1 – Beyer: Vorschule im Klavierspiel, Op. 101 (lietuviškai: Pradinė fortepijono mokykla, op. 101; angliškai: Elementary Method for Piano, Op. 101)
Ferdinando Beyerio „Vorschule im Klavierspiel, Op. 101“ (Pradinė fortepijono mokykla, op. 101) yra viena plačiausiai naudojamų ir laiko patikrintų pagrindinių knygų pradedantiesiems pianistams. Parašyta XIX amžiaus viduryje, ji tikslingai sukurta taip, kad padėtų mokiniui žengti nuo paties pirmojo prisilietimo prie klavišų per svarbiausius pradinius grojimo etapus. Knyga pateikia aiškų, nuoseklų kelią, padedantį patogiai skaityti natas, suprasti pagrindinius ritmus ir išugdyti savarankiškus abiejų rankų judesius bei koordinaciją.
Šio metodo ilgalaikį veiksmingumą lemia švelnus ir laipsniškas mokymosi principas. Iš pradžių mokinys atlieka labai paprastus pratimus, kuriuose rankos lieka fiksuotoje padėtyje, todėl galima visą dėmesį sutelkti į tolygų klavišų paspaudimą ir natų skaitymą abiejų raktų sistemoje, nesijaučiant pernelyg apkrautam. Tobulėjant, trumpi kūrinėliai pamažu pristato naujus muzikinius iššūkius, pavyzdžiui, sklandų rankų padėties keitimą, skirtingų ritmų atlikimą kiekviena ranka ir pagrindinių metro bei tonacijų ženklų supratimą. Viena iš išskirtinių ir ypač mėgstamų šios knygos ypatybių yra anksti įtraukti mokytojo ir mokinio duetai. Mokytojas groja turtingesnį, sudėtingesnį akompanimentą šalia paprastos mokinio melodijos. Tai padeda ugdyti tvirtą stabilaus tempo pojūtį ir leidžia nuo pat pradžių patirti visaverčio, darnaus muzikavimo džiaugsmą.
Nors tai labai tradicinis metodas, Beyerio metodas ir šiandien išlieka fortepijono pedagogikos pagrindu, nes sukuria tvirtą techninį pamatą. Kantriai atlikdamas šiuos koncentruotus pratimus, mokinys išsiugdys svarbų pirštų vikrumą, pasitikėjimą skaitant iš lapo ir pagrindinę klasikinę techniką, reikalingą norint ateityje sėkmingai imtis pažangesnio ir įvairesnio fortepijono repertuaro.
2 – Hanon: Le Pianiste virtuose en 60 exercices (lietuviškai: Virtuozas pianistas šešiasdešimtyje pratimų; angliškai: The Virtuoso Pianist in Sixty Exercises)
Charles’io-Louiso Hanono „Le Pianiste virtuose en 60 exercices“ (Virtuozas pianistas šešiasdešimtyje pratimų) yra bene garsiausias techninių studijų rinkinys fortepijono pedagogikos istorijoje. Pirmą kartą išleista 1873 m., ši knyga sukurta turint vienintelį, griežtą tikslą: ugdyti fizinę ištvermę, visišką nepriklausomybę ir tobulą visų dešimties pirštų lygumą. Skirtingai nuo mokomųjų knygų, kurios technikos moko pasitelkdamos patrauklias melodijas, Hanono pratimai muziką redukuoja iki grynų, pasikartojančių mechaninių modelių. Tikslas – išmokyti rankas atlikti pasažus lengvai ir vikriai, kad silpnesni pirštai, tokie kaip ketvirtasis ir penktasis, taptų tokie pat pajėgūs ir artikuliuoti kaip natūraliai stipresni pirštai.
Knyga padalyta į tris progresuojančias dalis, kurios veda nuo pagrindinių judesių iki pažangaus vikrumo. Pirmąją dalį sudaro palyginti paprasti pasikartojantys penkių pirštų modeliai, kylantys ir leidžiantys klaviatūra, daug dėmesio skiriant lankstumui ir vienodam skambesiui. Antrojoje dalyje pristatomi sudėtingesni pirštų pakeitimai, pasirengimas gamoms ir arpeggio, o paskutinėje dalyje pereinama prie pažangesnių technikų, tokių kaip greiti pasikartojantys garsai, triliai ir oktavos. Kadangi ankstyvųjų pratimų modeliai yra labai nuspėjami, natų gali tekti žiūrėti gana greitai vis rečiau. Taip dėmesys atlaisvinamas visiškai susitelkti į fizinę mechaniką, pavyzdžiui, išlaikyti atpalaiduotą riešą, išlenktus pirštus ir subalansuotą laikyseną.
Nors šie pratimai gali būti reiklūs, jie išlieka svarbia fortepijono studijų dalimi visame pasaulyje dėl neabejotino veiksmingumo, kai praktikuojami sąmoningai. Norint iš Hanono gauti kuo daugiau naudos, būtina pirmenybę teikti kontrolei ir aiškumui, o ne greičiui. Lėtai grojant modelius giliu, sąmoningu prisilietimu, praktikuojant juos su skirtingais ritmais ar artikuliacijomis ir galiausiai transponuojant į kitas tonacijas, šie paprasti pratimai virsta labai universalia mokymosi priemone. Vos kelių pratimų įtraukimas į kasdienį apšilimą suteikia tvirtą techninį pagrindą, kuris ilgainiui leis pasitikint savimi ir fiziškai laisvai imtis sudėtingo repertuaro.
