39, ypač naudingas mokiniams, kurie jau išugdė pagrindinius skaitymo ir koordinacijos įgūdžius naudodami tokius metodus kaip Beyeris ar Czerny ir pasirengę imtis išraiškingesnio repertuaro. Jį galima studijuoti šalia techninių pratimų ir kitų vaikams skirtų rinkinių, taip natūraliai pereinant nuo elementaraus fortepijono mokymosi prie reikšmingesnių romantizmo kūrinių. Besivystančiam pianistui Čaikovskio albumas parodo, kad net trumpas ir techniškai įveikiamas kūrinys gali turėti stiprią atmosferą, melodiją ir emocinį charakterį.

12 – Sonatinų albumas, 1-oji knyga, red. Louis Köhler (originalus pavadinimas: „Sonatinen-Album, Band 1“, angl. „Sonatina Album, Book 1“)

„Sonatinų albumas“, 1-oji knyga, yra svarbus rinkinys fortepijono mokiniams, pereinantiems nuo elementarių pjesių prie labiau išplėtoto klasikinio repertuaro. Jame pateikiamos trumpos sonatinos ir kiti lengvesni klasikiniai kūriniai, kuriuos sukūrė tokie kompozitoriai kaip Clementi, Kuhlau, Diabelli ir kiti. Palyginti su pradedančiųjų metodų knygomis, muzika yra ilgesnė ir struktūriškesnė, todėl mokiniai gali giliau suprasti klasikinį stilių.

Sonatina yra gana trumpas kūrinys, pagrįstas klasikinės sonatos principais. Daugelyje šio rinkinio kūrinių yra aiškiai apibrėžtos muzikinės dalys, kontrastingos temos, pasikartojančios atkarpos ir subalansuotos frazės. Tai ypač naudinga mokantis, kaip organizuojama klasikinė muzika. Mokiniai ima suprasti, kad gerai atlikti kūrinį reiškia ne tik perskaityti atskiras natas, bet ir atpažinti frazes, muzikines idėjas bei bendrą struktūrą.

Rinkinys lavina daugybę svarbių fortepijono įgūdžių. Mokiniai praktikuoja gamas ir panašius pasažus, išskaidytus akordus, Alberti boso modelius, akordus, artikuliaciją, rankų koordinaciją ir padėties keitimus. Kartu jie mokosi subalansuoti melodiją su akompanimentu ir atlikti kontrastingas dalis atitinkamu charakteriu. Šie įgūdžiai yra vertingas pasiruošimas vėlesniam klasikos ir romantizmo repertuarui.

Mokantis sonatiną naudinga suskirstyti muziką į frazes ir dalis, o ne visada groti nuo pradžios iki pabaigos. Sunkius pasažus iš pradžių mokykitės lėtai, ypatingą dėmesį skirdami pirštavimui ir ritmui, o vėliau palaipsniui pasiekite reikiamą tempą. Kadangi klasikinis stilius remiasi aiškumu, venkite nereikalingo pedalo ir siekite švarios artikuliacijos. Ypač klausykitės melodijos ir, kai reikia, išlaikykite lengvesnį akompanimentą.

„Sonatinų albumas“, 1-oji knyga, dažnai yra svarbus žingsnis po tokių elementarių mokymosi etapų kaip Beyeris, Czerny, Burgmülleris ar panašus repertuaras. Jį taip pat galima studijuoti kartu su lengvesnėmis charakterinėmis pjesėmis, kad techninis ir muzikinis vystymasis vyktų kartu. Rinkinys paruošia mokinius reikšmingesniems Clementi, Haydno, Mozarto, Beethoveno ir vėlesnių kompozitorių kūriniams.

Fortepijono mokiniams „Sonatinų albumas“, 1-oji knyga, vertingas ne vien dėl to, kad kūriniai sudėtingesni. Jis moko naujai mąstyti apie muziką. Mokiniai pradeda dirbti su didesnėmis muzikinėmis formomis, aiškesniu frazavimu, kontrastingomis temomis ir klasikiniu stiliumi. Kruopštus šių kūrinių mokymasis gali suteikti tvirtą pagrindą pereinant nuo pradedančiojo prie vidutinio lygio fortepijono grojimo.

13 – Czerny: 30 naujų technikos etiudų, Op. 849 (originalus pavadinimas: „30 neue Studien in der Fertigkeit“, angl. „Thirty New Studies in Technics“)

Carlo Czerny „30 naujų technikos etiudų“, Op. 849, yra gerai žinomas fortepijono studijų rinkinys mokiniams, jau baigusiems ankstyviausią pradedančiųjų etapą ir pasirengusiems lavinti didesnį techninį sklandumą. 30 etiudų yra trumpi, kryptingi ir išdėstyti progresyviai, todėl knyga yra naudingas tiltas tarp elementarių pratimų ir reiklesnio fortepijono repertuaro.

Kiekviename etiude daugiausia dėmesio skiriama tam tikriems techniniams įgūdžiams: pirštų savarankiškumui, gamoms, arpeggio modeliams, pasikartojančioms natoms, išskaidytiems akordams, rankų koordinacijai ir greitiems pasažams. Kūriniams sudėtingėjant, mokinių prašoma groti greičiau, laisviau judėti po klaviatūrą ir koordinuoti sudėtingesnius modelius. Todėl rinkinys padeda ugdyti tikslumą ir vikrumą, reikalingą vidutinio lygio fortepijono muzikai.

Pagrindinis Op. 849 tikslas yra techninis vystymas, tačiau etiudai neturėtų būti grojami mechaniškai. Geras mokymasis reiškia tolygų ritmą, tinkamą pirštavimą ir vienodą, aiškų garsą. Pradėkite patogiu tempu ir įsitikinkite, kad judesiai yra atpalaiduoti, prieš mėgindami groti greičiau. Greitis naudingas tik tol, kol dėl jo neprarandamas tikslumas, aiškumas ar kontrolė.

Taip pat svarbu klausytis kiekvieno etiudo muzikinės formos. Nors tai techniniai kūriniai, juose yra frazių, akcentų, dinamikos ir melodinių idėjų. Stenkitės išryškinti svarbias natas ir venkite visoms natoms suteikti vienodą svorį. Taip techninė praktika tampa muzikine praktika ir etiudus groti tampa maloniau.

Op. 849 dažnai yra natūrali tąsa po lengvesnių Czerny rinkinių, tokių kaip „Praktinė pradedančiųjų fortepijono mokykla“, Op. 599. Jį taip pat galima studijuoti šalia Burgmüllerio „25 progresuojančių pjesių“, Op. 100, ir lengvesnių „Sonatinų albumo“, 1-osios knygos, kūrinių. Kol Burgmülleris ir sonatinos suteikia galimybių ekspresyviam ir stilistiniam grojimui, Czerny lavina techninę kontrolę, reikalingą juos patogiai atlikti.

Fortepijono mokiniams „30 naujų technikos etiudų“, Op. 849, yra svarbus žingsnis vidutinio lygio link. Kruopščiai ir nuosekliai praktikuodami etiudus, mokiniai gali stiprinti pirštus, gerinti koordinaciją ir sklandumą bei įgyti daugiau pasitikėjimo atliekant greitesnę ir sudėtingesnę fortepijono muziką. Tikslas nėra vien užbaigti visus 30 etiudų, bet panaudoti juos technikai, kurią galima pritaikyti tikram muzikiniam repertuarui, kurti.

14 – Beethoven: „Für Elise“, WoO 59 (originalus pavadinimas: „Für Elise“, angl. „Für Elise“)

Ludwigo van Beethoveno „Für Elise“, WoO 59, yra vienas garsiausių fortepijono kūrinių pasaulyje. Nors tai dažnai vienas pirmųjų Beethoveno kūrinių, su kuriais susipažįsta fortepijono mokiniai, visas kūrinys yra sudėtingesnis, nei leidžia manyti gerai žinoma pradžios melodija. Graži melodija, švelnus charakteris ir įsimenantys pasikartojimai daro jį ypač patrauklų mokiniams, pradedantiems pereiti nuo elementarių studijų prie išsamesnio repertuaro.

Kūrinys prasideda paprasta ir subtilia melodija, lydima išskaidytų akordų. Ši pradžios dalis besivystantiems pianistams gana prieinama, tačiau reikalauja kruopščios ritmo, balanso ir artikuliacijos kontrolės. Dešinioji ranka turėtų dainingai skambėti, o akompanimentas išlikti lengvas. Vėlesnės dalys tampa greitesnės ir techniškai aktyvesnės, jose atsiranda didesni šuoliai, pasikartojančios natos, akordai ir greitesni pasažai. Todėl visam kūriniui išmokti reikia daugiau koordinacijos ir kontrolės nei garsiajai pradžiai.

Viena svarbiausių „Für Elise“ pamokų yra išmokti formuoti melodiją. Pradžios tema neturėtų skambėti kaip vienodų natų seka. Klausykitės kiekvienos frazės krypties, svarbioms natoms suteikite šiek tiek daugiau svorio, o akompanimentą išlaikykite švelnų. Dinamika ir artikuliacija taip pat labai svarbios kuriant Beethoveno būdingą kontrastą tarp subtilių, lyriškų pasažų ir energingesnių dalių.

Mokantis kūrinį naudinga jį išskaidyti į mažas dalis. Pradžios melodiją galima mokytis lėtai, kol pirštavimas ir ritmas taps visiškai užtikrinti. Sunkesnius pasažus taip pat reikėtų praktikuoti atskirai, prieš juos jungiant su gretima muzika. Nesistenkite iš karto greitų dalių groti visu tempu. Atpalaiduota ranka ir kruopšti kontrolė yra svarbesnės už greitį.

„Für Elise“ ypač naudinga mokiniams, kurie mokėsi elementarių metodų, tokių kaip Beyeris ir Czerny, ir pradėjo dirbti su sonatinomis ar charakterinėmis pjesėmis. Ji suteikia galimybę pagrindinius techninius įgūdžius pritaikyti garsiam kūriniui, turinčiam stiprią muzikinę asmenybę. Kartu mokiniai susipažįsta su Beethoveno klasikiniu stiliumi: aiškiu frazavimu, kontrastingomis dalimis, ritmine energija ir kruopščiai valdoma dinamika.

Fortepijono mokiniams „Für Elise“ vertingas ne vien dėl savo garsumo ar populiarumo, bet todėl, kad moko daugybės pagrindinių išraiškingo grojimo aspektų. Studijuojant visą kūrinį galima lavinti koordinaciją, ritmą, artikuliaciją, dinamikos kontrolę ir muzikinį frazavimą bei patirti malonumą atliekant vieną atpažįstamiausių fortepijono repertuaro kūrinių.