3 – Burgmüller: 25 leicht und fortschreitend Étüden, Op. 100 (lietuviškai: 25 lengvos ir progresuojančios etiudės, op. 100; angliškai: 25 Easy and Progressive Studies, Op. 100)
Friedricho Burgmüllerio „25 leicht und fortschreitend Étüden, Op. 100“ (25 lengvos ir progresuojančios etiudės, op. 100) yra gražus ir svarbus etapas pianisto kelyje, puikiai sujungiantis bazinius mechaninius pratimus su tikru atlikimo repertuaru. XIX amžiaus viduryje parašytas šis mėgstamas rinkinys besimokančiam pianistui pristato gaivinančią sampratą: technines studijas, kurios yra iš tiesų išraiškingos ir malonios groti. Skirtingai nuo grynai pasikartojančių pratimų, kiekvienas iš op. 100 kūrinių yra miniatiūrinė charakterinė pjesė, turinti atskirą apibūdinantį pavadinimą, pavyzdžiui, „Arabesque“ (Arabeska), „Innocence“ (Nekaltybė) ar „Ballade“ (Baladė). Taigi praktikuodamas mokinys treniruoja ne tik pirštus, bet ir lavina muzikinę vaizduotę bei mokosi klavišais perteikti skirtingas nuotaikas ir pasakojimus.
Techniniu požiūriu rinkinys kruopščiai sudarytas taip, kad padėtų įveikti svarbiausius vėlyvojo pradedančiojo ir ankstyvojo vidutinio lygio iššūkius. Čia sutinkami pagrindiniai modeliai, tokie kaip greitos gamų ištraukos, išskaidyti akordai, rankų kryžiavimas ir subtilūs arpeggio, tačiau jie visada sklandžiai įausti į žavias melodijas ir sodrias harmonijas. Studijos aktyviai skatina ugdyti dainingą toną, sklandų frazavimą ir kruopščią dinamikos kontrolę. Taip pat mokomasi dešinėje rankoje išlaikyti išryškintą melodiją, o kairėje – tylesnį ritminį akompanimentą. Tai itin svarbus gebėjimas imantis klasikinės ir romantinės muzikos. Kadangi kūriniai trumpi – paprastai vos vieno ar dviejų puslapių – jie leidžia intensyviai susikoncentruoti į konkretų techninį ar išraiškos tikslą, nereikalaudami tokios ištvermės kaip didesnė sonata.
Galiausiai Burgmüllerio op. 100 visame pasaulyje vertinamas todėl, kad įrodo, jog bazinė technika neprivalo būti sausa ar nuobodi. Šios etiudės moko tapti jautriu muzikantu, o ne vien mechanišku natų atlikėju. Pereidamas visas dvidešimt penkias progresuojančias pjeses, mokinys ugdo fizinę koordinaciją, pirštų vikrumą ir išraiškos žodyną, reikalingą didžiųjų kompozitorių kūriniams, kartu susikurdamas malonų repertuarą, kurį smagu atlikti sau ir kitiems.
4 – Czerny: Praktische Pianoforte-Schule, Op. 599 (lietuviškai: Praktinis pradedančiųjų mokymas fortepijonu, op. 599; angliškai: Practical Method for Beginners on the Pianoforte, Op. 599)
Carlo Czerny „Praktische Pianoforte-Schule, Op. 599“ (Praktinis pradedančiųjų mokymas fortepijonu, op. 599) yra tradicinio fortepijono ugdymo pamatas ir svarbus tarpinis etapas kuriant tvirtą klasikinę techniką. Šį rinkinį parašė žmogus, kuris buvo ir atsidavęs Ludwigo van Beethoveno mokinys, ir Franzo Liszto mokytojas. Šimtas trumpų pratimų meistriškai susisteminti taip, kad mokinys pereitų nuo bazinio natų skaitymo prie ankstyvojo vidutinio lygio vikrumo. Skirtingai nuo metodų, kurie labai remiasi pažįstamomis liaudies melodijomis, Czerny iš karto panardina mokinį į klasicizmo harmoninę kalbą ir struktūrinį aiškumą, suteikdamas tiesioginį kelią į supratimą, kaip mechaniškai ir struktūriškai sukurta didžiųjų meistrų muzika.
Ilgalaikė op. 599 vertė slypi nepaprastai logiškoje ir sistemingoje progresijoje. Knyga pradedama labai paprastomis, stacionariomis penkių pirštų padėtimis, daugiausia dėmesio skiriant stabiliam ritmui ir tvirtam skaitymui smuiko ir boso raktuose. Judant toliau, pratimų sudėtingumas grakščiai, bet nuosekliai didėja. Mokinys susipažįsta su tokiomis svarbiomis technikomis kaip sklandūs gamų pasažai, tikslūs akordų perėjimai, įvairi artikuliacija, pavyzdžiui, staccato ir legato, taip pat vikrus rankų išplėtimas ir suspaudimas. Czerny ypač daug dėmesio skiria labai savarankiškos ir koordinuotos kairės rankos ugdymui, dažnai naudodamas Alberti bosą ir kitus ritminio akompanimento modelius, kurie yra esminiai klasikinio repertuaro elementai.
Nors šios studijos neabejotinai yra pedagoginės, jų tikroji vertė atsiskleidžia į jas žvelgiant muzikaliai. Tai nėra vien fiziniai pratimai; jie reikalauja atidžiai formuoti dinamiką, frazuoti ir išgauti aiškų, tolygų garsą. Kadangi pjesės paprastai trumpos, jos puikiai tinka lavinti skaitymą iš lapo ir pirštų ištvermę, neperkraunant kasdienės praktikos. Kantriai ir tiksliai pereidamas Czerny op. 599, mokinys susikurs tvirtą techninį aparatą ir struktūrinį supratimą, reikalingą užtikrintai imtis klasicizmo sonatinų ir sonatų, išlaikant aiškumą, greitį ir kontrolę.