15 – Gillock: Lyriniai preliudai romantiniu stiliumi (originalus pavadinimas: „Lyric Preludes in Romantic Style“, angl. „Lyric Preludes in Romantic Style“)

William’o Gillocko „Lyriniai preliudai romantiniu stiliumi“ yra 24 trumpų fortepijono kūrinių rinkinys mokiniams, pereinantiems nuo elementaraus prie vidutinio lygio. Kiekvienas preliudas turi savitą nuotaiką ir charakterį, išraiškingą romantizmo fortepijono muzikos grožį derindamas su rašymu, kuris išlieka praktiškas besivystantiems pianistams. Rinkinys ypač patrauklus mokiniams, norintiems mokytis spalvingai ir išraiškingai skambančių kūrinių bei toliau stiprinti techniką.

Gillockas visame rinkinyje naudoja lyriškas melodijas, išraiškingas harmonijas, švelnius ritmus ir kontrastingus muzikinius charakterius. Kai kurie preliudai tylūs ir svajingi, kiti dramatiški, energingi, paslaptingi ar žaismingi. Nors šių kūrinių nesukūrė romantizmo epochos kompozitorius, jie supažindina su daugeliu romantinei fortepijono muzikai būdingų skambesių ir technikų: dainingomis melodijomis, sodriais akordais, tekančiais akompanimento modeliais ir nuotaikos pokyčiais.

Fortepijono mokiniams rinkinys suteikia galimybę vienu metu ugdyti techniką ir muzikinę raišką. Mokiniai gali praktikuoti melodijos ir akompanimento balansą, legato, balsų išryškinimą, akordų kontrolę, dinamiką, pedalizaciją ir ritminį lankstumą. Kai kuriuose kūriniuose taip pat reikia didesnio rankų savarankiškumo ir kruopštesnės vidinių balsų kontrolės. Tai svarbus pasiruošimas vėlesniam Schumanno, Chopino ir Čaikovskio romantiniam repertuarui.

Mokantis Gillocko kūrinių ypatingą dėmesį skirkite melodijai. Graži daininga linija paprastai turėtų aiškiai išsiskirti iš akompanimento natų. Užuot spaudę visas natas vienodu stiprumu, atidžiai klausykitės skirtingų garso sluoksnių. Dinamika, frazavimas, artikuliacija ir pedalo nuorodos taip pat svarbios, nes padeda sukurti kiekvieno kūrinio atmosferą. Lėtas tempas savaime nepadaro kūrinio išraiškingo – muzikinėms frazėms vis tiek reikia krypties ir formos.

Kūrinius geriausia mokytis kantriai, po vieną dalį. Iš pradžių įsitikinkite, kad natos, pirštavimas ir ritmas yra patikimi, o tada palaipsniui pridėkite dinamiką, frazavimą, balsų išryškinimą ir pedalizaciją. Kadangi daugelis kūrinių priklauso nuo tembro ir balanso, gali būti ypač naudinga save įrašyti arba labai atidžiai klausytis grojant.

„Lyriniai preliudai romantiniu stiliumi“ yra puikus pasirinkimas mokiniams, kurie jau išugdė pagrindinius įgūdžius tokiais metodais ir rinkiniais kaip Beyeris, Czerny, Burgmülleris ar sonatinos ir yra pasirengę išraiškingesnei muzikai. Tai vertingas tiltas tarp elementaraus fortepijono mokymosi ir turtingesnio vidutinio lygio romantinio repertuaro.

Fortepijono mokiniams Gillocko rinkinys svarbus todėl, kad parodo, jog techninis mokymasis ir muzikinė raiška gali vystytis kartu. 24 preliudai suteikia įvairios ir patrauklios muzikos, kurioje mokiniai gali gerinti fortepijono techniką ir kartu mokytis kurti melodiją, atmosferą, kontrastą bei emociją prie klaviatūros.

16 – Schumann: Albumas jaunimui, Op. 68 (originalus pavadinimas: „Album für die Jugend“, angl. „Album for the Young“)

Roberto Schumanno „Albumas jaunimui“, Op. 68, yra vienas svarbiausių fortepijono muzikos rinkinių vaikams ir besivystantiems pianistams. Jį sudaro 43 trumpi kūriniai, nuo labai paprastų pradedantiesiems iki sudėtingesnių vidutinio lygio mokiniams. Nors rinkinys buvo sukurtas turint omenyje jaunuosius atlikėjus, daugelis kūrinių yra muzikiškai brandūs ir priklauso nuolatiniam fortepijono repertuarui.

Viena ypatingų Schumanno rinkinio savybių – įvairūs muzikiniai charakteriai. Vieni kūriniai švelnūs ir lyriški, kiti žaismingi, energingi, humoristiniai, paslaptingi ar susimąstę. Garsūs pavyzdžiai yra „Melodija“, „Laukinis raitelis“, „Pirmasis praradimas“, „Laimingasis ūkininkas“ ir „Iš svetimų kraštų ir žmonių“. Šiais trumpais kūriniais mokiniai gali patirti daugybę skirtingų nuotaikų ir suprasti, kad net techniškai paprastas kūrinys gali pasakoti istoriją ar kurti ryškią atmosferą.

Rinkinys taip pat naudingas ugdant pagrindinius fortepijono įgūdžius. Mokiniai gali dirbti su pirštų kontrole, artikuliacija, ritmu, dinamika, frazavimu, rankų koordinacija ir melodijos bei akompanimento balansu. Kai kurie kūriniai ypač tinka mokantis lengvo staccato, kiti reikalauja sklandaus legato ir kruopštaus melodijos formavimo. Kadangi techniniai reikalavimai skiriasi, mokiniai gali palaipsniui judėti per rinkinį augant jų gebėjimams.

Mokantis Schumanno verta atrasti kiekvieno kūrinio charakterį, o ne traktuoti jį vien kaip pratimą. Pavadinimai gali padėti suprasti nuotaiką, tačiau muzikinės nuorodos yra ne mažiau svarbios. Atidžiai klausykitės melodijos, stebėkite dinamikos ir artikuliacijos pokyčius ir galvokite, kaip kiekviena frazė juda link savo muzikinio tikslo. Net labai trumpas kūrinys turėtų turėti kryptį ir raišką.

Naudinga mokytis kūrinių mažomis dalimis ir patogiu tempu. Nevaidinkite per greitai vien todėl, kad kūrinys trumpas. Tikslumas, balansas ir muzikinis charakteris yra svarbesni už greitį. Kai kurie vėlesni kūriniai turi didesnių techninių ir išraiškos reikalavimų, todėl juos galima pasilikti vėlesniam mokymosi etapui.

„Albumas jaunimui“, Op. 68, yra puikus rinkinys mokiniams, kurie juda už elementarių metodinių knygų ribų ir pradeda tyrinėti išsamesnį muzikinį repertuarą. Jį galima studijuoti kartu su Czerny, Burgmülleriu, sonatinomis ar kitais techniniais bei muzikiniais etiudais. Lengvesnius kūrinius galima pradėti gana anksti, o sudėtingesni tampa tikslais tolesnei pažangai.

Fortepijono mokiniams Schumanno „Albumas jaunimui“ vertingas todėl, kad tuo pačiu metu ugdo techniką ir muzikinę vaizduotę. Jis moko groti skirtingu prisilietimu, formuoti frazes, kontroliuoti dinamiką ir suteikti kiekvienam kūriniui savitą asmenybę. Tai svarbus tiltas tarp pradedančiųjų fortepijono studijų ir turtingesnio romantizmo fortepijono muzikos pasaulio.

17 – Mozart: 6 Vienos sonatinos (originalus pavadinimas: „6 Wiener Sonatinen“, angl. „6 Viennese Sonatinas“)

Mozarto „6 Vienos sonatinos“ yra populiarus rinkinys fortepijono mokiniams, pradedantiems studijuoti klasikinio stiliaus muziką. Nors jos dažnai įtraukiamos į Mozarto fortepijono repertuarą, iš pradžių jos nebuvo sukurtos kaip fortepijono sonatinos. Šie šeši kūriniai yra XIX amžiaus pradžioje atlikti aranžuočių variantai, sukurti pagal Mozarto „Penkis divertismentus“, K. 439b, kurie iš pradžių buvo parašyti trims pučiamiesiems instrumentams. Aranžuotojo tapatybė nėra visiškai aiški, nors buvo siūloma Ferdinando Kauerio pavardė.

Muzika aiški, elegantiška ir palyginti prieinama, ypač lyginant su tikrosiomis Mozarto fortepijono sonatomis. Šešios sonatinos yra Do mažoro, La mažoro, Re mažoro, Si bemolio mažoro, Fa mažoro ir Do mažoro tonacijose ir suteikia naudingą pasiruošimą reiklesniam klasikinio stiliaus repertuarui.

Fortepijono mokiniams šis rinkinys ypač naudingas lavinant klasikinę techniką. Mokiniai gali praktikuoti švarią artikuliaciją, gamas ir į jas panašius pasažus, išskaidytus akordus, Alberti boso modelius, pasikartojančias natas, pirštų koordinaciją ir melodijos bei akompanimento balansą. Muzika taip pat moko svarbaus klasikinio grojimo aspekto: frazės turi būti aiškios ir grakščios, o ritmas bei proporcijos – tvirti.

Mokantis šių sonatinų stenkitės išlaikyti tekstūrą lengvą ir skaidrią. Melodija paprastai turėtų būti lengvai girdima, o akompanimento figūros – tylesnės. Venkite per didelio pedalo, nes šiame stiliuje svarbesnė aiški artikuliacija ir gerai kontroliuojamas grojimas pirštais. Atidžiai stebėkite ornamentus, dinamiką, akcentus ir frazavimo nuorodas, taip pat stenkitės sukurti kontrastus tarp skirtingų muzikinių dalių.

Kadangi kūriniai sudaryti iš santykinai trumpų ir aiškiai organizuotų dalių, jie taip pat puikiai tinka mokytis muzikinės formos. Pasikartojančios dalys, kontrastingos temos, kadencijos ir registro pokyčiai gali padėti mokiniams suprasti, kaip kuriama klasikinė muzika. Užuot praktikavę tik nuo pradžios iki pabaigos, išanalizuokite kiekvienos dalies struktūrą ir nustatykite pagrindines jos muzikines idėjas.