5 – Sonatina Album / Sonatinen-Album (lietuviškai: Sonatinų albumas; angliškai: Sonatina Album)
Sonatinų albumas plačiai laikomas svarbiu pereinamuoju etapu vidutinio lygio fortepijono mokiniui – esminiu tiltu tarp pagrindinių mokomųjų knygų ir monumentaliųjų klasicizmo sonatų. XIX amžiuje jį iš pradžių sudarinėjo tokie redaktoriai kaip Louis Köhler. Ši žinoma antologija suburia geriausius trumpus kelių dalių to laikotarpio meistrų kūrinius, tarp jų Muzio Clementi, Friedrich Kuhlau, Anton Diabelli ir Jan Ladislav Dussek, taip pat prieinamesnius Josepho Haydno, Wolfgango Amadeus Mozarto ir Ludwigo van Beethoveno kūrinių fragmentus. Įžengimas į Sonatinų albumą žymi svarbų muzikinio vystymosi momentą: mokinys pereina nuo trumpų techninių pratimų ir vieno puslapio charakterinių pjesių į elegantišką, struktūruotą klasikinės formos pasaulį.
Rinkinio centre yra pažintis su sonatos allegro forma – struktūriniu klasikinės klavišinės muzikos pagrindu. Dirbant su šiomis pjesėmis mokomasi, kaip muzikinės idėjos pristatomos, plėtojamos ir vėl sugrįžta skirtinguose teminiuose skyriuose. Techniniu požiūriu sonatinos tobulina gebėjimus, išugdytus per technines studijas: jos reikalauja švarių gamų pasažų, aiškių išskaidytų akordų, tikslaus Alberti boso akompanimento ir subtilių klasikinio stiliaus ornamentų. Tačiau, skirtingai nuo grynai mechaninių pratimų, šie techniniai elementai įterpti į skaidrias, dainingas melodijas, reikalaujančias subtilios dinaminės pusiausvyros tarp rankų, aiškaus balsų vedimo ir rafinuotos artikuliacijos. Kontrastingos kiekvieno kūrinio dalys – paprastai energinga pirmoji dalis, giliai išraiškinga lėta dalis ir gyvas, žaismingas rondo – moko išlaikyti muzikinį charakterį ir meninį pasakojimą platesnėje formoje.
Darbas su Sonatinų albumu daro daugiau nei tik tobulina fizinę koordinaciją: jis ugdo meninę brandą ir gilina muzikinio stiliaus supratimą. Mokėjimas suderinti spindintį Clementi pasažo aiškumą su Kuhlau dalies dramatizmu paruošia rankas ir ausis subtiliems emociniams pokyčiams, reikalingiems sudėtingesnėje klasikinėje literatūroje. Įvaldydamas šiuos nesenstančius kūrinius, mokinys išugdys atlikimo ištvermę, struktūrinį suvokimą ir rafinuotą prisilietimą, taip pat pasitikėjimą ir techninę kontrolę, reikalingus vėliau imtis Haydno, Mozarto ir Beethoveno šedevrų.
6 – Beethoven: Für Elise, WoO 59 (lietuviškai: Elizei; angliškai: For Elise)
Ludwigo van Beethoveno „Für Elise“, oficialiai pavadinta „Bagatelle Nr. 25 in a-Moll, WoO 59“ (Bagatelė Nr. 25 a-moll, WoO 59), neabejotinai yra vienas atpažįstamiausių ir mėgstamiausių kūrinių visoje klasikinėje muzikoje. Sukurta 1810 m., tačiau Beethoveno gyvenimo metu neišleista, ši miniatiūrinė meistriškumo apraiška yra beveik privalomas etapas fortepijono mokiniui. Nors beveik kiekvienas pradedantysis iš karto atpažįsta garsiąją pradžios temą, viso kūrinio išmokimas suteikia gerokai turtingesnę ir prasmingesnę patirtį nei vien žinomos melodijos grojimas, nes jis tampa vartais į išraiškingą romantinį grojimą ir klasikinę formą.
Kūrinys sukurtas rondo principu (A-B-A-C-A), kurio pagrindą sudaro ikoniška pasikartojanti tema. Garsioji „A“ dalis prasideda subtiliu besikaitaliojančių E ir D-diezų motyvu virš sklandaus, banguojančio kairės rankos arpeggio. Besimokančiam pianistui ši dalis suteikia puikią pamoką apie garso kontrolę, subtilią rankų koordinaciją ir fizinį atsipalaidavimą. Ji skatina ugdyti dainingą legato liniją dešinėje rankoje, išlaikant kairės rankos akompanimentą lengvą ir elastingą. Kadangi pagrindinė tema tokia gerai pažįstama, ji taip pat suteikia puikią progą lavinti muzikalumą, frazavimą ir subtilius dinamikos niuansus, o ne vien iššifruoti natas.
Už pažįstamos temos slypi „B“ ir „C“ dalys, kurios paprastą melodiją paverčia dramatišku, daugiasluoksniu kūriniu. „B“ dalis netikėtai pereina į šviesų F-dur, pristatydama linksmus gamų pasažus, subtilius mordentus ir lengvus akordus. Ryškiai kontrastuodama, audringa „C“ dalis pasineria į neramią nuotaiką, kurią skatina atkakliai pulsuojantis kairės rankos pedalinis tonas ir platūs dešinės rankos arpeggio, kulminuojantys greitu chromatiniu nusileidimu. Šių kontrastingų dalių įvaldymas moko sklandžiai keisti emocinį charakterį, orientuotis platesniuose klaviatūros judesiuose ir kurti dinaminę įtampą. Galiausiai „Für Elise“ yra kur kas daugiau nei populiari miniatiūra – tai gražiai subalansuota kontrasto, ištvermės ir pasakojimo studija, gilinanti muzikinę brandą ir techninį pasitikėjimą.
7 – Czerny: 30 neue Etüden, Op. 849 (lietuviškai: 30 naujų techninių studijų, op. 849; angliškai: 30 New Studies in Technics, Op. 849)
Carlo Czerny „30 neue Etüden, Op. 849“ (30 naujų techninių studijų, op. 849) užima svarbią vietą besivystančio pianisto kelyje ir yra tinkamas tarpinis etapas tarp ankstyvųjų pradedančiųjų metodų ir reiklių pažangios klasikinės technikos greičio studijų. Kaip natūralus tęsinys po tokių pagrindinių rinkinių kaip op. 599, šios trisdešimt trumpų etiudžių supažindina su ankstyvojo vidutinio lygio greičiu, pirštų sklandumu ir orientacija klaviatūroje. Užuot mokinį apkrovęs sudėtingomis harmoninėmis struktūromis, Czerny kuria sutelktus, skaidrius pratimus, kurie leidžia susikoncentruoti į fizinės kontrolės, vikrumo ir tikslumo tobulinimą.