„6 Vienos sonatinos“ yra ypač naudingas tarpinis etapas tarp elementaraus fortepijono repertuaro ir tikrųjų Mozarto fortepijono sonatų. Jos paprastesnės nei sonatos, bet išlaiko daugelį klasikinio stiliaus bruožų. Mokiniams, kurie jau studijavo Clementi, Kuhlau ar Diabelli kūrinius, šios sonatinos suteikia patrauklią galimybę ugdyti didesnį rafinuotumą ir ruoštis pažangesniam Mozarto repertuarui.

Fortepijono mokiniams didžiausia šio rinkinio vertė slypi prieinamumo ir klasikinės elegancijos derinyje. Kruopštus šių kūrinių mokymasis gali gerinti techninę kontrolę, ritminį tikslumą, artikuliaciją, frazavimą, balansą ir muzikinį supratimą bei natūraliai supažindinti su stiliumi, siejamu su Mozartu.

18 – Sonatinų albumas, 2-oji knyga, red. Louis Köhler (originalus pavadinimas: „Sonatinen-Album, Band 2“, angl. „Sonatina Album, Book 2“)

„Sonatinų albumas“, 2-oji knyga, yra rinkinys fortepijono mokiniams, kurie jau peržengė elementaraus klasikinio repertuaro ribas ir pasirengę ilgesniems bei reiklesniems kūriniams. Jis tęsia 1-ojoje knygoje pradėtą sonatinų studiją, tačiau kūriniai paprastai reikalauja didesnės techninės kontrolės, muzikinės brandos ir klasikinio stiliaus supratimo. Priklausomai nuo leidimo, rinkinyje pateikiami Clementi, Kuhlau, Dussek, Beethoven ir kitų kompozitorių kūriniai.

Kūriniai supažindina su didesnėmis muzikinėmis formomis ir labiau išvystytomis muzikinėmis idėjomis. Palyginti su trumpesniais 1-osios knygos kūriniais, dalyse dažnai yra ilgesnės frazės, greitesni pasažai, didesni padėties pokyčiai, sudėtingesni akompanimento modeliai ir ryškesni kontrastai tarp temų bei muzikinių dalių. Mokiniai todėl pradeda patirti muziką, kuri savo apimtimi ir struktūra artimesnė pilnai fortepijono sonatai.

Fortepijono mokiniams 2-oji knyga ypač naudinga lavinant aiškumą, pirštų techniką, koordinaciją, gamas, arpeggio, akordus ir pasažus. Ne mažiau svarbu, kad ji moko klasikinio frazavimo ir balanso. Melodija paprastai turėtų aiškiai išsiskirti iš akompanimento, o skirtingos dalies dalys turėtų turėti savitą charakterį. Švari artikuliacija, tolygus ritmas ir kruopštus dėmesys dinamikai yra būtini.

Mokantis sonatiną naudinga suprasti jos struktūrą prieš bandant groti greitai. Ieškokite frazių, temų, pasikartojančių dalių, kadencijų ir kontrastingų pasažų. Sunkias atkarpas praktikuokite atskirai ir lėtai, atidžiai stebėdami pirštavimą ir rankų padėtį. Kai natos taps užtikrintos, tempą palaipsniui didinkite, išlaikydami lengvą, tolygų ir kontroliuojamą grojimą.

Pedalą klasikiniame repertuare apskritai reikėtų naudoti saikingai. Švari pirštų artikuliacija dažnai yra svarbesnė už didelį išlaikomo garso kiekį. Atidžiai klausykitės, kad akompanimento figūros neužgožtų melodijos, ir venkite nereikalingų akcentų bei sunkaus grojimo. Tikslas – sukurti aiškų ir elegantišką garsą, o ne tiesiog garsiai ar greitai sugroti visas natas.

„Sonatinų albumas“, 2-oji knyga, yra natūrali tąsa po tokių elementarių studijų kaip Beyeris, Czerny, Burgmülleris, Schumannas ir „Sonatinų albumas“, 1-oji knyga. Jis taip pat svarbus ruošiantis reikšmingesniems Clementi, Mozarto, Haydno ir Beethoveno kūriniams. Kūrinių sunkumas ne visada vienodas, todėl juos galima pasirinkti pagal individualų mokinio lygį, o nebūtinai groti tiksliai spausdinimo tvarka.

Fortepijono mokiniams „Sonatinų albumas“, 2-oji knyga, yra svarbus žingsnis vidutinio lygio link. Jis ugdo ne tik techninius gebėjimus, bet ir gilesnį muzikinės formos, frazavimo, artikuliacijos, balanso ir klasikinio stiliaus supratimą. Kruopštus šių kūrinių mokymasis gali suteikti mokiniams pasitikėjimo ir įgūdžių, reikalingų stambesnėms sonatoms ir kitam svarbiam fortepijono repertuarui.

19 – Prokofiev: Muzika vaikams, Op. 65 (originalus pavadinimas: „Детская музыка“, angl. „Music for Children“)

Sergejaus Prokofjevo „Muzika vaikams“, Op. 65, yra 12 trumpų fortepijono kūrinių rinkinys, skirtas jauniems atlikėjams. Nors kūriniai prieinami besivystantiems pianistams, jie supažindina su daugeliu išskirtinių Prokofjevo muzikos bruožų: stipriais ritmais, netikėtais akcentais, aiškiomis melodijomis, ryškiais kontrastais ir moderniomis harmonijomis. Todėl rinkinys yra puikus būdas atrasti XX amžiaus fortepijono muziką toliau lavinant pagrindinius pianistinius įgūdžius.

Kiekvienas iš 12 kūrinių turi kitokį charakterį. Vieni yra gyvybingi, žaismingi ar energingi, kiti tylūs, lyriški, paslaptingi ar humoristiniai. Prokofjevas dažnai iš paprastų priemonių kuria ryškius muzikinius vaizdus, todėl kūriniai gali atrodyti tarsi mažos muzikinės scenos. Trumpa jų trukmė taip pat praktiška mokiniams, kurie dar tik ugdo susikaupimą, reikalingą ilgesniems kūriniams.

Op. 65 naudingas ugdant ritmą, artikuliaciją, koordinaciją, dinamikos kontrolę ir pirštų savarankiškumą. Prokofjevas dažnai akcentus perkelia į netikėtas vietas arba naudoja pasikartojančius ritminius modelius, todėl ypač svarbu išlaikyti stabilų pulsą. Mokiniai taip pat susiduria su kontrastingomis artikuliacijomis ir staigiais dinamikos pokyčiais, kurie skatina atidžiai valdyti savo grojimo charakterį.

Praktikuodami šiuos kūrinius atidžiai stebėkite ritmą ir artikuliaciją. Prokofjevo muzika gali prarasti savo charakterį, jei viskas grojama vienodu prisilietimu. Akcentai turėtų skambėti sąmoningai, lengvi pasažai turi išlikti vikrūs, o lyriškos melodijos – natūraliai formuojamos. Taip pat svarbu nepainioti stipraus ritmo su sunkiu grojimu: net energingi pasažai turėtų būti kontroliuojami ir tikslūs.

Harmonijos ir melodijos mokiniams, pripratusiems prie tradicinio pradedančiųjų repertuaro, kartais gali skambėti neįprastai. Užuot bandę padaryti muziką panašią į Mozartą ar Schumanną, klausykitės Prokofjevo muzikinės kalbos. Netikėtos natos, disonansai, registro pokyčiai ir neįprasti ritminiai modeliai yra svarbi kūrinių charakterio dalis.

„Muzika vaikams“, Op. 65, ypač vertinga mokiniams, kurie jau išugdė pagrindinius įgūdžius tokiais metodais ir rinkiniais kaip Beyeris, Czerny, Burgmülleris ar Schumannas ir pasirengę tyrinėti modernesnį skambesį. Ji taip pat gali padėti pasiruošti kitų XX amžiaus kompozitorių muzikai ir kartu toliau stiprinti pagrindinę fortepijono techniką.

Fortepijono mokiniams Prokofjevo „Muzika vaikams“ suteikia įdomų prieinamumo ir originalumo derinį. Rinkinys parodo, kad jauniesiems atlikėjams skirta muzika neprivalo skambėti paprastai ar senamadiškai. Studijuodami šiuos 12 kūrinių mokiniai gali ugdyti didesnį ritminį tikslumą, techninę kontrolę ir muzikinę vaizduotę bei susipažinti su išskirtiniu Prokofjevo skambesiu ir charakteriu.

20 – J. S. Bach: Dviejų balsų invencijos, BWV 772–786 (originalus pavadinimas: „Zweistimmige Inventionen“, angl. „Two-Part Inventions“)

J. S. Bacho „Dviejų balsų invencijos“, BWV 772–786, yra 15 trumpų klavyrinių kūrinių rinkinys ir vienas svarbiausių etapų mokantis Bacho. Jie parašyti tam, kad ugdytų ne tik pirštų techniką, bet ir gebėjimą vienu metu groti dvi savarankiškas muzikines linijas. Fortepijono mokiniams tai puikus įvadas į kontrapunktą ir pasiruošimas didesniems bei sudėtingesniems Bacho klavyriniams kūriniams.

Kiekviena invencija pagrįsta trumpa muzikine idėja, vadinama motyvu. Viena ranka pateikia idėją, kita į ją atsako arba ją plėtoja. Toliau muzikinės linijos sąveikauja per imitacijas, sekas, gamas ir registro pokyčius. Kadangi abi rankos turi svarbią medžiagą, mokiniai negali tiesiog galvoti apie vieną ranką kaip melodiją, o kitą kaip akompanimentą. Dėl to invencijos ypač vertingos lavinant rankų savarankiškumą.

Vienas pagrindinių iššūkių – išmokti aiškiai girdėti abu balsus. Iš pradžių praktikuokite kiekvieną ranką atskirai, kad suprastumėte jos muzikinę liniją, o vėliau rankas sujunkite lėtai. Atidžiai klausykitės, kaip balsai mėgdžioja ir atsako vienas kitam. Tikslas nebūtinai yra vieną balsą padaryti gerokai garsesnį už kitą, bet suteikti kiekvienai linijai pakankamai aiškumo, kad klausytojas galėtų sekti muzikinį dialogą.

Aiški artikuliacija taip pat būtina. Bacho klavyrinei muzikai naudinga kontroliuojama pirštų technika, tikslus natų atleidimas ir stabilus ritminis pulsas. Venkite didelio dešiniojo pedalo naudojimo, nes per daug pedalo gali sulieti atskirus balsus. Vietoj to siekite švaraus ir skaidraus skambesio, daugiausia išgaunamo pirštais ir kruopščiai valdant prisilietimą.