Rinkinys sistemingai orientuojasi į esminius techninius modelius, reikalingus klasikinei literatūrai įvaldyti. Visose trisdešimtyje studijų sutinkami greiti gamų pasažai, sklandūs arpeggio, aiškūs išskaidyti akordai, pasikartojantys garsai ir gyvi riešo staccato pasažai, tolygiai paskirstyti abiem rankoms. Czerny ypač pabrėžia vienodą jėgą ir pirštų nepriklausomybę, užtikrindamas, kad silpnesni pirštai ir mažiau dominuojanti ranka įgytų artikuliuotam grojimui reikalingą vikrumą. Kadangi kiekviena studija išskiria konkretų techninį motyvą trumpame ir lengvai suprantamame formate, mokinys gali nesunkiai perprasti modelio principą, išlaikyti fizinį atsipalaidavimą ir didinti greitį nevargindamas rankų.
Į op. 849 žvelgiant disciplinuotai, bet muzikaliai, galima padaryti didelę pažangą ir ugdyti bendrą pasitikėjimą klaviatūra bei skaitymą iš lapo. Tikroji šių studijų nauda slypi ugdant tolygų, spindintį toną ir lengvumo pojūtį grojant greitai – abu šie dalykai būtini atliekant Clementi, Haydno ir Mozarto klasikines sonatinas bei sonatas. Praktikuojant atidžiai, tiksliai išlaikant ritmą, subalansuojant balsus ir atliekant rankų judesius be įtampos, o tik vėliau palaipsniui didinant tempą, sukuriamas patvarus techninis pagrindas aukštesnio lygio repertuaro reikalavimams.
8 – Gillock: Lyric Preludes in Romantic Style (lietuviškai: Lyriniai preludai romantiniu stiliumi; angliškai: Lyric Preludes in Romantic Style)
Williamo Gillocko „Lyric Preludes in Romantic Style“ (Lyriniai preludai romantiniu stiliumi) yra nuostabus rinkinys, suteikiantis vidutinio lygio pianistams pirmą tikrą galimybę pasinerti į romantizmo ir impresionizmo raiškos kalbą. Gillockas, dažnai vertinamas dėl išskirtinio melodinio talento, sukūrė šiuos dvidešimt keturis trumpus preludus tam, kad švelniai vestų besivystančias rankas per kompozitorių, tokių kaip Frédéric Chopin, Robert Schumann ir Claude Debussy, emocinius bei tonalinius peizažus. Sistemingai keliaujant per visas dvidešimt keturias mažorines ir minorines tonacijas, ši knyga tampa ir išsamia harmonine kelione, ir subtiliu įvadu į jautrų, giliai muzikalų grojimą.
Skirtingai nuo tradicinių studijų, daugiausia dėmesio skiriančių greitam pirštų vikrumui, šie preludai yra tarsi meistriškumo pamokos apie garso išgavimą, pedalizaciją ir meninį balsų vedimą. Jie ragina peržengti vien teisingų natų sugrojimą ir ugdyti šiltą, dainingą melodiją, kuri gražiai sklendžia virš sklandžių, plačių akompanimentų. Mokinys susipažįsta su svarbiu rubato menu – išraiškingu, kvėpuojančiu tempo stūmimu pirmyn ir traukimu atgal – taip pat su subtiliu ir tiksliai parinktu dešiniojo pedalo naudojimu, leidžiančiu sukurti sodrias garsines spalvas neaptemdant harmonijos. Kūriniai reikalauja tikros fizinės laisvės ir skatina naudoti natūralų rankų svorį bei lanksčius riešus, kad būtų išgautas pilnas, rezonansinis ir brandus skambesys.
Lyric Preludes ypač žavi tuo, kad jie niekada nesijaučia kaip paprasti pedagoginiai pratimai. Kiekviena pjesė yra savarankiška miniatiūrinė kompozicija su vaizdingais pavadinimais, tokiais kaip „Autumn Sketch“ (Rudens eskizas), „Phantom Rider“ (Fantominis raitelis) ir „Night Song“ (Nakties daina). Jie iš karto sužadina muzikinę vaizduotę ir kviečia papasakoti konkrečią istoriją. Pereidamas visą šį kerintį rinkinį, mokinys gerokai išplės savo išraiškos žodyną ir patobulins klausą, įgydamas niuansuotą prisilietimą bei meninę brandą, reikalingą užtikrintai imtis didžiųjų XIX ir XX amžiaus pradžios kūrinių.
9 – Schumann: Album für die Jugend, Op. 68 (lietuviškai: Albumas jaunimui, op. 68; angliškai: Album for the Young, Op. 68)
Roberto Schumanno „Album für die Jugend, Op. 68“ (Albumas jaunimui, op. 68) užima unikalią ir branginamą vietą fortepijono repertuare kaip rinkinys, kurį meistras kompozitorius sukūrė būtent besivystančiam muzikantui. 1848 m. iš pradžių savo dukterims sukurtas albumas atsitraukia nuo sausų, mechaninių to meto pratimų ir siūlo giliai asmenišką bei meninį požiūrį į ankstyvąjį fortepijono mokymąsi. Schumannas tikėjo, kad techninis vystymasis niekada neturi būti atskirtas nuo muzikinės vaizduotės, todėl sukūrė šias miniatiūras, kad jose atsispindėtų ryškios vaikystės emocijos, kasdienė patirtis ir trumpalaikės nuotaikos. Šiame albume mokinys ne tik mokosi teisingai paspausti klavišus – jis kviečiamas tyrinėti turtingą, išraiškingą romantizmo kalbą.
Rinkinys apgalvotai padalytas į dvi dalis: pradedama gana paprastomis pjesėmis jaunesniam atlikėjui ir palaipsniui pereinama prie sudėtingesnių kūrinių vyresniems, labiau pažengusiems mokiniams. Ankstyvos mėgstamos pjesės, tokios kaip „Fröhlicher Landmann“ (Veselasis valstietis; angliškai: The Happy Farmer) ir „Wilder Reiter“ (Laukinis raitelis; angliškai: The Wild Horseman), pristato esmines technines sampratas, tokias kaip ritminis veržlumas, dinaminis kontrastas ir akordinė pusiausvyra, visa tai pateikta iš karto patraukliose melodijose. Kuo toliau einama per knygą, tuo didesnės fizinės koordinacijos ir muzikinės brandos reikalaujama. Mokinys susidurs su savarankiškomis, susipinančiomis melodinėmis linijomis, kurios reikalauja jautraus, dainingo tono abiejose rankose, taip pat susipažins su subtiliu ir išraiškingu dešiniojo pedalo naudojimu. Turtinga Schumanno harmoninė kalba taip pat skatina atidžiai klausytis besikeičiančių spalvų ir kruopščiai išryškinti balsus akorduose.
Album für die Jugend ypač svarbus todėl, kad primygtinai teigia: net pati paprasčiausia pjesė turi pasakoti istoriją. Vaizdingi pavadinimai, tokie kaip „Erster Verlust“ (Pirmoji netektis; angliškai: First Loss), „Ritter vom Steckenpferd“ (Riteris ant žaislinio žirgo; angliškai: Knight Rupert) ir „Mignon“, paverčia kiekvieną kūrinį glausta charakterine studija, ugdančia meninę intuiciją kartu su pirštais. Dirbdamas su šia antologija mokinys išmoksta perteikti konkrečią nuotaiką, formuoti lyrišką frazę ir emociškai susijungti su muzika. Op. 68 todėl daro daugiau nei lavina vidutinio lygio fortepijono techniką – jis ugdo vidinį muzikantą ir suteikia išraiškingą pagrindą, reikalingą vėliau imtis didesnių ir sudėtingesnių Schumanno, Chopino bei platesnio romantinio repertuaro kūrinių.
10 – Satie: Trois Gymnopédies (lietuviškai: Trys gimnopedijos; angliškai: Three Gymnopédies)
Eriko Satie „Trois Gymnopédies“ (Trys gimnopedijos), sukurtos 1888 m., yra tylus, bet radikalus posūkio taškas fortepijono muzikos istorijoje ir suteikia besivystančiam pianistui nepakartojamai magišką patirtį. Atsitraukdamas nuo tankaus, virtuozinio vėlyvojo romantizmo laikotarpio veržlumo, Satie redukavo muziką iki absoliučios esmės ir sukūrė hipnotišką, retą bei giliai atmosferišką garsinį pasaulį. Fortepijono mokiniui šios trys pjesės tampa įspūdingu įvadu į ankstyvąjį prancūzų impresionizmą ir ambientinės bei minimalistinės muzikos šaknis, parodančiu, kad gilus emocinis poveikis dažnai kyla iš akivaizdaus paprastumo, o ne techninio sudėtingumo.
Mechaniniu požiūriu Gymnopédies yra labai prieinamos, todėl jos mėgstamas etapas vėlyviesiems pradedantiesiems ir ankstyvojo vidutinio lygio pianistams. Pagrindinis techninis iššūkis slypi kairėje rankoje, kuri veikia kaip lėta ritminė švytuoklė. Reikia atlikti švelnius, nuolatinius šuolius nuo gilaus, rezonansinio boso tono pirmoje takto bangoje iki minkšto, pulsuojančio akordo antroje ir trečioje, visą laiką išlaikant nepriekaištingą, hipnotizuojantį ritmą. Virš šio reto akompanimento sklendžia kerinti, beveik trapi dešinės rankos melodija. Kadangi faktūra tokia skaidri ir atvira, čia nėra kur pasislėpti nuo netikslumų, todėl šios pjesės tampa nepaprastai gera garso išgavimo, balsų vedimo ir visiškos fizinės kontrolės meistriškumo pamoka.
Tikrasis Gymnopédies sunkumas slypi ne pirštuose, o klausoje ir vaizduotėje. Grojant Satie mokomasi svarbaus kantrybės meno ir meistriškai naudoti dešinįjį pedalą, kad būtų sukurtas vientisas, sklendžiantis garsinis sluoksnis, niekada nesumaišant subtilių harmonijų. Reikia išmokti įdėmiai klausytis, kaip piano garsas nyksta, ir rasti tikslų dinaminį balansą, kad melodija aiškiai skambėtų virš transo primenančio akompanimento. Įsigilinus į šiuos nuostabiai melancholiškus kūrinius, ugdomas rafinuotas prisilietimas, brandus laiko pojūtis ir gilus supratimas apie grožį, slypintį tyloje tarp natų.
11 – Chopin: Valses / Walce (lietuviškai: Valso; angliškai: Waltzes)
Frédérico Chopino valsai vidutinio ir pažengusio lygio fortepijono mokiniams atveria spindintį kelią į romantinio salono eleganciją ir emocinį gilumą. Skirtingai nuo tradicinių Vienos valsų, kurie buvo griežtai komponuojami šokiams pokylių salėje, Chopino valsai yra stilizuoti koncertiniai kūriniai, kuriuos šokti galima tik vaizduotėje. Jie apima viską – nuo gyvų, nuostabiai efektingų kūrinių iki giliai melancholiškų ir introspektyvių miniatiūrų. Besivystančiam pianistui šis repertuaras yra jaudinantis perėjimas nuo struktūruotų klasikinių formų į poetinės laisvės, rafinuoto žavesio ir gilaus lyrinio išraiškingumo pasaulį.