Invencijos taip pat puikiai tinka mokytis, kaip organizuojama muzika. Užuot įsiminę kūrinį tik kaip natų seką, ieškokite pagrindinio motyvo, pasikartojimų, sekų, imitacijų, kadencijų ir tonacijos pokyčių. Šių modelių supratimas palengvina įsiminimą ir padeda grojant girdėti struktūrą.

Dviejų balsų invencijų dažniausiai mokomasi po lengvesnių Bacho kūrinių, pavyzdžiui, pasirinktų kūrinių iš „Užrašų knygelės Annai Magdalenai Bach“ ir kitų trumpų preliudų. Tai svarbus žingsnis į „Trijų balsų sinfonijas“, „Prancūziškąsias siuitas“ ir galiausiai „Gerai temperuotą klavyrą“. Kartu jas galima studijuoti šalia techninių pratimų ir kito repertuaro, kad fortepijono technika vystytųsi subalansuotai.

Fortepijono mokiniams Bacho „Dviejų balsų invencijos“ vertingos todėl, kad moko rankas veikti savarankiškai ir kartu ugdo ritmą, artikuliaciją, klausymąsi, koordinaciją bei muzikinį supratimą. Jos gali būti trumpos, tačiau reikalauja kruopštaus dėmesio ir apgalvoto grojimo. Gerai įvaldytos jos gali pakeisti tai, kaip mokinys girdi ir valdo fortepijoną, ir sukurti tvirtą pagrindą pažangesnei kontrapunktinei muzikai.

21 – Heller: 30 progresuojančių etiudų, Op. 46 (originalus pavadinimas: „30 Études progressives“, angl. „30 Progressive Studies“)

Stepheno Hellerio „30 progresuojančių etiudų“, Op. 46, yra fortepijono studijų rinkinys mokiniams, jau perėjusiems ankstyviausią pradedančiųjų etapą ir pasirengusiems ugdyti didesnę techniką bei muzikinę raišką. Helleris siekė sujungti techninę praktiką su patrauklia ir išraiškinga muzika, todėl tai daugiau nei paprasti pirštų pratimai. Kūriniams palaipsniui sudėtingėjant, mokiniai gauna daug progų lavinti frazavimą ir muzikinio charakterio pojūtį.

Etiuduose lavinami įvairūs įgūdžiai, įskaitant pirštų savarankiškumą, gamas, išskaidytus akordus, arpeggio modelius, rankų koordinaciją, artikuliaciją ir padėties keitimus. Rinkiniui progresuojant techniniai reikalavimai didėja, todėl mokiniams reikia didesnės kontrolės ir lankstumo. Kartu Helleris dažnai suteikia etiudams lyrišką melodiją ar savitą charakterį, skatindamas mokinius galvoti apie muzikinę raišką kartu su technika.

Viena vertingiausių Op. 46 savybių yra technikos ir meno pusiausvyra. Mokinys nėra paprasčiausiai prašomas kartoti mechaninį modelį. Techniniai judesiai įtraukti į trumpus muzikinius kūrinius, kuriuose yra melodijos, frazės, dinamika ir kontrastai. Tai padeda suprasti, kad technika turi tarnauti muzikinei raiškai. Todėl sunkų pasažą reikia praktikuoti ne tik dėl greičio ir tikslumo, bet ir dėl tolygaus skambesio, tinkamos artikuliacijos bei aiškios muzikinės linijos.

Mokantis etiudų pradėkite lėtai ir sutelkite dėmesį į tikslias natas, atpalaiduotus judesius ir teisingą pirštavimą. Kai pasažas tampa užtikrintas, tempą palaipsniui didinkite, neprarasdami aiškumo ir kontrolės. Ypatingą dėmesį skirkite rankų balansui ir frazių formavimui. Net techniniame etiude melodija turėtų turėti kryptį, o akompanimentas neturėtų jos užgožti.

Hellerio muzika taip pat skatina atidų klausymąsi. Kai kuriuose etiuduose reikia lengvo ir subtilaus prisilietimo, kituose – tekančio ar energingo charakterio. Prieš grodami greitesniu tempu stenkitės nustatyti pagrindinę kiekvieno etiudo muzikinę idėją ir nuspręsti, kaip ji turėtų skambėti. Toks požiūris daro techninę praktiką prasmingesnę ir kūrinius malonesnius mokytis.

„30 progresuojančių etiudų“, Op. 46, labai tinka mokiniams, pereinantiems nuo elementaraus repertuaro prie vidutinio lygio. Juos galima studijuoti greta Burgmüllerio „25 progresuojančių pjesių“, Op. 100, Czerny „30 naujų technikos etiudų“, Op. 849, ir „Sonatinų albumo“. Czerny dažnai labiau pabrėžia techninį sklandumą, o Helleris ypatingą dėmesį skiria techninio lavinimo ir romantinės muzikinės raiškos derinimui.

Fortepijono mokiniams Hellerio Op. 46 yra puikus tiltas tarp pagrindinių pratimų ir pažangesnių etiudų bei repertuaro. Kruopščiai studijuodami šiuos kūrinius, mokiniai gali ugdyti pirštų kontrolę, koordinaciją, sklandumą, frazavimą, dinamiką ir išraiškingą grojimą vienu metu. Rinkinys moko svarbios pamokos augančiam pianistui: techninė praktika tampa vertingiausia tada, kai ji padeda laisviau ir išraiškingiau kurti muziką.

22 – Czerny: Sklandaus grojimo mokykla, Op. 299 (originalus pavadinimas: „Die Schule der Geläufigkeit“, angl. „The School of Velocity“)

Carlo Czerny „Sklandaus grojimo mokykla“, Op. 299, yra vienas svarbiausių techninių studijų rinkinių vidutinio lygio fortepijono mokiniams. 40 etiudų skirti ugdyti sklandų, tolygų ir kontroliuojamą pirštų judėjimą bei padėti atlikėjams patogiau groti greitus pasažus. Skirtingai nuo pratimų, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama pirštų jėgai, Op. 299 ypač pabrėžia sklandumą, vikrumą, tikslumą ir gebėjimą lengvai judėti po klaviatūrą.

Etiudai palaipsniui sunkėja ir supažindina su įvairiais greito grojimo būdais. Mokiniai praktikuoja gamas, išskaidytus akordus, arpeggio modelius, pasikartojančias natas, šuolius, padėties keitimus ir įvairias rankų kombinacijas. Tokie modeliai dažnai pasitaiko klasikinio fortepijono repertuare, todėl jų išmokimas su Czerny gali gerokai palengvinti vėlesnių kūrinių mokymąsi.

Žodis „sklandumas“ arba „velocity“ nereiškia vien groti kuo greičiau. Tikrasis tikslas – groti greitai, kartu išliekant atpalaiduotam, tiksliam, tolygiui ir ritmiškai stabiliam. Labai greitai, bet įsitempus ar netolygiai atliekamas pasažas yra mažiau naudingas nei vidutiniu tempu atliekamas pasažas su gera kontrole. Pradėkite lėtai, kruopščiai išmokite pirštavimą ir tempą didinkite palaipsniui, kai judesiai tampa patogūs.

Taip pat svarbu klausytis garso mokantis. Nors etiudai yra techniniai, jų nereikėtų groti mechaniškai. Stenkitės išlaikyti tolygų tembrą, aiškią artikuliaciją ir stabilų pulsą. Kai viena ranka turi svarbesnę muzikinę liniją, leiskite jai iškilti, bet kitos rankos be reikalo nestiprinkite.

Užuot bandę vienu metu praktikuoti visus 40 etiudų, dažnai veiksmingiau pasirinkti vieną ar du, atitinkančius dabartinius poreikius. Sunkų etiudą galima mokytis trumpomis atkarpomis, atskirai dirbant su kiekviena ranka ir kartojant lėtai, o tik vėliau grįžtant prie viso pasažo. Ritminės variacijos ir skirtingi praktikos modeliai taip pat gali padėti gerinti sudėtingus pirštų judesius, nepaverčiant pratimo paprastu kartojimu visu tempu.

„Sklandaus grojimo mokykla“, Op. 299, dažniausiai mokomasi po lengvesnių rinkinių, tokių kaip Czerny „Praktinė pradedančiųjų fortepijono mokykla“, Op. 599, ir „30 naujų technikos etiudų“, Op. 849. Ją galima studijuoti kartu su Burgmüllerio, Hellerio, sonatinų ir lengvesniais Bacho ar Beethoveno kūriniais. Taip Czerny ugdomus techninius įgūdžius galima iš karto pritaikyti tikroje muzikoje.

Fortepijono mokiniams Op. 299 yra svarbus žingsnis į sklandų vidutinio lygio grojimą. Jis ugdo vikrumą, koordinaciją, tikslumą ir atsipalaidavimą, reikalingus greitesnei fortepijono muzikai, bei paruošia mokinius reiklesniems Chopino, Liszto ir kitų svarbių romantizmo bei vėlesnių epochų kompozitorių etiudams ir kūriniams. Tikslas nėra vien pasiekti didelį greitį, bet išugdyti laisvę ir kontrolę, leidžiančią greitai groti muzikaliai.

23 – J. S. Bach: Trijų balsų invencijos (sinfonijos), BWV 787–801 (originalus pavadinimas: „Sinfonien / Dreistimmige Inventionen“, angl. „3-Part Inventions (Sinfonias)“)

J. S. Bacho „Trijų balsų invencijos“, BWV 787–801, dažniausiai vadinamos „sinfonijomis“, yra 15 trumpų klavyrinių kūrinių, skirtų technikos ir muzikinės raiškos studijoms. Jos seka po „Dviejų balsų invencijų“ ir įveda papildomą savarankišką muzikinę liniją, todėl yra svarbus žingsnis į pažangesnę kontrapunktinę muziką. Nors kūriniai gana trumpi, jiems reikia atidaus klausymosi, tikslios pirštų kontrolės ir gero supratimo, kaip kelios melodijos veikia kartu.

Svarbiausias sinfonijų bruožas yra trijų balsų tekstūra. Vietoj melodijos vienoje rankoje ir paprasto akompanimento kitoje čia tarpusavyje sąveikauja trys balsai. Muzikinė idėja gali prasidėti viename balse ir vėliau pasirodyti kitame, o trečiasis balsas tuo metu tęsia savo medžiagą. Taip sukuriamas muzikinis dialogas, kuriame kiekviena dalis yra svarbi.

Fortepijono mokiniams dėl to sinfonijos puikiai lavina pirštų ir rankų savarankiškumą. Reikia klausytis kiekvieno balso ir kartu girdėti visą kūrinį kaip vieną muzikinę struktūrą. Praktika gali prasidėti mokantis kiekvieną dalį atskirai, kad suprastumėte jos melodiją ir ritmą. Tada sujunkite du balsus ir tik po to pridėkite trečią. Toks būdas padeda išvengti to, kad vienas balsas visiškai pradingtų tekstūroje.