Techniniu požiūriu šių kūrinių įvaldymas reikalauja labai koordinuoto ir vikraus fizinio mechanizmo. Būdingiausias valso bruožas yra tradicinis bosas–akordas–akordas akompanimentas kairėje rankoje. Chopinas šį paprastą modelį paverčia menu, reikalaudamas tiksliai atlikti greitus, plačius šuolius per klaviatūrą ir kartu išlaikyti lengvą, elastingą prisilietimą, kad akompanimentas niekada neužgožtų melodijos. Tuo metu dešinė ranka turi atlikti greitus gamų pasažus, subtilius ornamentus ir spindinčius arpeggio. Šių dviejų skirtingų vaidmenų – tvirto ritminio pagrindo kairėje ir žėrinčios, virtuozinės dešinės rankos – subalansavimas yra vienas svarbiausių įgūdžių, ugdomų šiame repertuare.
Be mechaninių iššūkių, Chopino valsai yra puiki rubato ir tembrinio spalvingumo meistriškumo klasė. Mokinys išmoks natūraliai lankstyti tempą, leisdamas melodijai išraiškingai judėti pirmyn ir atsitraukti atgal, niekada neprarasdamas esminio šokio pulso. Šiems kūriniams taip pat būtina labai rafinuota dešiniojo pedalo technika, leidžianti sujungti plačius intervalus ir kurti šiltus harmoninius garsinius sluoksnius, nesumaišant sudėtingų melodinių linijų. Įsigilinus į šiuos puikius kūrinius, išugdysite rafinuotą tempo pojūtį, krištolinį fortepijono skambesį ir meninę eleganciją, reikalingą išreikšti unikalią aristokratišką Chopino muzikos dvasią.
SANTRAUKA / IŠVADA
1 – Beyer: Vorschule im Klavierspiel, op. 101 (Pradinė fortepijono mokykla)
2 – Hanon: Le Pianiste virtuose en 60 exercices (Virtuozas pianistas šešiasdešimtyje pratimų)
3 – Burgmüller: 25 leicht und fortschreitend Étüden, op. 100 (25 lengvos ir progresuojančios etiudės)
4 – Czerny: Praktische Pianoforte-Schule, op. 599 (Praktinis pradedančiųjų mokymas fortepijonu)
5 – Sonatinen-Album (Sonatinų albumas)
6 – Beethoven: Für Elise, WoO 59 (Elizei)
7 – Czerny: 30 neue Etüden, op. 849 (30 naujų techninių studijų)
8 – Gillock: Lyric Preludes in Romantic Style (Lyriniai preludai romantiniu stiliumi)
9 – Schumann: Album für die Jugend, op. 68 (Albumas jaunimui)
10 – Satie: Trois Gymnopédies (Trys gimnopedijos)
11 – Chopin: Valses / Walce (Valsai)
Prašome savo praktiką sutelkti į pirmiau nurodytą esminį standartinį repertuarą ir mokymo programą.
Be to, kartu su Czerny op. 849, Schumannu ir vėlesniais kūriniais labai rekomenduojama praktikuoti sonatinų rinkinius ir mokomąsias charakterines pjeses, tokias kaip:
Mozart: Sechs Wiener Sonatinen (lietuviškai: Šešios Vienos sonatinos; angliškai: Six Viennese Sonatinas)
Mozart: Eine kleine Nachtmusik (lietuviškai: Mažoji nakties muzika; angliškai: A Little Night Music)
Clementi: Sonatinen / Sonatinen-Album (lietuviškai: Sonatinos / Sonatinų albumas; angliškai: Sonatinas / Sonatina Album)
Tchaikovsky: Детский альбом, Op. 39 (lietuviškai: Vaikų albumas, op. 39; angliškai: Album for the Young, Op. 39)
Kabalevsky: 30 детских пьес, Op. 27 (lietuviškai: 30 vaikiškų pjesių, op. 27; angliškai: 30 Children’s Pieces, Op. 27)
Shostakovich: Детская тетрадь, Op. 69 (lietuviškai: Vaikų užrašų knygelė, op. 69; angliškai: Children’s Notebook, Op. 69)
Khachaturian: Детские картины (lietuviškai: Vaikystės paveikslai; angliškai: Pictures of Childhood)
MacDowell: Woodland Sketches, Op. 51 (lietuviškai: Miško eskizai, op. 51; angliškai: Woodland Sketches, Op. 51)
Kaip repertuarą po Satie „Trois Gymnopédies“ (Trijų gimnopedijų) ir Chopino valsų rekomenduoju klausytis šių kūrinių įrašų arba peržiūrėti jų natas ir groti tuos kūrinius, kurie jums labiausiai patinka:
Sonata Album (lietuviškai: Sonatų albumas)
Mozart: Klaviersonaten / Sonatos fortepijonui / Piano Sonatas
Brahms: Walzer, Op. 39 (lietuviškai: Valsai, op. 39; angliškai: Waltzes)
Chopin: Mazurkas, Préludes, Nocturnes (lietuviškai: Mazurkos, preludai ir noktiurnai)
Schumann: Kinderszenen, Op. 15 (lietuviškai: Vaikystės scenos, op. 15; angliškai: Scenes from Childhood)
Debussy: Rêverie, Deux Arabesques ir Children’s Corner, L. 113 (lietuviškai: Svajonė, Dvi arabeskos ir Vaikų kampelis)
Satie: Six Gnossiennes, Je te veux, Le Picadilly ir Poudre d’or (lietuviškai: Šešios „Gnossiennes“, Aš tavęs noriu, Le Picadilly ir Aukso pudra)
Séverac: En vacances (lietuviškai: Atostogaujant)
Grieg: Lyriske stykker, Op. 12 (lietuviškai: Lyriniai kūrinėliai, op. 12; angliškai: Lyric Pieces, Op. 12)
Albéniz: Valses poéticos (lietuviškai: Poetiniai valsai; angliškai: Valses poéticos)
Norint išsamiau paaiškinti mokymosi seką ir pateikti papildomų detalių apie sąraše esančius kūrinius:
IŠSAMUS MOKYMO PLANAS IR SĄRAŠO NAUDOJIMAS
Dirbdami su antrąja Beyerio dalimi, pradėkite Hanono „Le Pianiste virtuose“ (Virtuozas pianistas) ir Czerny „Praktische Pianoforte-Schule, op. 599“ (Praktinis pradedančiųjų mokymas fortepijonu, op. 599). Hanoną ir toliau naudokite kaip kasdienio apšilimo pratimus vėlesnėse mokymosi stadijose.
Burgmüllerio „25 leicht und fortschreitend Étüden, op. 100“ (25 lengvas ir progresuojančias etiudes, op. 100) mokykitės kartu su Czerny op. 599.
Maždaug pasiekę pirmojo Sonatinų albumo tomo vidurį, lygiagrečiai pradėkite mokytis ir ištobulinkite Beethoveno „Für Elise, WoO 59“.
Kartu su antruoju Sonatinų albumo tomu ir Czerny „30 neue Etüden, op. 849“ (30 naujų techninių studijų, op. 849), mokykitės Gillocko „Lyric Preludes in Romantic Style“ (Lyrinių preludų romantiniu stiliumi) ir Schumanno „Album für die Jugend, op. 68“ (Albumo jaunimui, op. 68).
Siekite pereiti prie standartinės fortepijono literatūros ir susikurti pirmąjį koncertinį repertuarą, pradėdami nuo Satie „Trois Gymnopédies“ (Trijų gimnopedijų) ir Chopino valsų, ypač Nr. 19, 18, 14, 15, 8 ir 2.
(Tuo pat metu praktikuokite tokias sonatinas kaip Mozarto „Six Viennese Sonatinas“ (Šešias Vienos sonatinas) arba Clementi sonatinas, taip pat kitas mokomąsias charakterines pjeses, be Gillocko ir Schumanno, įskaitant Čaikovskio „Album for the Young, Op. 39“ (Albumą jaunimui, op. 39), Kabalevskio „30 Children’s Pieces, Op. 27“ (30 vaikiškų pjesių, op. 27) ir Šostakovičiaus „Children’s Notebook, Op. 69“ (Vaikų užrašų knygelę, op. 69). Dirbkite su vidutinio ir aukštesnio vidutinio lygio etiudėmis, tokiomis kaip Hellerio „Studies for Rhythm and Expression, Op. 47“ (Ritmo ir išraiškos studijos, op. 47) ir Moszkowskio „20 Petites Études, Op. 91“ (20 mažųjų etiudžių, op. 91). Į kasdienę rutiną po truputį įtraukite „The Little Pischna: 48 Preparatory Exercises“ (Mažoji Pischna: 48 paruošiamieji pratimai) kaip apšilimą ir techninę mankštą.)
Vėliau tęskite kitų klasikinių kūrinių studijas, tokių kaip Mozarto klaviro sonatos, Chopino mazurkos ir preludai, Schumanno „Scenes from Childhood“ (Vaikystės scenos), Debussy „Two Arabesques“ (Dvi arabeskos) ir „Children’s Corner“ (Vaikų kampelis), taip pat Albénizo „Valses poéticos“ (Poetiniai valsai). Į kasdienį apšilimą įtraukite Pischna „60 Progressive Exercises“ (60 progresuojančių pratimų), o tarp etiudžių pasirinkite Moszkowskio „20 Petites Études, Op. 91“, Czerny „School of Velocity, Op. 299“ (Greitumo mokykla, op. 299) ir „Cramer-Bülow 60 Selected Studies“ (60 atrinktų studijų).
PAPRASTINTAS MOKYMO PLANAS IR SĄRAŠO NAUDOJIMAS
Užbaikite pirmąją Beyerio „Vorschule im Klavierspiel“ (Pradinės fortepijono mokyklos) pusę.
Dirbdami su antrąja Beyerio dalimi, pradėkite Hanono „Le Pianiste virtuose“ (Virtuozas pianistas) ir Czerny „Praktische Pianoforte-Schule, op. 599“ (Praktinis pradedančiųjų mokymas fortepijonu, op. 599). Hanoną ir toliau naudokite kaip kasdienį apšilimą vėlesnėse mokymosi stadijose.
Burgmüllerio „25 leicht und fortschreitend Étüden, op. 100“ (25 lengvas ir progresuojančias etiudes, op. 100) mokykitės kartu su Czerny op. 599.
Maždaug pasiekę pirmojo Sonatinų albumo tomo vidurį, lygiagrečiai pradėkite mokytis ir ištobulinkite Beethoveno „Für Elise, WoO 59“.
Kartu su antruoju Sonatinų albumo tomu ir Czerny „30 neue Etüden, op. 849“ (30 naujų techninių studijų, op. 849), mokykitės Gillocko „Lyric Preludes in Romantic Style“ (Lyrinių preludų romantiniu stiliumi) ir Schumanno „Album für die Jugend, op. 68“ (Albumo jaunimui, op. 68).
Siekite pereiti prie standartinės fortepijono literatūros ir susikurti pirmąjį koncertinį repertuarą, pradėdami nuo Satie „Trois Gymnopédies“ (Trijų gimnopedijų) ir Chopino valsų, ypač Nr. 19, 18, 14, 15, 8 ir 2.