Ypač svarbi aiški artikuliacija ir stabilus pulsas. Bacho kontrapunktas gali lengvai susilieti, jei natos laikomos per ilgai, grojamos netolygiai ar jungiamos be pakankamos kontrolės. Praktikuokite lėtai ir atidžiai klausykitės frazių pradžios bei pabaigos. Daugeliu atvejų švari pirštų technika yra svarbesnė už platų dešiniojo pedalo naudojimą, kuris gali užgožti atskirus balsus.

Sinfonijos taip pat vertingos mokantis, kaip plėtojamos muzikinės idėjos. Ieškokite pagrindinio motyvo, imitacijų, sekų, tonacijos pokyčių, kadencijų ir balsų apsikeitimų. Šių ryšių supratimas palengvina įsiminimą ir leidžia geriau girdėti muzikos logiką. Užuot galvoję apie kūrinį kaip apie ilgą natų seką, stenkitės atpažinti pasikartojančias idėjas, kurios jį sujungia.

Kadangi muzikiniai reikalavimai čia didesni nei „Dviejų balsų invencijose“, sinfonijų paprastai imamasi tik tuomet, kai mokinys jau gana gerai valdo dviejų balsų kontrapunktą. Jas galima studijuoti kartu su „Prancūziškosiomis siuitomis“, „Mažaisiais preliudais“ ir kitu vidutinio lygio repertuaru; jos taip pat suteikia vertingą pasiruošimą „Gerai temperuoto klavyro“ fugoms.

Fortepijono mokiniams Bacho „Trijų balsų invencijos“ yra svarbus muzikinio savarankiškumo ugdymo etapas. Jos stiprina pirštų koordinaciją, ritminę kontrolę, artikuliaciją, klausymąsi ir gebėjimą vienu metu subalansuoti kelis balsus. Dar svarbiau – jos moko fortepijoną girdėti ne vien kaip melodiją ir akompanimentą, bet kaip kelis tarpusavyje bendraujančius muzikinius balsus.

24 – Satie: Trys „Gymnopédies“ (originalus pavadinimas: „Trois Gymnopédies“, angl. „Three Gymnopédies“)

Eriko Satie „Trys Gymnopédies“ yra vienas atpažįstamiausių XIX amžiaus pabaigos fortepijono muzikos rinkinių. Parašyti 1888 metais, šie trys trumpi kūriniai pasižymi tyliu, paslaptingu ir svajingu charakteriu. Paprastos melodijos, švelniai pasikartojantys ritmai ir neįprastos harmonijos daro juos labai skirtingus nuo virtuozinės Chopino ar Liszto fortepijono muzikos. Fortepijono mokiniams jie suteikia vertingą progą susipažinti su muzika, kurioje svarbesni tembras, atmosfera ir subtili raiška nei techninis demonstravimas.

Trys Gymnopédies yra tarpusavyje susijusios, tačiau kiekviena turi savitą charakterį. Muzika kuriama iš gana paprastų melodijų, lydimų pasikartojančių akordų modelių. Tekstūra paprastai aiški ir neperkrauta, todėl natos daugeliui vidutinio ir vėlyvojo pradedančiųjų lygio mokinių yra prieinamos. Vis dėlto kūrinio paprastumas gali būti apgaulingas: kadangi natų palyginti nedaug, kiekviena nata, akordas ir pauzė tampa svarbūs.

Vienas pagrindinių iššūkių fortepijono mokiniui – išmokti sukurti gražų ir kontroliuojamą garsą. Melodija turėtų būti grojama švelniai ir išraiškingai, o akompanimento akordai išlikti tylūs ir tolygūs. Svarbu vengti sunkaus ar pernelyg dramatiško grojimo. Satie stilius remiasi santūrumu, ramybe ir subtiliais skambesio pokyčiais. Todėl atpalaiduotas prisilietimas ir kruopšti dinamikos kontrolė yra naudingesni nei didelės jėgos naudojimas.

Ritmas taip pat svarbus. Pasikartojantys akompanimento modeliai turi išlikti stabilūs, bet neturėtų skambėti standžiai ar mechaniškai. Klausykitės natūralios melodijos tėkmės ir leiskite frazėms kvėpuoti neprarasdami vidinio pulso. Dešinysis pedalas gali padėti sujungti harmonijas ir sukurti rezonansą, tačiau jį reikia naudoti atsargiai, kad harmonijos liktų aiškios.

Verta atkreipti dėmesį ir į neįprastas harmonijas. Satie dažnai naudoja akordus ir harmonines sekas, kurios nesielgia taip, kaip tradicinė XIX amžiaus romantinė muzika. Užuot nuolat kūrusios stiprią įtampą ir jos išsprendimą, jos gali tarsi plaukti nuo vieno skambesio prie kito. Tai viena iš priežasčių, kodėl Gymnopédies skamba taip moderniai ir savitai.

Šie kūriniai puikiai tinka mokiniams, kurie jau išugdė pagrindinius natų skaitymo, ritmo, rankų koordinacijos ir akordų grojimo įgūdžius tokiais metodais ir repertuaru kaip Beyeris, Czerny, Burgmülleris ar sonatinos. Nors pačios natos gali būti nepaprastai nesudėtingos, įtikinamai atlikti Gymnopédies reikia brandesnio prisilietimo, atidaus klausymosi ir jautrumo atmosferai.

Fortepijono mokiniams Satie „Trys Gymnopédies“ primena, kad išraiškingas grojimas ne visada priklauso nuo greičio ar techninio sudėtingumo. Tylūs melodijos motyvai, pasikartojantys akordai, neįprastos harmonijos ir erdvi atmosfera skatina atidžiai klausytis ir atrasti grožį paprastume. Tai gali būti puikus pirmasis susitikimas su Satie ir vartai į modernią fortepijono muziką.

25 – Chopin: Valsai (originalus pavadinimas: „Valses“, angl. „Waltzes“)

Frédérico Chopino „Valsai“ yra vieni patraukliausių kūrinių fortepijono mokiniams, pradedantiems tyrinėti romantizmo fortepijono muziką. Nors jų pagrindas – tradicinis valsas, Chopinas šokį pavertė elegantiška koncertine muzika, kupina gražių melodijų, išraiškingų harmonijų ir subtilių nuotaikos pokyčių. Jo valsai labai skiriasi sudėtingumu: vieni gali būti prieinami besivystantiems mokiniams, o kiti reikalauja pažangios technikos.

Viena patraukliausių valsų savybių – įsimenančios melodijos. Daugelyje kūrinių dešinioji ranka veda aiškią dainingą liniją, o kairioji pateikia būdingą valso akompanimentą. Tai labai naudinga mokantis balansuoti melodiją ir akompanimentą. Mokiniai turi leisti melodijai natūraliai skambėti, o kairę ranką išlaikyti lengvą ir lanksčią.

Valso ritmas dažniausiai remiasi trimis ketvirčiais takte, akcentuojant pirmąjį taktų pulsą. Tačiau Chopino muzika neturėtų skambėti standžiai ar mechaniškai. Ritmas turi išlikti stabilus, o melodijai reikia laisvės ir išraiškos. Subtilus tempo lankstumas, grakštus frazavimas ir kruopščiai valdomas rubato yra svarbios įtikinamo atlikimo dalys, ypač lyriškesniuose valsuose.

Fortepijono mokiniams Chopino valsai lavina daugybę naudingų įgūdžių: melodijos išryškinimą, akordų grojimą, išskaidytų akordų akompanimentą, pirštų vikrumą, šuolius, artikuliaciją, pedalizaciją, dinamiką ir ritminę kontrolę. Kai kurie lengvesni valsai leidžia mokiniams susitelkti į frazavimą ir tembrą, o sudėtingesni reikalauja greitesnių pasažų, didesnių judesių ir didesnio techninio rankų savarankiškumo.

Mokantis Chopino valsą pirmiausia užtikrinkite ritmą ir pirštavimą. Tada sutelkite dėmesį į melodiją ir frazių struktūrą. Kairioji ranka paprastai turėtų palaikyti, o ne konkuruoti su dešine. Atidžiai stebėkite dinamiką ir artikuliaciją, o dešinįjį pedalą naudokite harmonijoms sujungti, neleisdami garsui susilieti. Kai natos taps užtikrintos, galima įvesti nedidelius tempo pokyčius, suteikiančius muzikai didesnę išraiškos laisvę.

Svarbu prisiminti, kad Chopino valsai nėra vienodo sunkumo. Kai kurie trumpesni ar po mirties išleisti valsai gali būti geras įvadas į Chopiną besivystantiems pianistams. Kiti, ypač ryškesni koncertiniai valsai, priklauso gerokai vėlesniam vidutinio ar pažangaus lygio repertuarui. Todėl mokiniai turėtų rinktis atskirus valsus pagal savo dabartinę techniką, o ne manyti, kad visas rinkinys turi vienodą sudėtingumo lygį.

Fortepijono mokiniams Chopino „Valsai“ yra puikus žingsnis nuo elementaraus ir ankstyvojo vidutinio lygio repertuaro į išraiškingą romantizmo fortepijono muzikos pasaulį. Jie moko derinti techninę kontrolę su elegancija, lyrizmu, ritmu ir individualumu. Kruopščiai išmokti net vieną Chopino valsą gali būti svarbus etapas, nes tai skatina pianistą galvoti ne vien apie teisingą natų atlikimą, bet ir apie gražaus bei išraiškingo skambesio kūrimą.

26 – Schumann: Vaikystės scenos, Op. 15 (originalus pavadinimas: „Kinderszenen“, angl. „Scenes from Childhood“)

Roberto Schumanno „Vaikystės scenos“, Op. 15, yra 13 trumpų fortepijono kūrinių rinkinys, parašytas 1838 metais. Nors muzika įkvėpta vaikystės, Schumannas jos nesukūrė tiesiog kaip vaikams skirtų kūrinių rinkinio. Vietoj to jis sukūrė poetines muzikines scenas, kuriose į vaikystę žvelgiama suaugusiojo akimis. Garsųjį pirmąjį kūrinį „Iš svetimų kraštų ir žmonių“ seka tokios pjesės kaip „Keista istorija“, „Aklosios vištos“, „Svajojimas“ ir „Poetas kalba“, kiekviena turinti savo atmosferą ir charakterį.