(Tuo pat metu praktikuokite tokias sonatinas kaip Mozarto „Six Viennese Sonatinas“ (Šešias Vienos sonatinas) arba Clementi sonatinas, taip pat kitas mokomąsias charakterines pjeses, neapsiribojant Gillocku ir Schumannu. Tai apima Čaikovskio „Album for the Young, Op. 39“ (Albumą jaunimui, op. 39), Kabalevskio „30 Children’s Pieces, Op. 27“ (30 vaikiškų pjesių, op. 27) ir Šostakovičiaus „Children’s Notebook, Op. 69“ (Vaikų užrašų knygelę, op. 69). Dirbkite su vidutinio ir aukštesnio vidutinio lygio etiudėmis, tokiomis kaip Hellerio „Studies for Rhythm and Expression, Op. 47“ (Ritmo ir išraiškos studijos, op. 47) ir Moszkowskio „20 Petites Études, Op. 91“ (20 mažųjų etiudžių, op. 91). Į kasdienę rutiną po truputį įtraukite „The Little Pischna: 48 Preparatory Exercises“ (Mažoji Pischna: 48 paruošiamieji pratimai) kaip apšilimą ir techninę mankštą.)
(Vėliau tęskite kitų klasikinių kūrinių studijas, tokių kaip Mozarto klaviro sonatos, Chopino mazurkos ir preludai, Schumanno „Scenes from Childhood“ (Vaikystės scenos), Debussy „Two Arabesques“ (Dvi arabeskos) ir „Children’s Corner“ (Vaikų kampelis), taip pat Albénizo „Valses poéticos“ (Poetiniai valsai). Į kasdienį apšilimą įtraukite Pischna „60 Progressive Exercises“ (60 progresuojančių pratimų), o tarp etiudžių pasirinkite Moszkowskio „20 Petites Études, Op. 91“, Czerny „School of Velocity, Op. 299“ (Greitumo mokykla, op. 299) ir „Cramer-Bülow 60 Selected Studies“ (60 atrinktų studijų).)
ŠIO SĄRAŠO CHARAKTERISTIKOS: STILISTIKA, TECHNIKA IR MOKYMOSI METODAS
1 – Muzikos epochos ir stilistinė raida
Ši mokymo programa pateikia visapusišką kelionę per svarbiausius istorinius stilius, užtikrindama, kad mokinio klausa vystytųsi kartu su rankomis:
Klasicizmas (aiškumas ir forma): Atstovaujamas Clementi, Mozart ir Beethoven. Ši epocha ugdo struktūros pojūtį, aiškią artikuliaciją ir gebėjimą subalansuoti dainingą melodiją virš ritmiško akompanimento, pavyzdžiui, Alberti boso.
Romantizmas (lyrizmas ir išraiškingumas): Apima Burgmüller, Schumann, Chopin ir MacDowell. Šis repertuaras supažindina su rubato, sudėtingesne pedalizacija, sodriomis harmoninėmis spalvomis ir giliu emociniu pasakojimu.
Impresionizmas ir postklasicizmas (atmosfera ir spalva): Pasiekiamas per Gillocką kaip parengiamąjį etapą, taip pat Satie ir Debussy. Tai žymi svarbų poslinkį į ambientines faktūras ir minimalistines struktūras, reikalaujant labai rafinuoto garso išgavimo ir sudėtingos dešiniojo pedalo technikos, kad būtų sukuriami sklendžiantys garsų sluoksniai nesudrumstant harmonijos.
XX amžiaus modernizmas ir rusų muzika (ritmas ir disonansas): Pristatoma per Tchaikovsky, Kabalevsky, Shostakovich ir Khachaturian. Šie kūriniai supažindina mokinį su aštresniais disonansais, gyvybiškai svarbiu ritminiu veržlumu ir šiuolaikiškomis harmoninėmis erdvėmis.
Barokas (polifonija): Išlaikomas kaip lygiagreti kryptis per J. S. Bach, kuri yra būtina kontrapunktiniam klausymuisi ir visiškai rankų nepriklausomybei ugdyti.
2 – Techninė pažanga (mechanika)
Mechaniniai elementai sistemingai sluoksniuojami, kad būtų ugdoma jėga, greitis ir vikrumas:
Pagrindinė mechanika: Beyer nustato pagrindinius skaitymo ir rankų padėties principus, o Hanon ugdo pirštų lygumą, koordinaciją ir fizinę ištvermę pasikartojančiais modeliais.
Greitis ir vikrumas: Czerny seka (op. 599, 849, 299) ir Cramer-Bülow stumia mokinį į greitą gamų grojimą, arpeggio ir erdvinį tikslumą, tiesiogiai atitinkantį klasikinio sonatų repertuaro reikalavimus.
Jėga ir nepriklausomybė: Įvedus Pischna, dėmesys nukreipiamas į gebėjimą laikyti kai kuriuos pirštus nuspaustus, kol kiti juda. Tai pažangi technika, būtina tankiems akordams ir sudėtingai polifoninei muzikai atlikti.
Išraiškinga technika: Hellerio ir Moszkowskio etiudės jungia grynąją mechaniką su muzikalumu, daugiausia dėmesio skirdamos frazavimui, ritmui ir dinamikos formavimui.
3 – Pedagoginė strategija (struktūra ir eiga)
Be epochų ir technikos, sąrašas remiasi labai sąmoningai sukurta mokymosi struktūra:
Dviejų krypčių metodas: Gryni fiziniai pratimai (Hanon, Czerny, Pischna) griežtai derinami su muzikinėmis charakterinėmis pjesėmis (Burgmüller, Schumann). Taip užtikrinama, kad mechaninis vikrumas ir meninis jautrumas būtų ugdomi vienu metu, o ne atskirai.
Laipsniškas formos plėtimasis: Mokinys pereina nuo vieno puslapio, vienos nuotaikos pratimų prie kelių dalių sonatinų ir galiausiai prie didelės apimties sonatų, palaipsniui ugdydamas atlikimo ištvermę ir intelektualinį susikaupimą.
Koncertinio repertuaro slenkstis: Satie „Gymnopédies“ ir Chopino valsai strategiškai naudojami kaip įėjimo taškas į standartinį koncertinį repertuarą, žymint perėjimą nuo „mokinio“ prie „pianisto“.
Classical Piano Sheet Music, Etudes & Collection Lists
By Difficulty and/or Composer
(English)