Fortepijono mokiniams „Vaikystės scenos“ yra puikus įvadas į išraiškingą romantizmo fortepijono muzikos pusę. Kūriniams būdinga trumpa forma, tačiau jie reikalauja daug daugiau nei vien teisingai sugroti natas. Mokiniai turi išmokti formuoti melodijas, kontroliuoti dinamiką, balansuoti rankas, naudoti skirtingus prisilietimo būdus ir kiekvienai pjesei suteikti savitą charakterį. Schumannas dažnai labai daug išreiškia gana paprastomis muzikinėmis priemonėmis.

Vienas svarbiausių lavinamų įgūdžių – gebėjimas išryškinti melodiją, išlaikant akompanimentą švelnų. Daugelyje kūrinių dešinioji ranka perteikia pagrindinę muzikinę idėją, o kitos natos sudaro lengvą foną. Tam reikia kruopščios pirštų spaudimo kontrolės ir atidaus klausymosi. Kai kuriuose pasažuose taip pat yra vidinių balsų, kuriuos reikėtų girdėti, bet nepadaryti garsesnių už pagrindinę melodiją.

Ne mažiau svarbus ir frazavimas. Schumanno melodijos dažnai skamba natūraliai ir dainingai, todėl venkite kiekvienai natai suteikti vienodą svorį. Galvokite, kur kiekviena frazė prasideda, kur ji kyla ir kur nusiramina. Nedideli dinamikos ir artikuliacijos pokyčiai gali labai pakeisti muzikos charakterį. Pavadinimai taip pat gali padėti įsivaizduoti nuotaiką, tačiau interpretaciją visada turėtų pirmiausia lemti partitūros muzikinės detalės.

Garsiausias kūrinys „Träumerei“ („Svajojimas“) yra turbūt geriausiai žinoma viso rinkinio pjesė. Jos tariamas paprastumas ypač išryškina atlikėjo įgūdžius: kadangi natos juda lėtai, kiekvieną garso, laiko ir balanso pokytį galima aiškiai išgirsti. Mokiniai turėtų vengti pagundos groti pernelyg sunkiai ar sentimentaliai. Šiltas, dainingas tembras ir kruopščiai valdomas frazavimas yra svarbesni už perdėtą ekspresiją.

Mokantis rinkinį naudinga kiekvieną kūrinį studijuoti kaip atskirą muzikinį pasaulį. Iš pradžių grokite lėtai, atkreipdami dėmesį į pirštavimą, ritmą, artikuliaciją ir dinamiką. Sunkias vietas praktikuokite mažomis dalimis, o ramesniuose kūriniuose daug dėmesio skirkite tembrui ir balansui. Pedalas turėtų palaikyti harmoniją ir sukurti rezonansą, tačiau neturi sulieti melodinių linijų.

„Vaikystės scenos“ ypač tinka mokiniams, jau išugdžiusiems pagrindinę techniką tokiais repertuaro pavyzdžiais kaip Beyeris, Czerny, Burgmülleris, sonatinos ar Schumanno „Albumas jaunimui“. Palyginti su elementariomis pjesėmis, šie kūriniai reikalauja didesnio jautrumo ir muzikinės brandos, net jei techniniai reikalavimai nėra ekstremalūs. Todėl tai svarbus žingsnis į pažangesnį romantizmo repertuarą.

Fortepijono mokiniams „Vaikystės scenos“, Op. 15, suteikia vertingą ekspresyvaus grojimo pamoką. Rinkinys parodo, kad fortepijono kūrinys neprivalo būti ilgas ar techniškai sunkus, kad būtų labai muzikalus. Mokydamiesi valdyti tembrą, balansą, frazavimą, ritmą ir atmosferą, mokiniai gali pradėti ugdyti subtilius išraiškos įgūdžius, būtinus romantinei fortepijono muzikai.

27 – Moszkowski: 20 trumpųjų etiudų, Op. 91 (originalus pavadinimas: „20 kleine Etüden“, angl. „20 Short Studies“)

Moritzo Moszkowskio „20 trumpųjų etiudų“, Op. 91, yra fortepijono studijų rinkinys, kuriame techninis lavinimas derinamas su vėlyvojo romantizmo fortepijono muzikos elegancija ir išraiškingumu. Pirmą kartą išleisti 1913 metais, šie 20 etiudų išdėstyti didėjančio sunkumo tvarka ir apima daugybę techninių problemų. Jie tinka besivystantiems pianistams, kurie jau peržengė elementariųjų etiudų lygį ir pasirengę reiklesnei vidutinio lygio technikai.

Etiuduose ugdomi įvairūs svarbūs įgūdžiai: pirštų savarankiškumas, gamos, išskaidyti akordai, rankų koordinacija, įvairios artikuliacijos rūšys, dvigubos natos, tercijos, sekstos ir gebėjimas išryškinti atskirus balsus. Pirmieji dešimt etiudų daug dėmesio skiria sklandžiam legato, o vėlesniuose atsiranda įvairesni prisilietimo būdai, tokie kaip non-legato ir leggiero.

Viena didžiausių Op. 91 stiprybių yra ta, kad pratimai retai skamba kaip sausi mechaniniai gręžiniai. Moszkowskis techniniams modeliams suteikia melodinę formą, harmoninę spalvą ir aiškų muzikinį charakterį. Tai reiškia, kad galite lavinti sudėtingus pirštų judesius ir kartu mokytis frazuoti melodiją, subalansuoti skirtingus balsus bei kontroliuoti fortepijono garsą. Todėl etiudai padeda susieti techninę praktiką su tikru muzikiniu grojimu.

Mokantis šių kūrinių nereikėtų susitelkti vien į greitį. Iš pradžių užtikrinkite pirštavimą, ritmą ir judesio patikimumą patogiu tempu. Tada tempą palaipsniui didinkite, išlaikydami tolygias natas ir atpalaiduotas rankas. Etiuduose su tercijomis, sektomis ar kitomis dvigubomis natomis atidžiai klausykitės natų balanso ir neleiskite vienam pirštui netyčia dominuoti. Kai kuriuose etiuduose taip pat reikia išryškinti skirtingus balsus toje pačioje tekstūroje, todėl atidus klausymasis yra būtinas.

Naudinga kiekvieną etiudą laikyti mažu muzikiniu kūriniu, o ne tik pratimu. Atkreipkite dėmesį į dinamiką, artikuliaciją, frazavimą ir charakterio pokyčius. Stenkitės, kad melodija dainuotų, prireikus išlaikykite lengvas akompanimento figūras ir palaikykite aiškią ritminę tėkmę. Toks požiūris padaro techninį darbą veiksmingesnį ir gerokai malonesnį.

„20 trumpųjų etiudų“, Op. 91, gali būti vertingas žingsnis po elementaraus ir ankstyvojo vidutinio lygio rinkinių, tokių kaip Czerny Op. 599, Burgmüllerio Op. 100 ir kiti progresuojantys etiudai. Jie suteikia pažangesnį techninį lavinimą, tačiau išlieka sutelkti ir įveikiami, taip pat gali padėti pasiruošti reiklesniems romantizmo etiudams ir repertuarui.

Fortepijono mokiniams Moszkowskio Op. 91 yra puikus rinkinys, ugdantis ir techniką, ir muzikalumą. Trumpi etiudai stiprina pirštų kontrolę, vikrumą, koordinaciją, artikuliaciją, balsų išryškinimą ir tikslumą bei supažindina su sodriu ir elegantišku romantinės fortepijono muzikos skambesiu. Kruopščiai studijuojami jie gali tapti svarbiu tiltu tarp tradicinių pedagoginių studijų ir pažangesnių Chopino bei Liszto etiudų.

28 – Debussy: Dvi arabeskos (originalus pavadinimas: „Deux Arabesques“, angl. „Deux Arabesques“)

Claude’o Debussy „Dvi arabeskos“ yra dviejų trumpų fortepijono kūrinių rinkinys ir vienas populiariausių įvadų į jo muziką. Sukurtos XIX amžiaus pabaigoje, jos atskleidžia savitą požiūrį į melodiją, harmoniją, ritmą ir fortepijono skambesį. Kūriniai nepagrįsti nei dramatišku Chopino, nei griežtu klasikiniu Mozarto stiliumi. Debussy kuria muziką, kuri dažnai atrodo lengva, tekanti, erdvi ir svajinga.

Pirmoji arabeska ypač gerai žinoma ir dažnai pasirenkama fortepijono mokinių, pradedančių tyrinėti Debussy muziką. Švelnūs tekantys modeliai ir lyriška melodija gali skambėti paprastai, tačiau gražiam jų atlikimui reikia kruopščios kontrolės. Antroji arabeska yra kiek gyvesnio charakterio ir pateikia kitokių ritminių bei techninių iššūkių. Kartu šie kūriniai supažindina mokinius su nauju požiūriu į fortepijono skambesį.

Vienas svarbiausių fortepijono mokinio įgūdžių – išmokti subalansuoti melodiją ir akompanimentą. Debussy dažnai iškelia dainingą melodiją virš subtilių išskaidytų akordų ar tekančių akompanimento modelių. Melodija turi būti aiškiai girdima, tačiau akompanimentas neturėtų būti per stiprus. Tam reikia jautrios pirštų kontrolės ir atidaus klausymosi.

Pedalas taip pat svarbus. Debussy harmonijos dažnai priklauso nuo rezonanso, todėl dešinysis pedalas gali padėti sukurti turtingą ir spalvingą skambesį. Tačiau per daug pedalo gali greitai padaryti harmoniją neaiškią. Keiskite pedalą atsargiai pagal harmoniją ir klausykitės garso, o ne tiesiog laikykitės mechaniško modelio.

Ritmas turėtų išlikti stabilus, nors muzika gali atrodyti laisva ir plaukianti. Mokiniai turėtų vengti leisti išraiškingam grojimui išnykinti pagrindinį pulsą. Nedideli laiko pokyčiai gali būti veiksmingi, tačiau jie turėtų natūraliai kilti iš muzikinės frazės ir nebūti perdėti.

Kitas svarbus bruožas – Debussy harmonija. Kai kurie akordai ir jų sekos mokiniams, daugiausia studijavusiems klasikinį ir romantinį repertuarą, gali skambėti neįprastai. Užuot tikėjęsi, kad kiekvienas akordas kurs stiprią įtampą ir jos išsprendimą, klausykitės kiekvienos harmonijos spalvos ir kaip vienas skambesys natūraliai pereina į kitą. Tai svarbus pirmas žingsnis suprantant impresionistinę ir moderniąją fortepijono muziką.

Mokantis „Dviejų arabeskų“ pradėkite lėtai ir įtvirtinkite pirštavimą bei ritmą. Tada susitelkite į garso kokybę, melodijos formą ir rankų balansą. Venkite sunkaus grojimo, ypač tekančiose akompanimento figūrose. Muzika dažnai skamba gražiausiai, kai prisilietimas yra atpalaiduotas, lengvas ir kontroliuojamas.

„Dvi arabeskos“ ypač tinka mokiniams, kurie jau studijavo tokį elementarų ir ankstyvojo vidutinio lygio repertuarą kaip Burgmülleris, Schumannas, sonatinos ar lengvesni Chopino kūriniai. Jos supažindina su kitokio pobūdžio muzikiniu sunkumu: vietoj to, kad daugiausia remtųsi greičiu ar jėga, pianistui reikia ugdyti subtilią tembro, harmonijos, balanso ir atmosferos kontrolę.

Fortepijono mokiniams Debussy „Dvi arabeskos“ yra svarbus žingsnis į rafinuotesnį fortepijono grojimo stilių. Jos moko atidžiai klausytis tembro ir rezonanso, subtiliai formuoti melodiją ir kurti atmosferą gana paprastomis muzikinėmis priemonėmis. Šių kūrinių studijavimas gali atverti duris į kitus Debussy fortepijono kūrinius ir žavų XX amžiaus muzikos skambesio pasaulį.

29 – Chopin: Mazurkos (originalus pavadinimas: „Mazurkas“, angl. „Mazurkas“)

Frédérico Chopino „Mazurkos“ yra didelis trumpų fortepijono kūrinių rinkinys, įkvėptas lenkų liaudies šokių. Per visą gyvenimą Chopinas sukūrė daugiau kaip 50 mazurkų, ir jos tapo viena asmeniškiausių bei savičiausių jo fortepijoninės muzikos dalių. Nors jų pagrindas – tradiciniai lenkų šokiai, Chopinas pavertė juos rafinuotais koncertiniais kūriniais, kupinais gražių melodijų, neįprastų harmonijų, ritminės įvairovės ir subtilių emocijų.

Mazurka ypač įdomi tuo, kad jos ritmas skiriasi nuo reguliaraus valso. Paprastai tai trijų dalių metras, tačiau akcentai gali kristi į netikėtas vietas, suteikdami muzikai lankstumo ir gyvybingumo. Chopinas taip pat jungia kelis tarpusavyje susijusius lenkų šokių tipus, tarp jų mazurą, kujaviaką ir obereką. Mokiniai turi ypač atidžiai klausytis ritmo, nes paprasčiausias trijų lygių taktų pulso skaičiavimas gali padaryti muziką standžią.

Mazurkos vertingos ugdant platų fortepijono įgūdžių spektrą. Mokiniai gali praktikuoti melodijos grojimą, akordų balsų išryškinimą, ritminę kontrolę, artikuliaciją, ornamentiką, dinamikos pokyčius ir išraiškingą frazavimą. Daugelyje mazurkų dešinioji ranka turi dainingą melodiją, o kairioji ją lydi akordais ar pasikartojančiais modeliais, tačiau kai kurioms reikia sudėtingesnės rankų koordinacijos. Taigi muzika ugdo ir techninę kontrolę, ir muzikinį jautrumą.

Vienas didžiausių iššūkių – išmokti ritmą groti natūraliai. Chopino mazurkos turi aiškų vidinį pulsą, tačiau neturėtų skambėti mechaniškai. Subtilūs akcentai, nedidelis tempo lankstumas ir kruopštus dėmesys frazių pabaigoms padeda sukurti būdingą šokio pojūtį. Kairioji ranka turi būti pakankamai stabili, kad palaikytų ritmą, o melodinė linija turi galėti laisvai kvėpuoti.

Kitas svarbus bruožas – Chopino harmonija. Net kai melodija atrodo paprasta, netikėti akordų pokyčiai, chromatinės natos ir moduliacijos gali suteikti muzikai netikėto gylio. Mokiniai turėtų atidžiai klausytis šių harmoninių spalvų, o ne sutelkti dėmesį tik į melodiją. Tai taip pat padės ugdyti gebėjimą girdėti ir suprasti romantinę harmoniją.

Mokydamiesi mazurką pirmiausia tiksliai išmokite ritmą ir pirštavimą lėtu tempu. Tada studijuokite melodiją ir nustatykite pagrindines frazes bei įtampos ir atsipalaidavimo taškus. Ypač atkreipkite dėmesį į akcentus ir artikuliaciją, o kai reikia, akompanimentą išlaikykite lengvesnį. Dešinysis pedalas gali būti naudingas, tačiau neturėtų sulieti harmoninių pokyčių ar ritminio charakterio.

Mazurkų sudėtingumas labai skiriasi. Kai kuriuos trumpesnius ir paprastesnius kūrinius gali studijuoti vidutinio lygio mokiniai, o kiti reikalauja pažangios technikos, rafinuotos kontrolės ir nemažos muzikinės brandos. Todėl mokiniai turėtų rinktis atskirus kūrinius pagal savo dabartinį lygį, o ne manyti, kad visos Chopino mazurkos yra vienodai sunkios.

Fortepijono mokiniams mazurkos yra svarbus įvadas į vieną asmeniškiausių Chopino muzikos pusių. Jos moko derinti ritmą, melodiją, harmoniją, artikuliaciją ir išraiškos laisvę labai savitame stiliuje. Kruopštus jų mokymasis gali ugdyti ne tik fortepijono techniką, bet ir gilesnį supratimą, kaip kompozitorius gali paprastą šokį paversti labai individualiu ir išraiškingu menu.

30 – Debussy: Vaikų kampelis (originalus pavadinimas: „Children’s Corner“, angl. „Children’s Corner“)

Claude’o Debussy „Vaikų kampelis“ yra šešių trumpų fortepijono kūrinių siuita, sukurta 1908 metais. Nors rinkinį įkvėpė jaunoji Debussy duktė Claude-Emma, jis nebuvo sumanytas vien kaip pradedančiųjų muzika. Kūriniai jungia humorą, vaizduotę, subtilias spalvas, neįprastas harmonijas ir subtilius ritmus, todėl jie yra puikus įvadas į savitą Debussy fortepijono stilių.

Kiekvienas iš šešių kūrinių turi kitokį charakterį. „Daktaras Gradus ad Parnassum“ gyvas ir žaismingas, „Jimbo’s Lullaby“ švelni ir meili, „Serenade for the Doll“ subtili ir elegantiška, „The Snow Is Dancing“ kuria tylią žiemos atmosferą, „The Little Shepherd“ yra lyriška ir išraiškinga, o „Golliwogg’s Cakewalk“ energingas ir humoristinis. Siuitos įvairovė leidžia mokiniams viename rinkinyje patirti daugybę skirtingų fortepijono grojimo būdų.

Fortepijono mokiniams „Vaikų kampelis“ ypač naudingas lavinant tembro, artikuliacijos, balanso, ritmo, dinamikos ir pedalizacijos kontrolę. Debussy dažnai kuria efektą naudodamas lengvą prisilietimą, kruopščiai sluoksniuojamus garsus ir subtilius harmoninius pokyčius. Todėl pianistas turi atidžiai klausytis, o ne remtis jėga ar greičiu. Net techniškai įveikiami pasažai gali reikalauti nemažai rafinuotumo, kad skambėtų įtikinamai.

Vienas svarbiausių įgūdžių – skirtingų garso sluoksnių balansavimas. Melodija gali turėti tyliai iškilti virš akompanimento, o vidinės natos ir pasikartojančios figūros turi išlikti švelnios ir kontroliuojamos. Pavyzdžiui, „The Snow Is Dancing“ subtilios pasikartojančios figūros turėtų sukurti atmosferą ir nepasidaryti sunkios. „Golliwogg’s Cakewalk“ svarbūs aiškūs akcentai ir ritminis tikslumas, kurie suteikia kūriniui žaismingumo.

Pedalizacijai taip pat reikia skirti daug dėmesio. Debussy dažnai naudoja rezonansą ir harmoninę spalvą, tačiau per didelis pedalas greitai padaro muziką drumstą. Pedalą keiskite pagal harmoniją ir atidžiai klausykitės, kiek laiko išlieka kiekvienas garsas. Pirštų kontrolė, švarus natų atleidimas ir jautrus prisilietimas dažnai yra ne mažiau svarbūs nei pats pedalas.

Ritmas ir artikuliacija taip pat labai svarbūs. Kai kuriems kūriniams reikia tekančio, lyriško pobūdžio, o kiti remiasi aiškiais akcentais ir ryškiai kontrastuojančia artikuliacija. Nemanykite, kad visa Debussy muzika turi skambėti vien švelniai ir svajingai. Jo muzika gali būti humoristinė, energinga, ironiška ar ritmiškai gyvybinga.

Mokantis „Vaikų kampelio“ pradėkite nuo to, kad natos ir pirštavimas taptų užtikrinti, tačiau vėliau pereikite toliau nei vien teisingų natų grojimas. Galvokite apie kiekvieno kūrinio vaizdą ar charakterį ir apie tai, kaip harmonija, ritmas, dinamika bei artikuliacija sukuria atmosferą. Lėtas mokymasis ypač naudingas subtilioms tekstūroms ir rankų balansui kontroliuoti.

„Vaikų kampelis“ gerai tinka mokiniams, kurie jau išugdė tvirtą pagrindą tokiais repertuaro pavyzdžiais kaip Burgmülleris, Schumannas, lengvesni Chopino kūriniai ar sonatinos ir pasirengę sudėtingesnei muzikinei raiškai. Tai taip pat natūralus įvadas į Debussy prieš imantis tokių kūrinių kaip „Dvi arabeskos“, „Svajonė“, „Estampės“ ar „Preliudai“.

Fortepijono mokiniams „Vaikų kampelis“ vertingas todėl, kad moko kitokios fortepijono technikos – paremtos ne vien tikslumu ir pirštų judesiu, bet ir spalva, atmosfera, balansu bei vaizduote. Siuita parodo, kaip palyginti nedidelis muzikinės medžiagos kiekis gali sukurti ryškias scenas ir charakterius, todėl ji yra svarbus ir labai naudingas žingsnis į modernųjį fortepijono repertuarą.

Kita svarbi elementaraus ir vidutinio lygio fortepijono literatūra bei apytiksliai jos lygiai

Köhler: „Albumas jaunimui“, Op. 201 (originalus pavadinimas: „Album für die Jugend“, angl. „Album for the Young“)

≒ Gurlitt: „Trumpos studijos pradedantiesiems“, Op. 187 (originalus pavadinimas: „Kurze Studien für Anfänger“, angl. „Short Studies for Beginners“)

„Mažasis Pischna: 48 pagrindiniai pratimai – įvadas į 60 pirštų pratimų“ (originalus pavadinimas: „48 Fundamental Exercises — An Introduction to 60 Finger Exercises“, angl. „48 Fundamental Exercises — An Introduction to 60 Finger Exercises“)

≒ Hanon: „Virtuozas pianistas per 60 pratimų“ (originalus pavadinimas: „Le Pianiste-Virtuose en 60 Exercices“, angl. „The Virtuoso Pianist in 60 Exercises“)

Ferdinand Duvernoy: „25 progresuojantys etiudai“, Op. 276 (originalus pavadinimas: „25 Études progressives“, angl. „25 Progressive Studies“)

≒ Carl Czerny: „100 progresuojančių studijų“, Op. 599 – „30 studijų“, Op. 849 (originalus pavadinimas: „100 Progressive Studies“, „30 Studies“, angl. „100 Progressive Studies, Op. 599 – 30 Studies, Op. 849“)

Stephen Heller: „25 melodingi etiudai“, Op. 45 (originalus pavadinimas: „25 Études mélodiques“, angl. „25 Melodious Studies“)

≒ Carl Czerny: „30 etiudų“, Op. 849 (originalus pavadinimas: „30 neue Studien in der Fertigkeit“, angl. „30 Studies, Op. 849“)

Stephen Heller: „25 etiudai“, Op. 47 (originalus pavadinimas: „25 Études“, angl. „25 Studies“)

≒ Stephen Heller: „30 etiudų“, Op. 46 (originalus pavadinimas: „30 Études progressives“, angl. „30 Studies, Op. 46“)

Johann Pischna: „60 progresuojančių pratimų“ (originalus pavadinimas: „60 Progressive Exercises“, angl. „60 Progressive Exercises“)

≒ Carl Czerny: „40 etiudų“, Op. 299 (originalus pavadinimas: „Die Schule der Geläufigkeit“, angl. „40 Studies, Op. 299“)

Béla Bartók: „Mikrokosmos“, I–IV tomai (originalus pavadinimas: „Mikrokosmos“, angl. „Mikrokosmos, Vols. I–IV“)

≒ Ferdinand Beyer: „Elementarus fortepijono kursas“, Op. 101 – Carl Czerny: „30 etiudų“, Op. 849 (originalus pavadinimas: „Vorschule im Klavierspiel“ – „30 neue Studien in der Fertigkeit“, angl. „Elementary Method for Piano, Op. 101 – 30 Studies, Op. 849“)

Hermann Berens: „Kairės rankos lavinimas“, Op. 89 (originalus pavadinimas: „Die Schule des Linksspiels“ / „Training of the Left Hand“, angl. „Training of the Left Hand, Op. 89“)

≒ Czerny: „30 etiudų“, Op. 849 – „40 etiudų“, Op. 299 (originalūs pavadinimai: „30 neue Studien in der Fertigkeit“ – „Die Schule der Geläufigkeit“, angl. „30 Studies, Op. 849 – 40 Studies, Op. 299“)

Dmitri Shostakovich: „Lėlių šokiai“ (originalus pavadinimas: „Танцы кукол“, angl. „Dances of the Dolls“)

≒ Dmitry Kabalevsky: „24 pjesės vaikams“, Op. 39 – „Trisdešimt pjesių vaikams“, Op. 27 (originalūs pavadinimai: „24 пьесы для детей“ – „Тридцать детских пьес“, angl. „24 Pieces for Children, Op. 39 – Thirty Pieces for Children, Op. 27“)

Aram Khachaturian: „Vaikų albumas“, 1-oji knyga, Op. 62 (originalus pavadinimas: „Детский альбом“, angl. „Children’s Album, Book 1, Op. 62“)

≒ Pyotr Tchaikovsky: „Albumas jaunimui“, Op. 39 – Robert Schumann: „Albumas jaunimui“, Op. 68 (originalūs pavadinimai: „Детский альбом“ – „Album für die Jugend“, angl. „Album for the Young, Op. 39 – Album for the Young, Op. 68“)

Johann Baptist Cramer-Bülow: „60 pasirinktų etiudų“ (originalus pavadinimas: „60 ausgewählte Etüden“, angl. „60 Selected Studies“)

≒ Carl Czerny: „40 etiudų“, Op. 299 – Moritz Moszkowski: „20 trumpųjų etiudų“, Op. 91 (originalūs pavadinimai: „Die Schule der Geläufigkeit“ – „20 kleine Etüden“, angl. „40 Studies, Op. 299 – 20 Short Studies, Op. 91“)

Ludwig van Beethoven: „Bagatelės“, Op. 33 / Op. 119 / Op. 126 (originalus pavadinimas: „Bagatellen“, angl. „Bagatelles“)

≒ „Sonatinų albumas“, 2-oji knyga – Frédéric Chopin: „Valsai“ (originalus pavadinimas: „Sonatinen-Album, Band 2“ – „Valses“, angl. „Sonatina Album, Book 2 – Waltzes“)

Johann Sebastian Bach: „Gerai temperuotas klavyras“, I knyga, BWV 846–869 (originalus pavadinimas: „Das Wohltemperierte Klavier, Teil I“, angl. „The Well-Tempered Clavier, Book I“)

≒ Johann Sebastian Bach: „Trijų balsų invencijos (sinfonijos)“ – Frédéric Chopin: „24 preliudai“, Op. 28 (originalūs pavadinimai: „Sinfonien / Dreistimmige Inventionen“ – „24 Préludes“, angl. „3-Part Inventions (Sinfonias) – 24 Preludes, Op. 28“)

Johannes Brahms: „51 pratimas“, WoO 6 (originalus pavadinimas: „51 Übungen“, angl. „51 Exercises“)

≒ Carl Czerny: „40 etiudų“, Op. 299 – Charles-Louis Hanon: „60 pratimų“ (originalūs pavadinimai: „Die Schule der Geläufigkeit“ – „Le Pianiste-Virtuose en 60 Exercices“, angl. „40 Studies, Op. 299 – 60 Exercises“)

Johann Sebastian Bach: „Prancūziškosios siuitos“, BWV 812–817 (originalus pavadinimas: „Französische Suiten“, angl. „French Suites“)

≒ Johann Sebastian Bach: „Dviejų balsų invencijos“ – „Trijų balsų invencijos (sinfonijos)“ (originalūs pavadinimai: „Zweistimmige Inventionen“ – „Sinfonien / Dreistimmige Inventionen“, angl. „Two-Part Inventions – 3-Part Inventions (Sinfonias)“)

Carl Czerny: „40 kasdienių pratimų“, Op. 337 (originalus pavadinimas: „40 tägliche Übungen“, angl. „40 Daily Exercises“)

≒ Carl Czerny: „40 etiudų“, Op. 299 (originalus pavadinimas: „Die Schule der Geläufigkeit“, angl. „40 Studies, Op. 299“)

Vidutinio lygio repertuaras po Chopino mazurkų ir Debussy „Vaikų kampelio“

Chopin: „Preliudai“ (originalus pavadinimas: „Préludes“, angl. „Preludes“)

Satie: „Šešios gnosienės“ (originalus pavadinimas: „Six Gnossiennes“, angl. „Six Gnossiennes“)

Grieg: „Lyrinės pjesės“, Op. 12 (originalus pavadinimas: „Lyriske stykker“, angl. „Lyric Pieces, Op. 12“)

Séverac: „Atostogaujant“, 1-oji knyga (originalus pavadinimas: „En vacances“, angl. „En vacances, Book 1“)

Debussy: „Svajonė“ (originalus pavadinimas: „Rêverie“, angl. „Rêverie“)

Gustav Lange: „Gėlių daina“, Op. 39 (originalus pavadinimas: „Blumenlied“, angl. „Blumenlied, Op. 39“)

Albéniz: „Poetiniai valsai“ (originalus pavadinimas: „Valses poétiques“, angl. „Waltzes poétiques“)

Satie: „Aš tavęs noriu“ (originalus pavadinimas: „Je te veux“, angl. „Je te veux“)

Satie: „La Piccadilly“ (originalus pavadinimas: „La Piccadilly“, angl. „La Piccadilly“)

Satie: „Aukso dulkės“ (originalus pavadinimas: „Poudre d’or“, angl. „Poudre d’or“)

Rentaro Taki: „Dvi fortepijono pjesės japonų temomis“ (originalus pavadinimas: „Two Piano Pieces on Japanese Themes“, angl. „Two Piano Pieces on Japanese Themes“)

Mendelssohn: „Dainos be žodžių“ (originalus pavadinimas: „Lieder ohne Worte“, angl. „Songs Without Words“)

„Sonatinų albumas“ (originalus pavadinimas: „Sonatinen-Album“, angl. „Sonata Album“)

Mozart: „Fortepijono sonatos“ (originalus pavadinimas: „Klaviersonaten“, angl. „Piano Sonatas“)

Mendelssohn: „Dainos be žodžių“ (originalus pavadinimas: „Lieder ohne Worte“, angl. „Songs Without Words“)

Chopin: „24 preliudai“, Op. 28 (originalus pavadinimas: „24 Préludes“, angl. „24 Preludes, Op. 28“)

Brahms: „Valsai“, Op. 39 (originalus pavadinimas: „Walzer“, angl. „Waltzes, Op. 39“)

Chopin: „Noktiurnai“ (originalus pavadinimas: „Nocturnes“, angl. „Nocturnes“)

Schumann: „Trys fantastinės pjesės“, Op. 111 (originalus pavadinimas: „Drei Fantasiestücke“, angl. „Three Fantasy Pieces, Op. 111“)

Debussy: „Bergamo siuita“ (originalus pavadinimas: „Suite bergamasque“, angl. „Suite bergamasque“)

(Tekstas parengtas ir parašytas padedant „Gemini“ ir „ChatGPT“. Tai tik informacinis dokumentas, skirtas atrasti dar nepažįstamą muziką. Šio straipsnio turinys negarantuojamas kaip visiškai tikslus. Prašome informaciją patikrinti patikimuose šaltiniuose.)

Index of Piano Repertoire & Sheet Music Lists in Multiple Languages
Index des listes des partitions pour piano en plusieurs langues
Verzeichnis von Klaviernotenlisten in mehreren Sprachen
Indice delle liste di repertorio e degli spartiti per pianoforte in più lingue
Índice de listas de repertorio y partituras para piano en varios idiomas

Index of Classical Piano Sheet Music, Etudes & Collection Lists
By Difficulty and/or Composer
(English Version)